REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tūkstančius gyvybių pražudžiusiai Černobylio atominės elektrinės katastrofai – 25 metų sukaktis.

REKLAMA
REKLAMA

Lygiai prieš 25 metus, 1986-ųjų balandžio 26-ąją, Černobylio atominėje elektrinėje įvyko didžiausia žmonijos istorijoje technogeninė katastrofa. Šioje publikacijoje – apie tai, kaip stebuklingai atgijo tūkstančiai „Černobylio lavonų“, kaip gyvybes paaukojusiems ugniagesiams buvo užmiršta rasti net muilo ir dantų pastos, kaip didvyrius laidojo paslapčia lyg šunis, kaip paradas pasirodė svarbesnis už sveikatą, kaip už savanorišką darbą radioaktyvioje aplinkoje atsilyginta buteliu pepsikolos ir kiek likvidatorių iš Lietuvos jau nebėra tarp gyvųjų.

REKLAMA

Naktinis sprogimas Černobylio atominės elektrinės ketvirtajame energobloke buvo toks galingas ir pražūtingas, jog Sovietų Sąjungos vadovai išsigando gresiančios panikos, todėl nutarė apie nelaimę nutylėti, neinformuoti nei savo šalies žmonių, nei pasaulio visuomenės.

Tik ylos maiše nepaslėpsi. Tragikomiška, bet apie sprogimą Černobylyje pasaulis sužinojo iš Švedijoje esančios... Forsmako atominės elektrinės. Mat jos radiacijos matavimo sistema užfiksavo, kad paskutinėmis 1986-ųjų balandžio dienomis iš dangaus krenta radioaktyvios dulkės, atskrendančios iš Sovietų Sąjungos teritorijos.

REKLAMA
REKLAMA

Tūkstančiai lavonų?!

Nors tuo metu Sovietų Sąjungą valdantis M. Gorbačiovas deklaravo viešumo politiką, bet užklaustas apie tai Kremlius savo naujas nuostatas užmiršo, ir melavo nieko nežinąs.

Kol Maskvos politikai melavo, amerikiečių žvalgybos palydovai fotografavo. Peržvelgę nuotraukas iš kosmoso, išbalę Pentagono vadovai puolė skambinti į Baltuosius rūmus – esą šiaurės Ukrainoje, Černobylio apylinkėse, nufotografuota tūkstančiai žuvusiųjų, jų kūnai išmėtyti pro Černobylį tekančios Pripetės pakrantėse!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vėliau išaiškėjo, jog tai – nesusipratimas. Kadangi žmonių niekas neperspėjo, po sprogimo artimiausią šiltą savaitgalį tūkstančiai ukrainiečių ir baltarusių patraukė prie upių ir ežerų žvejoti, degintis, maudytis. Iš palydovo nufotografuotus besideginančius žmones JAV kariškiai per klaidą ir palaikė lavonais.

Na o Černobylio elektrinės darbuotojams tuo metu rūpėjo ne kuriozai. Sprogus dėl elektrinės operatorių eksperimentų, neišmanymo ir bravūriškumo perkaitintam reaktoriui, užsidegė energobloko stogas.

REKLAMA

Juokai greitai nutrūko...

Elektrinės ugniagesių niekas neperspėjo apie radiaciją. Po kelių minučių pirmieji 7 gaisrininkai atliko precedento neturintį žygdarbį – kraupiai radioaktyvioje aplinkoje, tarp reaktoriaus bei branduolinio kuro nuolaužų, jie gesino liepsnojantį pastato stogą, patį reaktorių ir mašinų skyrių. Daug kas neabejoja, kad taip pasiaukodami jie užkirto kelią branduoliniam sprogimui, kuris būtų trečdalį Europos pavertęs dykviete. Nors šeši jų netrukus mirė baisiose kančiose, kažkodėl tik trys ugniagesiai apdovanoti Sovietų Sąjungos didvyrių žvaigždėmis.

REKLAMA

Atvežtiems į Maskvos ligoninę šiems didvyriams ugniagesiams neatsirado nei tinkamų pižamų, nei muilo, dantų šepetėlių, pastos. Kol susizgribę biurokratai ir giminės visa tai parūpino, ugniagesiams nieko nebereikėjo – balandžio 28-ąją Maskvos ligoninėje dar žaidę kortomis ir juokavę, vyrai ėmė staigiai silpti ir per 2 savaites visi mirė baisose kančiose. Didvyrius palaidojo Maskvoje paslapčia ir paskubomis lyg kokius nusikaltėlius – bijota užsienio žurnalistų.

Pasirodo, būna stebuklų – tą naktį ant elektrinės stogo dirbęs ugniagesių vadovas 35 metų Leonidas Teliatnikovas, vėliau irgi itin sunkiai sirgęs spinduline liga, sugebėjo pasveikti. Medikai jam pranašavo 3 metus, o jis dar pagyveno net 18 metų, kol 2004-aisiais mirė nuo komplikacijų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paradas svarbiau!

