Ataskaita parengta „Wspolnota Polska“ asociacijos iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos lenkų sąjunga ir Lietuvos lenkiškų mokyklų mokytojų draugija. 2009 metų gegužė.
Lenkai yra didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje. 2001 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena apie 235 tūkst. lenkų (7% visos Lietuvos populiacijos). 31 tūkst. etninių lenkų gyvena Šalčininkų rajone (80% visos rajono populiacijos), 12 tūkst. lenkų gyvena Trakų rajone (33%). Didžiausia etninių lenkų populiacija (104 tūkst.) gyvena Vilniuje, kur kas penktas gyventojas save laiko lenkų mažumos atstovu. Didžioji dauguma (85%) Lietuvos lenkų kasdieniame gyvenime šneka savo gimtąja lenkų kalba.
1994 metais pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis detaliai apibrėžia tautinių mažumų politikos pagrindus ir principus. Be to, Lietuvos lenkų mažumos atžvilgiu galioja kriterijai, apibrėžti Europos Tarybos priimtoje Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijoje (Lietuvos ratifikuota 2000 metais). Deja, Lietuva šių sutarčių įsipareigojimų dažnai nesilaiko.
Lenkų mažumos padėtis Lietuvoje kelia didelį susirūpinimą. Lenkų mažuma yra diskriminuojama švietimo srityje; pastangos įtvirtinti lenkų kalbos, kaip pagalbinės viešojoje erdvėje vartojamos kalbos, statusą yra nevaisingos; lenkiški vardai oficialiuose dokumentuose negali būti rašomi lenkiškais rašmenimis; gatvių užrašuose draudžiama naudoti lenkiškus vietovardžių pavadinimus. Tai tik keletas pavyzdžių, iliustruojančių lenkų mažumos teisių pažeidinėjimų mastą Lietuvoje. Susirado įspūdis, jog oficialia Lietuvos politika lenkų mažumos atžvilgiu yra siekiama įgyvendinti Vilniaus krašto depolonizaciją. Šiuo atveju reikėtų pažvelgti į padėtį etninių lietuvių apgyvendintame Punsko (Lenkija) krašte – čia vietovardžiai yra užrašyti lietuvių kalba, lietuvių vaikai savo gimtąja kalba gali įgyti išsilavinimą nuo pradinių iki vidurinių mokyklų lygmens, o lietuviškų mokyklų finansavimas yra didesnis nei aplinkinių lenkiškųjų mokyklų.
Kai kuriais atvejais galima įžvelgti ir pozityvius Lietuvos valdžios veiksmus lenkų mažumos atžvilgiu. Sveikintinas yra 2008 metų sprendimas 10% padidinti tautinių mažumų mokykloms skiriamą „mokinio krepšelį“, be to, reikšmingu žingsniu galima laikyti ir Lietuvos sutikimą Vilniuje įsteigti Balstogės Universiteto filialą.
Lenkijos ir Lietuvos politikai dažnai pabrėžia, jog abi valstybes sieja glaudi strateginė partnerystė. Vis dėlto, nepaisant jau keletą metų besitęsiančių Lenkijos valdžios raginimų ir nuolatinių Lietuvos valdžios pažadų ginčytinus klausimus spręsti remiantis gera valia, šioje ataskaitoje aprašomos problemos lieka vis dar neišspręstos.
1. Lietuvos lenkų diskriminacija švietimo srityje
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir šalies įstatymai (Tautinių mažumų įstatymas, Švietimo įstatymas) garantuoja Lietuvos tautinių mažumų teisę išsilavinimą įgyti savo gimtąja kalba (iki pat vidurinio išsilavinimo lygmens). Visgi realybėje lenkiškų mokyklų mokiniai Lietuvoje neturi tokių pačių galimybių kaip lietuviškose mokyklose besimokantys mokiniai.
1. Vilniaus ir Šalčininkų regionai, kuriuose gyvena didžioji dauguma lenkų mažumos atstovų, yra vieninteliai regionai Lietuvoje, kur šalia savo savivaldą turinčių mokyklų yra steigiamos ir valstybės kontroliuojamos mokyklos, finansuojamos iš Lietuvos biudžeto (Vilniaus rajone tokių mokyklų yra 17, Šalčininkų rajone – 5). Sprendimai dėl šių mokyklų steigimo, dydžio ir pobūdžio yra priimami nesikonsultuojant su vietine regiono lygmens valdžia ar vietiniais gyventojais. Valstybinės mokyklos turi didesnius biudžetus bei tokią infrastruktūrą, kurios neturi savivaldos lygmeniu kontroliuojamos mokyklos. Tai reiškia, jog jau egzistuojančios ir savivaldos lygmeniu kontroliuojamos lenkiškos mokyklos Lietuvos valdžios yra sąmoningai nestiprinamos, o valstybinių mokyklų steigimu yra siekiama priversti vietinius žmones nebesiųsti savo vaikų į lenkiškas mokyklas. Taip suformuojama absurdiška situacija, kuomet mažos lietuvių mokinių grupės mokosi gerai įrengtose naujai kuriamose mokyklose, o šalia esančios lenkiškos mokyklos susiduria su finansinėmis problemomis.
