Skambinau jums, o telefonu atsiliepė sūnelis. Emilis visai sėkmingai sekretoriauja mamai. Kaip sūnus auga? Koks jis?
Emiliui dveji su puse. Jis labai užsispyręs ir žingeidus. Turi nuostabią klausą, ir ne tik muzikinę – tuojau pat atkartoja kiekvieną naujai išgirstą žodį. Turbūt dėl to ir kalbėti pradėjo anksti – nuo pusantrų metų, o dabar jau visai gerai kalba.
Paprastai maži vaikai tėvus tarsi įspraudžia į tam tikrus rėmus. Kaip pastaruoju metu gyvenate jūs?
Pas mus tų rėmų lyg ir nėra. Net gyvename ne sėsliai. Vieni namai – Vilniuje, kiti – prie Zarasų. Prieš porą metų įsigijome sodybą Zarasų rajone ir vis dar negalime ja atsidžiaugti. Ten praleidžiame beveik visą laisvą laiką. Kitas dažnas maršrutas – Klaipėda, nes šalia jos gyvena Deivio tėvai. O dar ir koncertuoti tenka įvairiose Lietuvos vietose. Manau, kad keliaujame gana daug, todėl būtų nuodėmė skųstis rutina.
O kaip sekasi judviejų su Deiviu duetui? Kokios patirties įgijote iš miuziklų, kuriuose dainuojate?
Tikrai esu labai dėkinga žmonėms, kurie pasitikėjo manimi ir pakvietė dainuoti viename ar kitame miuzikle. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dainuoti su patyrusias scenos artistais, žvaigždėmis, nes pati savęs žvaigžde nelaikau. Man tai tikrai didžiulė patirtis, juk su miuziklu teko dainuoti ir už Lietuvos ribų – Lenkijoje, ir net lenkų kalba.
Deivis – profesionalus vokalo mokytojas. Ar klausiate jo patarimų? Gal kartais iš jo sulaukiate?
Deivis mėgsta patarinėti reikia ar nereikia (juokiasi). Nieko nepadarysi, jis senas scenos vilkas, taigi tenka įsiklausyti ir stengiuosi tai daryti, bet ne visada išeina. Būna, kad ir pasišaipome tarpusavyje. Tiesa, pastaruoju metu pastebėjau, kad jis vis mažiau mane kritikuoja. Matyt, prarado kantrybę, nes aš, nors ir išklausiusi jo patarimų, dažniausiai vis tiek padarau savaip (juokiasi).
Na, į judviejų duetą malonų žiūrėti ir klausytis. Ar jau esate susidainavę?
Manau, kad labai gerai vienas kitą jaučiame. Nė neįsivaizduoju, kad galėčiau dainuoti su kažkuo kitu. Na, o jeigu tektų, manau, turėtų praeiti nemaža laiko, kol su nauju partneriu susidainuotume taip, kaip esame su Deiviu.
Renata, ar jums nėra šiek tiek keista, o kartu ir smagu, aišku, kad muzika tapo jūsų profesija?
Muzikos nevadinu savo profesija, nes manau, kad tai daugiau mano pomėgis. Įdomus, artimas sielai užsiėmimas, štai ir viskas. Aišku, malonu, kai pati jaučiu, o ir kiti pastebi, kad man visai neblogai sekasi. Štai ir šią vasarą su Deiviu buvome pakviesti dainuoti Sankt Peterburge. Mūsų dviejų programa buvo gana plati, o du kūrinius atlikau viena. Teko dainuoti gyvai, pritariant fortepijonui. Man tai buvo savotiškas iššūkis, o kartu ir maloni staigmena. Jaučiau, kad pasirodymas žmonėms patiko, kūrinius priėmė labai šiltai.
Sakote pomėgis. O kur save įsivaizduojate ateityje? Paaugs Emilis, o tada?..
