Nekonvertuojami popieriniai pinigai yra nuostabus dalykas, vienas nuostabiausių išradimų nuo to laiko, kai žmonija išmoko kalbėti. Pinigai leidžia atlygį už visos dienos darbą sudėti į vieną popierėlį, kuris vėliau gali būti iškeistas į braškinį kokteilį, koncertą ar gausybę kitų dalykų, CNBC rašo Mooradas Choudhry'us iš „Royal Bank of Scotland“.
Viskas atrodo taip paprasta. Ir, svarbiausia, tam, kad kažką įsigytumėte, nereikia krūvos spausdintų popierių, kaip reikėjo Veimaro Respublikos laikais Vokietijoje. Vienas 500 eurų vertės popierėlis atitinka vidutinį Didžiosios Britanijos darbuotojo savaitės uždarbį. Dažnai žmonės net nepagalvoja, kas sudaro šio banknoto vertę.
Tradicinį atsakymą į šį klausimą galima rasti kiekviename ekonomikos vadovėlyje: pinigų vertę rinkoje palaiko centrinis bankas, kuris yra įpareigotas sumokėti už kiekvieną banko išduotą popierinį pinigą. Bet, žinoma, nuo to laiko, kai valiutos buvo susietos su auksu, praėjo daug laiko ir dabar ši pareiga neturi jokio ekvivalento (pavyzdžiui, aukso), o tai reiškia, kad už jūsų pinigus banke gali būti sumokėta nebent naujais spausdintais pinigais.
Tuomet kokia dabar yra centrinių bankų funkcija? Europos valstybių centriniai bankai, taip pat Federalinių rezervų, Europos centrinis bankas (ECB) yra dešiniosios valstybių rankos
Dabar ECB skolina pinigus įvairių šalių bankams, o šie juos perskolina savo šalių vyriausybėms. Vyksta nuolatinis pinigų judėjimo ratas – bankai už gautas paskolas įsigyja valstybių vertybinių popierių, o vėliau bankai juos naudoja kaip įkaitus tolesniam pinigų skolinimuisi iš ECB.
Spausdinti pinigai iš tiesų neturi didesnės vertės negu naudojami „Monopolio“ žaidime, todėl jų vertę dabar lemia vien tik pasitikėjimas. Kadangi centriniai bankai spausdina vis daugiau ir daugiau naujų vienodos vertės pinigų, egzistuojančiųjų rinkoje pinigų vertė vis mažės.
Šis procesas iš dalies paaiškina, kodėl Vokietija, norėdama išgelbėti eurą, siekia vykdyti viešojo sektoriaus išlaidų kontrolę – finansinio gelbėjimo paketai valstybėms be išlaidų mažinimo būtų tiesiausias infliacijos kelias.
Ar pinigų spausdinimas be disciplinos, nekontroliuojamas pinigų judėjimas iš vienos valstybės į kitą, kada nors visiškai nepakirs pasitikėjimu, kuriuo pagrįstas pinigų spausdinimas?
Galbūt dabartinė sistema reiškia, jog naujų pinigų spausdinimas reiškia, jog kaskart valstybėms spausdinant naujus banknotus, neišimant iš rinkos senųjų, privatus sektorius tarsi sumoka paslėptą mokestį? Juk užmokestis, kurį šiandieną uždirba privataus sektoriaus darbuotojas, po metų nebebus toks pats, jis bus žemesnis. Jei taip bus ir toliau, ateityje mums, norint nusipirkti braškinį kokteilį, gali prireikti karučio, kuris virtualiai į debetines korteles pils nuolat spausdinamus pinigus.