2. Finansinė lenkiškų mokyklų padėtis yra prasta. Lenkiškoms mokykloms skiriamas vadinamasis „mokinio krepšelis“ yra vos 20% didesnis už „mokinio krepšelį“, skiriamą lietuviškoms mokykloms, nors realios tautinių mažumų mokyklų išlaidos, tenkančios vienam mokiniui, yra 30% – 40% didesnės nei lietuviškose mokyklose.
3. Vykdant mokyklų sistemos reorganizaciją, Trakų rajone buvo uždarytos šešios lenkiškos mokyklos, o Širvintų rajone buvo uždaryta viena iš dviejų rajone veikusių lenkiškų mokyklų. Tokie veiksmai buvo pateisinti mažėjančiu mokinių skaičiumi. Lietuvos valdžia atmetė lenkų mažumos prašymus sumažinti reikalavimus dėl mokymosi klasių kūrimo lenkiškose mokyklose. 2008 metais buvo priimta rezoliucija Nr. 257, kurioje buvo padidintas mokinių skaičius, reikalingas vienos mokymosi klasės sukūrimui, o vietinei savivaldai buvo atimta teisė savo nuožiūra kontroliuoti klasių, turinčių mažesnį mokinių skaičių, steigimą; tokios rezoliucijos įgyvendinimas reikštų, jog priverstinai būtų uždaromos visos mokyklos ir klasės, kurios neatitinka rezoliucijoje nurodyto klases formuojančių mokinių skaičiaus.
4. Yra atliekami nuolatiniai veiksmai, jog būtų sumažintas lenkų kalbos vartojimas ir jos reikšmė mokyklose, kuriose lenkų kalba yra pagrindinė mokymo kalba. Tai daroma:
- Pašalinant lenkų kalbos egzaminą iš privalomų baigiamųjų vidurinės mokyklos egzaminų sąrašo.
- Pašalinant lenkų kalbos egzaminą iš pradinės mokyklos pabaigimo egzaminų sąrašo.
- Reikalaujant, jog lenkiškose mokyklose vykstantys susirinkimai ar net mokinių savivaldos susitikimai būtų vykdomi lietuvių kalba.
Situaciją aštrina ir kitos Lietuvos valdžios iniciatyvos tautinių mažumų švietimo srityje. Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija nuo 2012 metų ketina suvienodinti lietuviškų ir lenkiškų vidurinių mokyklų baigimo egzaminus. Tai yra neteisinga tiek dėl pedagoginių, tiek dėl praktinių priežasčių. Mokiniams, lankantiems lietuviškas mokyklas, lietuvių kalba yra gimtoji kalba, tuo tarpu lenkiškų mokyklų moksleiviams ji tokia nėra. Be to, lietuvių kalbos mokymas lietuviškose ir lenkiškose mokyklose yra skirtingo lygmens, besiremiantis nevienodos apimties ir turinio mokymo programomis.
2. Problemos dėl tautinės mažumos kalbos vartojimo viešojoje erdvėje
Vertinant lenkų kalbos, kaip pagalbinės, šalia oficialiosios lietuvių kalbos vartojamos kalbos, statusą ir vartojimo galimybes viešojoje erdvėje (t.y., viešose įstaigose ir institucijose, kurios veikia lenkų mažumos gausiai apgyvendintose teritorijose), yra ypatingai sudėtinga įžvelgti bent kažkokias teigiamas tendencijas.
Lietuvos lenkų bendruomenės, gyvenančios Vilniaus rajone (daugiau nei 61% viso regiono gyventojų), Šalčininkų rajone (80%) ir Švenčionių rajone (virš 28%), jau daug kartų kreipėsi į Lietuvos valdžią, siekdamos, jog gausiai lenkų apgyvendintose teritorijose šalia oficialiosios lietuvių kalbos viešojoje erdvėje būtų leista vartoti ir lenkų kalbą. Taip buvo siekiama, kad konkrečiai apibrėžtose viešose įstaigose ir regioninėse valdžios institucijose šalia oficialiosios lietuvių kalbos būtų leista vartoti lenkų kalbą (tiek rašytinę, tiek sakytinę), kas reikštų, jog tokių įstaigų pareigūnai į lenkų kalba pateiktus užklausimus (tiek rašytinius, tiek žodinius) turėtų atsakyti taip pat lenkų kalba. Visi oficialieji įstaigų dokumentai būtų ir toliau tvarkomi išskirtinai lietuvių kalba.