Dainuoti galėsiu visada. Tai galėtų būti mano savaitgalinis, išeiginis užsiėmimas (man tai visai patiktų), bet ne nuolatinis darbas ir gyvenimo šaltinis. Vis dažniau pasvarstau, ką norėčiau veikti ateityje, bet visų pirma bandau įsiklausyti į save, ką man sako vidus. Įdomu, kad laikui einant pati save atrandu vis kitokiu amplua. Štai visai neseniai atradau puikų užsiėmimą – statybos darbus. Patikėkite, kaip aš ten gerai jaučiuosi... Koks malonumas kalti vinis į sieną ir pačiai remontuoti namą. Mūsų naujoje sodyboje remontą pasidariau pati taip, kaip norėjau, kaip įsivaizdavau, o talkininkavo mama. Dirbome dviese ir buvau tokia laiminga, galvojau, kad tik niekas man netrukdytų, nevadovautų, nes viską galiu ir sugebu pasidaryti pati. Šitokie darbai pastaruoju metu man labai arti širdies: remontas, interjero kūrimas, namų dizainas...
Na, telieka pradėti studijuoti...
Reikėtų. Manau, kad dar tikrai mokysiuosi. Tik laiko klausimas – kada pradėsiu ir ką pasirinksiu studijuoti.
O svajonė būti kineziterapeute arba vizažiste jau pamiršta?
Visa tai galiu daryti ir be didelių mokslų. Manau, kad turiu gana stiprias rankas ir tikrai galėčiau daryti masažus. Makiažus esu išmokusi daryti dar dirbdama „KristiAnoje“. Man tai visai nesudėtingas darbas. Ir šukuosenas moku daryti. Tokia veikla man patinka. Gal tai ir nėra kažkokie dideli sugebėjimai, bet ne veltui sakoma – ką moki, ant pečių juk nenešioji.
Renata, o kokių darbų tuose namuose, kur moteris pati daro remontus, lieka vyrui?
Dažnai juokauju, kad vyras mūsų namuose esu aš. Virtuvė, puodai – man labai tolimi dalykai. Gal ir dėl to, kad mama už mane kažkada visa tai padarydavo, niekada į virtuvę prievarta nestūmė. O su Deiviu bandau susitarti: „Gal tu prie puodų stovėk, o aš jau padarysiu vyriškus darbus...“ Aišku, jei jau labai reikia, atsiverčiu receptų knygą ir gaminu pati, nėra taip, kad visai nemoku ir nieko negaminu. Bet tokio noro ir azarto, kokį gamindamas rodo Deividas, tikrai neturiu. Va, jis tai tarsi iš nieko kulinarinį stebuklą padaro.
Na, bet sugebėjimas įkalti vinį turbūt irgi iš niekur neatsirado.
Mano tėvai visą gyvenimą dirbo baldų kombinate. Man tekdavo dažnai jiems padėti sandėlyje. Na, o kai reikėdavo surinkti ar išrinkti baldus namuose, visada šalia tėčio būdavau pirma. Taip ir išmokau.
Vadinasi, tėvai manekene ir gražuole Barbe jūsų neaugino?
Tikrai ne. Niekada tokia ir nenorėjau būti. Vaikystėje nebuvau lepinama: ir bulves kasdavau kaime, ir daržus ravėjau, ir dar Gariūnuose po pamokų laisvu metu stovėdavau. Klasėje užtai buvau vadinama turgaus boba ir pardavėja. Klasiokai iš manęs šaipydavosi, bet aš nejaučiau jokios gėdos nei tada, kai stovėjau Gariūnuose, nei niekada vėliau gyvenime. Neturiu ko gėdytis, kad sunkiai dirbau ir viską teko pasiekti pačiai. Galiu tik pasidžiaugti, kad tėvų buvau mylima. Manau, kad tai svarbiausia kiekvieno jauno žmogaus gyvenime.
