Tinklalapis „Listverse.com“ sudarė dešimties ginklų sąrašą, kuriame atsidūrė išskirtiniai senovėje pagaminti kovos įrankiai.
Žmonijos istoriją žymėjo begalė karų. Greičiausiai jų išvengta nebus ir ateityje. Be abejo, norint sėkmingai kariauti yra reikalingi ginklai. Svarbiausia, jog sukonstruotu ginklu būtų patogu ir veiksminga durti, kirsti, smūgiuoti, trankyti ar kitaip žaloti savo priešininką. Kalbėdami apie senovinius ginklus, dažniausiai įsivaizduojame kardus, kalavijus, ietis ar kirvius. Bet įvairios tautos savo laiku buvo pagaminusios tokių ginklų, kurių išvaizda ar panaudojimo technika gali pasirodyti besanti itin keista ir netikėta. Tinklalapis „Listverse.com“ sudarė dešimties ginklų sąrašą, kuriame atsidūrė išskirtiniai senovėje pagaminti kovos įrankiai.
10. Maorių kuoka
Maorių kuoka (nuotr. leidėjų)
Šiuo ginklu naudodavosi vietiniai Naujosios Zelandijos gyventojai maoriai. Masyvi, bet atrodanti gana įprastai, kuoka būdavo gaminama iš nefrito. Įdomu tai, jog 30 – 50 centimetrų ilgio kuoka dažniausiai buvo atliekami smeigimo ir dūrimo veiksmai - kaip žinia, tradicinėmis kuokomis įprastai yra atliekami trenkiamieji smūgiai. Maoriai savo kuokas itin brangindavo, joms sugalvodavo vardus ir perduodavo jas iš kartos į kartą. Šiuos ginklus maorių gentys tiesiog garbindavo, tikėdamos, jog kuokose slypi ir pačių kovotojų dvasia.
Lenktas kalavijas (nuotr. leidėjų)
Užlenktais kalavijais būdavo apsiginklavę paprastai taikūs šiaurinės Kinijos Šoalinio vienuoliai. Meistriškai nudailintų kalavijų geležtės jų gale yra užlenktos, todėl ginklo savininkas kalavijų ašmenis gali sukabinti ir panaudoti kaip vientisą ginklą. Pusmėnulio formos kalavijo rankenos pasitarnaudavo, blokuojant priešininko smūgius arba jomis kertant artimos kovos metu. Artimos kovos atvejui skirtas ir žemiau kalavijo rankenos esantis nusmailintas durklas.
8. Kpinga
Kpinga (nuotr. leidėjų)
Kpinga – tai svaidomasis peilis, naudotas patyrusių Azande genties karių. Zande žmonės gyveno Nubijoje – Afrikos regione, apėmusiame šiaurinį Sudaną ir pietinį Egiptą. Peilis, vietinių dar vadintas Hunga Munga, būdavo iki pusės metro ilgio ir turėdavo tris iš ginklo centro išsišakojančias geležtes. Arčiausiai peilio rankenos esanti geležtė būdavo vyriško lyties organo formos - ji simbolizavo ginklo savininko vyrišką jėgą. Įvairiapusis peilio geležčių išsidėstymas itin padidindavo galimybes persmeigti ar sužaloti savo auką.
7. Macuahuitlis
Macuahuitlis (nuotr. leidėjų)
Macuahuitlis – didelis, kalavijo formą primenantis medinis ginklas, naudotas actekų karių. Ant ginklo pagrindo būdavo primontuojamos skustuvo ašmenų aštrumo vulkaninio stiklo geležtės. Kadangi macuahuitlis nebūdavo smailėjantis, jis negalėjo pasitarnauti kaip duriamasis ginklas. Kita vertus, aštrių ir dantytų geležčių eilės priešininkų kūnuose galėdavo palikti gilias žaizdas. Medinis ginklo pagrindas būdavo pakankamai masyvus ir sunkus, tinkantis gerai aptalžyti savo aukas. Teigiama, jog šiuo ginklu actekai netgi galėdavę nukirsti arklių galvas.
6. „Žirklinis"
„Žirklinis” (nuotr. leidėjų)
Šis gana neįprastos išvaizdos ginklas buvo naudojamas Romos imperijos gladiatorių kautynėse. Įdomu, jog patys kovotojai, apsiginklavę šiuo ginklu, buvo vadinami „žirklėmis“. Ginklą sudarė metalinė, vamzdį primenanti įmautė, į kurią būdavo kišama kovotojo ranka. Tad ginklą būdavo pakankamai patogu valdyti – tiek atremiant varžovų smūgius, tiek kontratakuojant. Pagamintas iš grūdinto plieno, ginklas galėdavo būti iki pusės metro ilgio, bet sverdavo pakankamai nedaug – ne daugiau trijų kilogramų. Teigiama, kad unikalia forma ir išvaizda išsiskiriantis ginklas buvo vienas mėgiamiausių tarp gladiatorių kautynių žiūrovų.