Lietuvos lenkai deda nuolatines pastangas, jog būtų tinkamai užtikrintos viešo lenkų kalbos vartojimo galimybės. Penkiasdešimt tūkstančių balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių pasirašė peticiją, kurioje reikalaujama apsaugoti imperatyvų 4-ojo ir 5-ojo Tautinių mažumų įstatymo straipsnių galiojimą. Šiame įstatyme yra garantuojama tautinių mažumų teisė administracinėse įstaigose viešai vartoti savo gimtąją kalbą.
Šioje srityje tautinėms mažumoms nepalankus teisinis reguliavimas įsivyravo nuo 1995 metų, kuomet Lietuvoje buvo priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, prieštaraujantis 1991 metais priimto Tautinių mažumų įstatymo 4-ojo ir 5-ojo straipsnių nuostatoms. Bet kokios kylančios prieštaros yra sprendžiamos, remiantis būtent Valstybinės kalbos įstatymu. Manytina, kad tokia Lietuvos valdžios politika yra siekiama iš viešosios erdvės visiškai eliminuoti lenkų kalbą bei tokiu būdu sumažinti lenkų kalbos vartojimą ir Lietuvos lenkų šeimose.
2009 metų sausį Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog Vilniaus rajone iškabinti gatvių pavadinimai privalo būti parašyti išskirtinai lietuvių kalba, o lenkų kalba parašyti pavadinimai yra neleistini. Argumentuodamas savo sprendimą, Vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi Valstybinės kalbos įstatymu, o Tautinių mažumų įstatymo nuostatas ignoravo. Nuo to laiko Vilniaus rajono savivaldybė regione pašalino daugumą lenkų kalba užrašytų gatvių pavadinimų.
3. Teisinio reguliavimo trūkumas lenkiškų vardų rašymo asmens dokumentuose srityje
Lietuvos lenkų bendruomenės atstovai ne kartą reikalavo, jog Lietuvos lenkams būtų suteikta teisė oficialiuose asmens dokumentuose savo vardus rašyti naudojant lenkų kalbos rašmenis (taip pat ir lenkų kalboje naudojamus diakritinius ženklus). Kadangi asmens vardo naudojimas turėtų būti laikomas asmenine kiekvieno piliečio teise, valstybė negali naudoti jokių administracinių priemonių tokios teisės suvaržymui.
Šiandien oficialiuose Lietuvos dokumentuose piliečių vardai gali būti rašomi tik lietuviškais rašmenimis. Pavyzdžiui, vardas „Anna“ oficialiuose dokumentuose negali būti rašomas su dviguba „n“. Dažna lenkiška pavardė „Kowalski“ privalo būti užrašyta kaip „Kovalskis“ arba „Kovalski“. Lietuviškame alfabete nėra kai kurių raidžių, dažnai naudojamų lenkiškuose varduose, be to, oficialiuose dokumentuose yra iškraipomi ir kai kurie lenkiški raidžių junginiai („cz” ir „sz“). Kartais prie lenkiškų vardų galūnių taip pat yra pridedamos ir lietuviškos galūnės: pavyzdžiui, prie vyriškų pavardžių – „us” ar „ius”, o prie moteriškų – „aitė”.
Šiuo metu Lietuvoje neegzistuoja aiškios teisinės nuostatos, reguliuojančios šią sritį. Šioje srityje vis dar negalioja Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties nuostatos, negalioja ir Europos Tarybos priimtos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatos.
4. Lietuvos lenkų balsavimo teisių suvaržymas
1. Vykstant pirmiesiems nepriklausomos Lietuvos rinkimams į šalies parlamentą (1992 metais), tuometinėje rinkimų sistemoje neegzistavo minimalus išrinkimo slenkstis tautinėms mažumoms. Lenkų sąjungos remiami kandidatai tuomet laimėjo 8 vietas parlamente. 1996 metais rinkimų sistemoje buvo įtvirtintas 5% išrinkimo slenkstis, taip pat galiojęs ir tautinių mažumų politinių jėgų atžvilgiu. Lenkų kandidatai tuomet laimėjo 2 vietas.
2. Kaitaliojant rinkimų apygardų ribas, yra specialiai mėginama sumažinti santykinį Lietuvos lenkų balsų svorį. Vilniaus rajonas (70 tūkst. balsuotojų) ir Šalčininkų rajonas (30 tūkst. balsuotojų) buvo padalintas į penkias dalis, iš kurių trys buvo inkorporuotos į gretimus rajonus, kuriuose didžiąją dalį gyventojų sudaro etniniai lietuviai. Dėl tokių veiksmų dabar lenkai sudaro daugumą tik vienoje rinkimų apygardoje (Vilniaus – Šalčininkų rinkimų apygarda). Be to, Lietuvos Vyriausioji rinkimų komisija prie Vilniaus – Trakų rinkimų apygardos nusprendė prijungti etninių lietuvių gausiai apgyvendintą Salininkų rinkimų apylinkę, taip specialiai iškreipdami balsuotojų pasiskirstymą tautiniu atžvilgiu ir šioje rinkimų apygardoje sumažindami vietinių Lietuvos lenkų proporciją. Jei rinkimų apygardų ribos būtų nustatomos remiantis europietiškais standartais, Lietuvos lenkų mažuma turėtų daugumą net keturiose rinkimų apygardose.