Pirmajame grožio konkurse atsidūriau gana netikėtai. Atsimenu, laikiau dvyliktos klasės egzaminus ir radau ant stalo laikraštį, kuriame buvo skelbimas, kviečiantis merginas į „Mis Lietuva“ atranką. Nuėjau tik iš smalsumo, bet atranką sėkmingai praėjau. Tik, kai man paaiškino, kokius pinigus reikės mokėti už dalyvavimą grožio konkurse, atsakiau: „Ačiū, bet aš negalėsiu dalyvauti.“ Na, kai grįžusi viską papasakojau mamai, jai pasirodė kitaip. Mama mane pati paragino, palaikė, padėjo, žodžiu, stumtelėjo į grožio konkursus. Na, o paskui jau ir pačią pagavo azartas.
Grožio konkursus labai prieštaringai vertina net pačios dalyvės. O ką apie juos manote jūs? Kokios patirties pasisėmėte?
Pasisėmiau labai daug. Visų pirma dėl tokių konkursų labai daug pamačiau, daug apkeliavau. Jei ne grožio konkursai, tikrai nebūčiau pamačiusi tiek pasaulio. Važiuodama į kokį nors konkursą ne tiek galvodavau apie būsimą renginį, kaip pasirodysiu ir kokią vietą užimsiu, o apie tai, ką pamatysiu toje šalyje. Grožio konkurso dalyvėms iš tiesų būdavo sudarytos sąlygos pamatyti šalį, susipažinti su jos kultūra, gražiausiomis vietomis. Kita vertus, tokie konkursai ugdo ištvermę, grūdina charakterį, o tai – gera patirtis ateičiai ir gyvenimui.
Pastaruoju metu dažnokai dalyvaujate įvairiuose Lietuvos pramogų pasaulio konkursuose. Kuo jie įdomūs, kokios patirties įgyjate?
Šiuo atveju turbūt irgi yra panašiai – traukia ne tiek patys konkursai, o nauda, kurią iš jų gaunu. Tokia jau esu. Susiklosčius palankioms gyvenimo situacijoms visada pagalvoju, ką galėčiau pasiimti naudingo, kuo save papildyti ar praturtinti. „Žvaigždžių duetai“, šokių konkursas – juk nemokamos pamokos. Visas žinias ir patirtį, kurią ten įgijau, sėkmingai pritaikau scenoje – dainuodama, vaidindama. Galiu tik džiaugtis, kad turėjau galimybę ten dalyvauti ir gavau gana apčiuopiamos naudos sau.
Nors dainavimą vadinate tik pomėgiu, vis tiek paklausiu, ar turėjote svajonę dainuoti scenoje?
Jau bijau garsiai ir svajoti (juokiasi). Iš tiesų mano gyvenime yra taip – ką garsiai pasakau, tai ir išsipildo.
Na, o pramoginio pasaulio užkulisiai su didžiule konkurencija, pavydu, intrigomis? Adaptavotės?
Nesu labai jautrios sielos. Manau, kad net esu gana šaltakraujis žmogus. Mane labai nelengva įskaudinti ar palaužti. Visai nekreipiu dėmesio, kas ką kalba, ką mano ir kodėl kalba. Jei kalba, vadinasi, gyvenu. Štai ir visos užkulisių problemos (juokiasi).
Žurnalų puslapiuose ir žvaigždžių vakarėliuose judu su Deiviu taip pat retai pamatysi.
Trankių vakarėlių mums nereikia, viso to pakanka koncertuose. Į kitus pasižiūrėti galime ir per televizorių, na, o savęs per daug rodyti nemėgstame. Nesame stileivos, nemėgstame pompastikos, užtai tuose vakarėliuose gana nejaukiai jaučiamės. Daug geriau mums savo sodyboje ramiai, prie laužo pasėdėti, po nupjautą veją basomis pavaikščioti. Kas dar gali būti geriau...
