Ar kada nors kvietėte Pikų damą, tamsoje stovėdami prieš veidrodį tarp dviejų žvakių ir pusbalsiu šnabšdėdami: „Pikų dama ateik pas mane“? O kiek tokių istorijų girdėjote? Ar išsigandote, o gal tik gerai papramogavote su draugais? Britai Pikų dama vadina Kruvinąją Meri, kuri, kaip byloja legenda, išžudė savo tarnus ir pavaldinius, ir dabar sėkmingai šimtus metų gyvena tautosakoje kaip didžiausių košmarų simbolis.
Dar nespėjo visi gerai išsimiegoti po Seimo rinkimų antrojo turo nakties, po kurios pergalę rinkimuose užsitikrino 38 mandatus iškovojusi Lietuvos socialdemokratų partija, sudariusi kol kas neoficialią koaliciją su Darbo partija (29 mandatai) bei „Tvarka ir teisingumu“ (11), iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės lūpų jau skamba pageidavimų koncertas, kokios Vyriausybės ji norėtų.
Toks pats pageidavimas, koks buvo ir prieš Seimo rinkimų pirmąjį turą, kai Jos Ekselencijos ragino nebalsuoti už socialdemokratus ir „darbiečius“, turinčius didžiausią mandatų skaičių jau planuojamoje koalicijoje. To Prezidentės pageidavimo Tauta neišgirdo. Nubalsavo kitaip. Gal todėl vėliau D. Grybauskaitė pareiškė, jog mėgins kvestionuoti rinkimų rezultatus, jei pažeidimų bus per daug.
Deja, pažeidimų šiuose rinkimuose yra netgi dvigubai mažiau (5 litų lažybas pralošiau. Kokia nesėkmė!!!), nei 2008 m., tad ir kvestionuoti kaip ir nebėra ką. Nebent tai, kad D. Grybauskaitė nelinkusi ir netgi nemoka pralaimėti. Nemoka pralaimėti taip, kaip nemoka pralaimėti ir konservatorių lyderis Andrius Kubilius. Vien jo susinervinimas rinkimų naktį, kai net nebaigęs atsakyti į žurnalistų klausimus, A. Kubilius suglumino juos, netikėtai nutraukęs pokalbį ir nėręs šalin nuo kamerų. Jam ryte nieko kito ir neliko, o tik išsiverkti ant Przidentės stalo, o po susitikimo pridurti, esą „galiu spėti, kad viena iš sąlygų formuojant tokią koaliciją (LSDP, Darbo partija ir TT) yra neviešas Darbo partijos reikalavimas, kad jų partijos byla būtų numarinta“. Gal A. Kubilius rinkimų naktį tupėjo po kilimu viešbutyje „Best Western Naujasis Vilnius“, kur trys formuojamos koalicijos partneriai aptarė tolesnių veiksmų planą, ir girdėjo apie ką šnekučiavosi Algirdas Butkevičius, Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskich.
Po rytinių A. Kubiliaus verksmų Prezidentė susitiko ir su A. Butkevičiumi bei principingai pageidavo, kad Vyriausybėje Darbo partijos neturėtų būti. Toks buvo spalio 29-osios rytas.
Ar galima sakyti, kad Jos Ekselencija pateikė staigmeną? Jokiu būdu. Tai buvo galima prognozuoti, nes, matyt, kad ir kaip nenorėtų, D. Grybauskaitė sunkiai priima faktą, jog rinkimus laimėjo opozicija. Kas bus toliau irgi galima daugmaž nuspėti, bet tolesni formuojamos koalicijos veiksmai priklausys jau nuo asmeninių partijų lyderių savybių. A. Butkevičius galėtų nusileisti D. Grybauskaitei ir pildyti jos pageidavimus iš serijos „noriu– nenoriu“, „myliu–nemyliu“. Tačiau tokiu atveju socialdemokratai įsiveltų į visiškai neprognozuojamą politinį žaidimą su Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionimis demokratais (33 mandatai), paskui kuriuos nuolankiai žengia ir Liberalų sąjūdis (10 mandatų).