Vyriausioji rinkimų komisija pretenzijas atmeta.
Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pavaduotojas Pavelas Kujalis portalui Balsas.lt sakė atmetąs priekaištus rinkimų organizavimo srityje. „Taip gali kalbėti tik tas, kuris nėra susipažinęs su Lietuvos Respublikos įstatymais. Jei būtų bent menkiausias įstatymų pažeidimas, organizuojant rinkimus, mes jau būtume teismuose", - sakė jis.
P. Kujalis pripažino, kad šiokių tokių nusiskundimų ir pretenzijų visuomet kyla net dėl vieno namo prijungimo prie kitos apygardos. Viskas, pasak jo, yra griežtai reglamentuota, o apygardų dydžiai negali skirtis daugiau nei 20 procentų.
Dagiau P. Kujalio paaiškinimų klausykitės čia:
5. Lietuvos lenkų diskriminavimas, sprendžiant žemės grąžinimo klausimus Vilniaus rajone
Lietuvoje aiškiai pastebimas procesas, kuomet anksčiau gausiai lenkų apgyvendintos teritorijos (Vilniaus apylinkės) yra naujai apgyvendinamos etninių lietuvių bendruomenių. Toks procesas buvo įteisintas, priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuriuo remiantis bet kuris Lietuvos pilietis, praeityje turėjęs žemės, bet dėl tam tikrų aplinkybių ją praradęs, įstatymo tvarka gali prašyti ją sugrąžinti arba atitinkamomis proporcijomis įgyti žemės kitoje šalies teritorijoje. Tokiu būdu įsivyravo praktika, kuomet Vilniaus rajono žemės, kurių savininkais prieš karą daugiausiai buvo etniniai lenkai, atitenka etniniams lietuviams, savo žemes praradusiems kitose šalies vietovėse. Verta pažymėti, jog žemės kainos aplink Vilnių yra žymiai didesnės nei kituose šalies rajonuose. Tad aplink Vilnių esančios žemės atitenka šiose vietovėse niekada net negyvenusiems asmenims, o ankstesniesiems šios žemės savininkams (dažniausiai lenkų tautybės Lietuvos piliečiams) yra pasiūloma žemė kitose šalies teritorijose.
6. Neproporcingi veiksmai, vykdant kultūrinės paramos ir tautinio mažumų identiteto apsaugos politiką
Lietuvoje tautinio mažumų identiteto paramai tenkančių lėšų skirstymu rūpinasi Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Vyriausybės (dabar šis departamentas yra panaikintas, – vert. pastaba). Deja, šios lėšos paskirstomos tokiomis proporcijomis, jog didžiausią finansinę paramą gauna Lietuvos išeivija. 2008 metais departamento biudžetą sudarė 5,3 milijonai eurų, iš kurių vos 170 tūkst. eurų buvo skirta Lietuvos tautinėms mažumoms, o lenkų tautinei mažumai iš šios sumos atiteko tik 26 tūkst. eurų.
Pagal 1994 metų Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lietuva ir Lenkija įsipareigoja užtikrinti, jog valstybių tautinės mažumos turės tinkamą priėjimą prie visų masinio informavimo priemonių. Lietuvoje lenkų kalba leidžiama spauda, turinti beveik 300 tūkst. lenkų mažumos skaitytojų auditoriją, iš Lietuvos valdžios negauna visiškai jokios finansinės paramos. Lietuvos nacionalinė televizija iš viso savaitinio savo transliacijų laiko lenkų mažumai skirtoms televizijos programoms skiria vos 15 minučių transliacijos laiko. Lenkų mažumos atstovams galėtų būti naudingi ir oficialūs valstybinių tarnybų interneto puslapiai. Bet, pavyzdžiui, oficialioje Lietuvos Respublikos Seimo interneto svetainėje informacija lenkų kalba nėra pateikiama, užtat apie parlamento veiklą galima skaityti anglų, prancūzų, rusų, vokiečių ir netgi kinų kalbomis.
Taip pat skaitykite:
Lietuvos lenkai grasina nebeleisti vaikų į mokyklas
Lenkijos tautinės mažumos skundžiasi savo padėtimi
Lietuvos lenkus neva nuo diskriminacijos ginančios partijos valdose – didžiausias nedarbas
Lietuvos lenkai vėl prašė JAV apginti jų teises
