Vėlų kovo 11-osios vakarą, 22 val. 44 min., Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, o jau kitą rytą –kovo 12-ąją Maskvoje prasidėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimas.
Pasak kai kurių balsas.lt pašnekovų – Lietuvos respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT) narių, paskelbti nepriklausomybę Vilniuje buvo skubama dėl to, kad Maskvoje galėjo būti priimta nauja konstitucija, kuri gerokai apsunkintų Lietuvos išstojimą iš TSRS.
Stebėti įvykių imperijos sostinėje, nelaukdami lemiamo balsavimo, išskubėjo Nikolajus Medvedevas, Mindaugas Stakvilevičius ir Stasys Kašauskas.
„Jeigu gerai pamenu, AT sprendimo išsiųsti žmones nebuvo. Buvo žodinis AT pirmininko pritarimas, kad jie vyktų. Aš ir pats svarsčiau, kaip elgtis, bet nusprendžiau, kad privalau pasilikti Lietuvoje ir dalyvauti pačiame svarbiausiame procese“, – sakėNepriklausomybės akto signataras Egidijus Bičkauskas, tuo metu dar buvęs ir TSRS liaudies deputatas. Tačiau jau kitą dieną į Maskvą išvažiavo ir jis.
„Jis atvežė dokumentus apie mūsų nepriklausomybės paskelbimą ir įteikė juos. Tada M. Gorbačiovas dar pasakė: „Tai turbūt jūs būsite tas žmogus, kuris atstovausite nepriklausomai Lietuvai?, – prisimena M. Stakvilevičius.
E. Bičkauskas: dokumentus vežiau be jokios apsaugos
„Kovo 12-osios vakare man buvo pranešta, kad AT vadovybė nusprendė, jog aš turiu vykti į Maskvą ir įteikti mūsų priimtus dokumentus. Gavau juos kartu su laišku M. Gorbačiovui ir tuometiniam TSRS Ministrų tarybos pirmininkui N. Ryžkovui. Dokumentus apie mūsų sprendimą reikėjo įteikti tam, kad suvažiavime Maskvoje nebūtų jokių papildomų interpretacijų. Antras dalykas – to reikalauja diplomatinis protokolas“, – pasakoja E. Bičkauskas.
„Ankstų kovo 13 d. rytą išskridau į Maskvą eiliniu reisiniu lėktuvu. Skridau su šitais dokumentais vienas, be jokios apsaugos, ir visą laiką nerimavau, kad neduok dieve, kas nors pakeliui man gali sutrukdyti. Tiesiai iš oro uosto vykau į suvažiavimų rūmus, nes suvažiavimas jau buvo prasidėjęs. Apie 11-12 val. jau buvau Kremliuje. Įėjau į salę, ir maždaug tuo metu kaip tik prasidėjo mūsų klausimo svarstymas. Prezidiume sėdėjo visa TSRS vadovybė, o aš stebint visai salei tiesiog priėjau prie M. Gorbačiovo ir padaviau jam dokumentus“, – pasakoja jis.
M. Gorbačiovas: tai gal pas mane ambasadoriumi būsi?
E. Bičkausko teigimu, pirmosios M. Gorbačiovo reakcijos ilgai laukti nereikėjo. „Pirmoji jo reakcija buvo jau į kreipinį „Jūsų ekscelencija“. Taip buvo parašyta lydraštyje, laiške. Tikrai neįprastas kreipinys susirašinėjime tarp to meto sovietinių respublikų. Paskui M. Gorbačiovas šiek tiek pro dantis, su lengva ironija pasakė: „Tai ką, gal būsi pas mane ambasadoriumi?“, – pasakoja signataras.
Jis sako, kad po to, kai M. Gorbačiovas suvažiavimui pranešė, kokie tai dokumentai, salėje kilo didelis šurmulys.