Kaip suprantu, jūsų su Deiviu dabartiniai džiaugsmai gana žemiški. Namai, vaikai, sodyba...
Jei jau neskaičiuotume vaikų, kurie, be abejo, mūsų gyvenime svarbiausi, pirmoje vietoje dabar – sodyba, paskui – Deivio medžioklė. Na, ir dar visokios paprastos ir mažos kasdienės pramogos ir atrakcijos su vaikais. Pradedant sūpynėmis, baigiant kinu, teatru. Maži džiaugsmai, bet jie irgi užpildo gyvenimą naujomis spalvomis. Beje, esu įpratusi kas dieną su vaikais aplankyti savo tėvus, kurie gyvena Vilniuje.
Turbūt esate taiki šeima.
Stengiamės (juokiasi) bent jau nervų vieni kitiems negadinti, kiekvienas savas problemas už namų slenksčio palikti, kad namuose būtų jauku.
Pirmieji bendrojo gyvenimo metai – aštrių kampų glūdinimo laikas. Ar jie jau apsišlifavo?
Deivis – degtukas. Jis greitai užsiplieskia, bet gaisrų mums kažkaip pavyksta išvengti. Pati esu gerokai ramesnė, kad kas nors mane išvestų iš kantrybės, reikia daug pastangų. Bet užtai Deiviui atsiprašyti daug lengviau nei man. Aš esu uždaresnė ir šaltesnė. Nesu ta moteris, kuri ateis prie vyro, pamurks ir jau bus viskas gerai. Manau, kad man dar daug reikia mokytis... Kita vertus, daug kalbamės su Deiviu apie viską, taip pat ir apie mūsų santykius – kas būtų, jeigu būtų. Užtai, manau, nuo mūsų santykių pradžios esame gerokai pažengę į priekį. Ir tie aštrūs kampai jau nebe aštrūs, apsišlifavo.
Žmonės gražių santykių mokosi visą gyvenimą – iš knygų, šeimos, gražių pavyzdžių.
Galima mokytis ir iš negražių pavyzdžių. Juk būna kartais pamatai, kaip negražiai žmonės tarpusavyje bendrauja, ir pasakai sau: „Ne, aš tikrai nenorėčiau tokių santykių.“ Ir tiesiog tokio bendravimo ir santykių neprisileidi. Manau, kad mes su Deiviu vienas iš kito mokomės. Deivis ramybės mokosi ir nemažai išmoko iš mokytojo Eduardo Kaniavos, o aš daug gerų dalykų esu gavusi iš Deivio. Pastebėjau, kad anksčiau buvau gana berniukiška, net nusikeikdavau kartais, o gyvenimas po vienu stogu su mylimu žmogumi padarė mane moteriškesnę, švelnesnę.
O ką jumyse pakeitė motinystė?
Motinystės jausmas – nuostabus, jis jau natūraliai keičia moterį, pakylėja ją, kaskart suteikia galimybę mylėti iš naujo, beatodairiškai rūpintis. Apskritai esu toks žmogus, kuriam labiau patinka rūpintis nei, kad juo kažkas rūpintųsi.
Sakėte, kad bijote garsiai svajoti. Tuomet paklausiu kitaip: ko tikitės iš gyvenimo?
Pastaruoju metu net nesusimąstau. Gal dėl to, kad ir taip daug turiu, esu laiminga... Noriu pabaigti restauruoti sodybą. Savo rankomis, be niekieno pagalbos. Manau, kad su Deiviu turėsime dar vieną vaikelį. Bet dar ankstoka apie tai... Reikia, kad Emilis šiek tiek paaugtų. Na, dar darbą įdomų norėčiau susirasti...
Sakykite, Renata, ar dažnai tenka atsakinėti į klausimą: „O kada vestuvės?“
Norėčiau, kad vestuvės būtų vasarą. Na, ši vasara jau pabėgo, taigi teks laukti kitos (juokiasi).
Elvyra Žvirblienė