5. Čakramas
Chakramas (nuotr. leidėjų)
Neapsigaukite, su čakramu frisbio greičiausiai nepavyktų pažaisti. Be to, šis mirtinai pavojingas metalinis diskas dažniausiai svaidomas vertikaliai, o ne horizontaliai. Ginklas būdavo apie 30 centimetrų skersmens, o jo itin aštrūs kraštai užtikrindavo, jog nuo chakramo ašmenų lengvai lėkdavo priešininkų galvos ir rankos. Ginklas labiausiai buvo paplitęs Indijoje. Čakramas galėjo būti panaudojamas ne vieną kartą, kita vertus, tinkamas ginklo valdymas reikalaudavo itin išlavintų kario įgūdžių.
4. Chu Ko Nu
Chu Ko Nu (nuotr. leidėjų)
Senovės kinų sumeistrautą ginklą galėtume laikyti tolimu automatinio šautuvo protėviu - Chu Ko Nu šaunamoji jėga ir taikymo atstumas nebuvo įspūdingi, bet ginklo pakartotinio užtaisymo greitis buvo itin didelis. Medinėje ginklo dėžutėje, esančioje arbaleto viršuje, būdavo sudėta dešimt strėlių, kurios po atlikto šūvio galėdavo būti kaipmat įstatytos į šaunamąją padėtį. Tam tereikėdavo miklaus stačiakampės svirties nuspaudimo. Įdomu tai, jog šis ginklas dar buvo naudotas ir kinų kare prieš japonus 1894 - 1895 metais. Chu Ko Nu pagalba per 15 sekundžių buvo galima atlikti visus dešimt šūvių – palyginus su panašiais tuometiniais arbaletais tokia sparta atrodė itin didelė.
„Bičių avilys“ (nuotr. leidėjų)
Tai dar vienas senovės kinų sumeistrautas kovos įrankis, turėjęs „bičių avilio“ arba „skriejančios ugnies“ pavadinimus. Ginklo pagrindas buvo raketų nešamos strėlės. Jos būdavo dedamos į šešiakampio formos medinius vamzdžius, iš išorės šiek tiek primenančius medaus korį. Tokios strėlės lėkdavo greičiau ir toliau nei tuometiniais tradiciniais ginklais iššaunamos strėlės. Vienu metu iš „bičių avilio“ buvo galima paleisti iki 32 strėlių. Panaudodami tūkstančius tokių „bičių avilių“, kinai vos per kelias sekundes galėdavo padaryti milžinišką žalą savo priešininkams.
2. Kataras
Kataras (nuotr. leidėjų)
Kataras – iš Indijos kilęs itin pavojingas duriamasis ginklas. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog ginklas turi tik vieną geležtę, bet nuspaudus specialią svirtį, durklo geležtė išsiskleisdavo ir kataras tapdavo trijų ašmenų ginklu. Be abejo, trys ašmenys geriau nei vienas - žalojamoji kataro galia smarkiai lenkė kitus tradicinius to meto durklus. Be to, pati ginklo modifikacija ir netikėtas trijų ašmenų išsiskleidimas neretai tiesiog išgąsdindavo priešininkus. Ginklo valdymas buvo gana patogus, tad jo savininkas jį galėjo naudoti ir ginamiesiems veiksmams – priešininko smūgių ir kirčių blokavimui.
1. Žua
Zhua (nuotr. leidėjų)
Šis ginklas nusipelno atsidurti sąrašo viršūnėje vien dėl savo neįprastos išvaizdos. Kinų sumeistrauto ginklo gale yra pritvirtinta geležinė „letena“, turinti itin aštrius nagus. Šiais nagais priešininkai būdavo draskomi ir pjaustomi. Tiesą sakant, panaudojant žua buvo galima tiesiog nudirti savo aukos odą. Kita vertus, žua sverdavo visai nemažai, tad ją būdavo galima naudoti ir kaip paprasčiausią lazdą - vien jau jos smūgiais priešininkas galėjo būti nesunkiai įveikiamas. Teigiama, kad profesionalūs kariai šiuo ginklu priešininkus sugebėdavo numušti nuo jų žirgų. Be to, žua puikiai tiko nutraukti aukos apsaugas ir šarvus, paliekant ją visiškai bejėgę prieš geležinę „leteną“.