„Per tą šurmulį aš nuėjau pas N. Ryžkovą ir įteikiau jam tokius pačius dokumentus. Tuo mano misija ir baigėsi“, – prisimena E. Bičkauskas.
O M. Gorbačiovo klausimas E. Bičkauskui apie galimą ambasadoriavimą buvo pranašiškas – po trijų savaičių E. Bičkauskas iš tikrųjų buvo paskirtas atstovauti Lietuvos Respublikai TSRS.
„Tikriausiai esu vienintelis Lietuvoje, turintis diplomatinę kortelę, išduotą man kaip LR atstovui dar nesugriuvusios TSRS Užsienio reikalų ministerijos. Po to, kai TSRS mus pripažino 1991 spalio mėn., niekam daugiau tokių diplomatinių kortelių jau neišdavė, kadangi jau nebuvo TSRS“, – prisimena E. Bičkauskas.
Pavedimas M. Gorbačiovui: „sutvarkyti nepaklusnią Lietuvą“
Anot balsas.lt pašnekovų, nors neigiamas požiūris į mūsų nepriklausomybės siekius imperijoje vyravo visada, tačiau 1990 m. kovą tai, kad anksčiau ar vėliau Lietuva gali atsiskirti, deputatams nebuvo staigmena.
„Tas neigiamas požiūris buvo visada, bet net ir suvažiavimo dalyviai jau buvo iš esmės apsipratę su mintimi, kad mes žengsime tokį žingsnį. Aš prisimenu 1989 metus. Tada gegužės mėnesį kalbėdamas tribūnoje bene pirmą kartą iškėliau Molotovo-Ribentroppo pakto klausimą ir susidūriau su audringu nepritarimu. Jie buvo taip pasipiktinę, kad aš net truputį išsigandau, ar neperlenkiau lazdos. Net teiravausi akademiko A. Sacharovo, ar, jo nuomone, nepaankstinau įvykių. Kaip dabar atsimenu jo atsakymą: „O kas jums belieka?“ Bet šį kartą nepasitenkinimas ir šurmulys nebuvo kažkuo ypatingas. Jie jau buvo susitaikę, kad iš Lietuvos tik to ir buvo galima laukti. Tačiau jie jau buvo apsisprendę dėl atsakomųjų veiksmų – suteikti M. Gorbačiovui įgaliojimus imtis visų įmanomų priemonių Lietuvos atžvilgiu“, – pasakojo E. Bičkauskas.
„Labai audringos reakcijos nebuvo. Rusijos demokratinės jėgos turėjo savų rūpesčių, o reakcingieji turbūt galvojo, kad mes toli nenueisime – būsime užspausti: galinga kariuomenė, galingas prievartos aparatas padarys savo darbą“, – dalijosi mintimis M. Stakvilevičius.
„Mūsų nepriklausomybės paskelbimas Maskvai jau nebuvo šokas. Jie rengėsi tam“, – pritaria B. Genzelis. O N. Medvedevo teigimu, „didžiausią M. Gorbačiovo pasipiktinimą pajutome, kai apie savo atsiskyrimą paskelbė LKP. Tada jis buvo labai supykęs ir sakė: „Jūs griaunate TSRS“. Šį kartą atkalbinėjimų iš M. Gorbačiovo jau nebuvo“, – teigė jis.
Vis dėlto anot E. Bičkausko, suvažiavime Maskvoje sunku buvo tikėtis kitokios reakcijos, išskyrus pasmerkimą. Nors dalis deputatų palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekį, tokių buvo nedaug.
„Suvažiavime kitokio sprendimo, nei mūsų pasmerkimas ir įgaliojimų M. Gorbačiovui imtis visų priemonių, kad būtų panaikintas šitas aktas, suteikimas, ir būti negalėjo. Bendra atmosfera buvo nepalanki, nes tokia buvo TSRS liaudies deputatų sudėtis. Buvo mus palaikančių – Rusijos demokratinių jėgų atstovai akademikas A. Sacaharovas, B. Jelcinas, latviai, estai, dalis moldavų, bet jų buvo akivaizdi mažuma. Būtent tai turėjau galvoje, kai svarsčiau, kad gal vertėjo palaukti, kol suvažiavimas baigsis, deputatai išsivažinės, ir tada skelbti nepriklausomybę“, – pabrėžė jis.