Tokia koalicija, turinti 81 mandatą, iš pirmo žvilgsnio atrodo tvirta, tačiau politinės galios požiūriu socdemai joje būtų ko gero silpniausia grandimi. Prezidentė labai aiškiai remia TS–LKD ir Liberalų sąjūdį, kurie 2009 m. ją iškėlė savo kandidate į Prezidento postą. Jau nekalbant apie ideologinius skirtumus, Lietuvos socialdemokratus konservatoriai ir liberalai laikytų „ant trumpo pavadžio“, tad ir įgyvendinti programines nuostatas daugiausiai mandatų turinčiai frakcijai būtų be galo sudėtinga. Artėjantys Prezidento rinkimai 2014 metais A. Butkevičiui taip pat nieko gera nežadėtų. Juolab, kad 2009 m. varžydamasis su D. Grybauskaite socialdemokratų lyderis užėmė antrąją vietą, surinkęs tik 11,68 proc. balsų. Šie faktai verčia suabejoti, ar A. Butkevičiui pavyktų antrą kartą mesti iššūkį Jos Ekselencijai.
Taigi, pasirinkimas A. Butkevičiui nėra didelis. Iš vienos pusės – simbolinis premjero postas, dabartinių partnerių politinė išdavystė ir nekokia perspektyva Prezidento rinkimuose 2014 metais. Kitoje svarstyklių pusėje viskas kur kas aiškiau. Tai ne tik gerokai tvirtesnė premjero kėdė (mat 4 metai opozicijoje partnerius turėjo užgrūdinti), bet ir galimybė įgyvendinti didžiąją dalį socialdemokratų programos, sykiu auginantis raumenis būsimai kovai dėl šalies vadovo posto. Be to, ideologiniai priešininkai (TS–LKD ir Liberalų sąjūdis) visiškai neturėtų jokių svertų nurodinėti, ką ir kaip reikia daryti.
Šiuo atveju didžiausia įmanoma bėda – didesnė įtampa su Prezidentūra, kurią politologai prognozavo jau po pirmojo rinkimų turo. Tai reiškia, kad nieko naujo neįvyko, o Jos Ekselencija, kaip ir anksčiau tik demonstruoja aikštingą charakterį, pabrėždama, ko ji nori, o ko nepageidauja. Deja, gyvenimas tvarkomas ne taip paprastai ir D. Grybauskaitė kartu su savo patarėjais tai puikiai žino. Prezidentūros aikštingumą gali numalšinti tik dar gausesnė koalicija, apie kurią dabartiniai formuojamos koalicijos partneriai kalbėjo po pirmojo rinkimų turo. Panašu, kad koalicija „3+1“ iš tiesų tampa netgi labai pageidaujama ar net neišvengiama. Juk konstituciniams įstatymams keisti reikia ne mažiau kaip 3/5 Seimo pritarimo arba 85 parlamentarų. Kol kas tokių yra 78, o po pusmečio, kai bus surengti rinkimai Zarasų–Visagino apygardoje, ji turėtų padidėti iki 79. Tokia dauguma, prie jos prisijungus ir ketvirtam partneriui, būtų įgali beveik nekreipti dėmesio į D. Grybauskaitės užgaidas, atmesti visus jos veto ir visiškai apriboti Jos Ekselencijos veiksmų laisvę iki simbolinio šalies vadovo lygmens. Tai supranta ne tik LSDP, Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“, bet ir pati Prezidentė. Jos mėginimai skaldyti formuojamos koalicijos partnerius labiau primena šauksmą tyruose tokio valdovo, kurio kariauna išsilakstė, o svita vis dar drąsina save: „Mes išgyvensime. Tik darykite ką nors“.