„Palaukiame, kol konservatyvus suvažiavimas išsiskirstys. Deputatai išvyksta namo – kas į Jakutiją, kas į Baškiriją, ir vėl juos sukviesti reikia mažiausiai 2-3 savaičių. Deja, suvažiavimas, kaip aš ir maniau, į mūsų sprendimą atsakė pavedimu M. Gorbačiovui „sutvarkyti nepaklusnią Lietuvą“. Ir M. Gorbačiovas derybų metu mums ir mus palaikančioms valstybėms vėliau galėjo sakyti, kad net ir turėdamas geriausių ketinimų (kurių gal ir nebuvo – E. B.) nieko negali padaryti. „Aš tai gal ir sutikčiau, bet suvažiavimas, kaip aukščiausiasis organas, pavedė man daryti būtent taip, o ne kitaip“ sakydavo jis“, – aiškino E. Bičkauskas.
Nepriklausomybė, kupina euforijos ir nerimo
Paprašytas prisiminti, kaip jautėsi, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, E. Bičkauskas prisipažino, kad tuomet, kai tauta džiūgavo, jis pats jautė didelį nerimą, o tai, kad Lietuva iškovojo nepriklausomybę, laiko stebuklu.
„Euforijos nejaučiau, jaučiau didelį nerimą. Ne baimę, o nerimą. Supratau, kad mūsų laukia neišvengiami dideli sunkumai ir dar neaišku, kaip viskas pakryps. Todėl prisimindamas tai, kas vyko vėliau, įskaitant TSRS imperijos subyrėjimą – laikotarpį, kai vaikščiojome lyg peilio ašmenimis, kai dėl vieno ar kito veiksmo ar žodžio viskas galėjo pakrypti labai blogai linkme, mūsų nepriklausomybės atgavimą laikau dideliu stebuklu. Įvyko didelis stebuklas“.
Kita vertus, teigia E. Bičkauskas, nerimą kėlė ir tai, kaip Lietuvos žmonės prisitaikys prie kintančios situacijos.
„Mes vos ne per vieną dieną iš vienos santvarkos – ir politinės, ir ekonominės – perėjome į kitą. Įvyko revoliucija, kuri turėjo paveikti ir visų mūsų sąmonę. Pavyzdžiui, visą gyvenimą mums kalė į galvą, kad spekuliantai yra patys blogiausi žmonės, kokie tik gali būti, ir per vieną dieną jie tampa verslininkais. Ką tai reiškia žmonių sąmonėje? Aš bandžiau suprasti, kokia sumaištis gali kilti“, – dalijasi prisiminimais Nepriklausomybės akto signataras E. Bičkauskas.
Post Scriptum nuo E. Bičkausko
„Tai, ką aš dabar sakau – mano to meto mintys ir svarstymai. Ir jie tikrai nesusiję su kokiomis nors abejonėmis dėl mūsų tuometinių veiksmų reikšmingumo ar būtinumo. Pastebiu, kad istoriją šiais laikais kartais bandoma perrašyti, bet pabrėžiu, strategine prasme – kad Lietuva turi būti nepriklausoma – mes visi buvome absoliučiai vieningi. Kita vertus, gal mano abejonės dėl tuo metu tinkamiausios politinės taktikos bus kam nors naudingos ir šiuo metu priimant būtinus Lietuvai politinius sprendimus“, – balsas.lt sakė E. Bičkauskas. Ir pridūrė:
„Mes tai padarėme. Ir gerai, kad padarėme tai kovo 11-ąją. Visa kita tik niuansai, neturintys esminės reikšmės“.