Na o iškart po avarijos Ukrainos komunistų partijos vadovai ilgai svarstė – ar Kijeve, esančiame vos per 110 kilometrų nuo Černobylio atominės elektrinės, vis dėlto rengti kasmetinį gegužės 1-osios paradą?.. Nutarta, kad geriau tegul visi – net ir moksleiviai – šiek tiek apsišvitins, tačiau nekils panika ir „nenutekės informacija“ apie katastrofos mastą. Ne vienas nomenklatūrininkas tik savo vaikus suskubo tylai išvežti ne tik iš Kijevo, bet ir iš Ukrainos.

Ir tik kone po mėnesio, kai Vakarų spauda klykė apie pavojų, o radioaktyvus debesis buvo išplitęs virš visos Europos, M. Gorbačiovas pagaliau ryžosi per televiziją pats pranešti Sovietų Sąjungos žmonėms bei pasauliui apie Černobylio tragediją.

REKLAMA

Nors Černobylio elektrinėje neįvyko nevaldoma branduolinė reakcija, o tik sprogimas (dėl perkaitimo ir slėgio), aplinka buvo užkrėsta radioaktyviomis medžiagomis ir taip padaryta neišmatuojama žala. Per patį reaktoriaus sprogimą ir vėliau nuo to pasireiškus spindulinei ligai, žuvo „tik“ keli šimtai žmonių. Vis dėlto ši katastrofa paskleidė milžinišką kiekį radioaktyvaus užkrato ir 25 metus tai sargdina vėžiu žmones visose gretimose šalyse, tarp kurių – ir Lietuva. Radiacija užteršė apie 5 mln. hektarų žemės bei vandenų, aplink Černobylio atominę jėgainę teko suformuoti 30 kilometrų negyvenamą zoną, o iš jos – evakuoti per 100 000 žmonių. Visiems jiems sumokėta po kuklią 7000 rublių kompensaciją.

REKLAMA

Radiacijai „kilimais“

Likviduoti katastrofai iš visos Sovietų Sąjungos buvo mobilizuota apie ketvirtis milijono žmonių, tarp kurių – apie 7000 iš Lietuvos.

Dauguma likvidatorių suprato, kad aukojasi, bet sunkiausia dalia teko tiems, kurie dirbo prie pat reaktoriaus.

Karo sraigtasparnių pilotai, pradedant pirmąja avarijos diena, kiekvienas kasdien atlikdavo po penkis skrydžius virš elektrinės – pildavo specialiai I. Kurčiatovo atominės fizikos institute skubiai sukurtą mišinį, kurį likvidatoriai praminė „burda“.

Tuo pačiu skysčiu darbininkai žarnomis plovė ir aplink elektrinę esančių kaimų pastatus, gatves, kiemus. Ant radioaktyvių dalelių bei dulkių išlietas skystis veikiai sustingdavo į tąsų sluoksnį. Jį darbininkai lyg milžinišką kilimą pjaustydavo, vyniodavo į rulonus ir veždavo į atominių atliekų laidojimo kapinynus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Neretai operaciją tekdavo kartoti, išvežti naujai išpiltą ir antrą, ir trečią „burdos“ sluoksnį, kol dozimetrininkai, pamatavę radiacijos foną, teritoriją pagaliau pripažindavo saugia žmonėms.

Mirtinas Jelenos glėbis

Dauguma likvidatorių neturėjo tinkamų kombinezonų ir dujokaukių. Tad jie patys kūrė sau apsauginius kostiumus – po guminėmis prijuostėmis apsigobdavo 2–4 milimetrų švino lapais, o kvėpavo per paprastus respiratorius nuo dulkių. Ir čia nieko neišrasi – kostiumų, kurie apsaugotų nuo radiacijos, paprasčiausiai nesama. Kombinezonai, akiniai, respiratoriai, švino sluoksnelis iš tikro kiek apsaugo nuo radioaktyvių alfa ir beta dalelių, kurių įkvėpęs ar prarijęs niekada nebeatsikratysi, būsi iš vidaus jų švitinamas iki mirties. Tačiau didelės energijos radioaktyvių gama bei rentgeno spindulių nesulaiko niekas – jie sklinda kiaurai net per storiausias betono ar geležies sienas. Tad likvidatoriams beliko aukotis.

REKLAMA

Trečiojo energobloko stogą praminę Jelenos vardu, likvidatoriai juokaudavo, kad pabuvus ilgiau nei minutę pas Jeleną – moterų jau niekada nesinorės. Netrukus Černobylyje pasklido juokelis: „Nori dar turėti vaikų? Kiaušius prisidenk švinu!“

Pirmiausia reikėjo surinkti ant elektrinės energobloko stogo sprogimo bangos išmėtytus branduolinio kuro, reaktoriaus vidinio sluoksnio grafito gabalus. Buvo planuota tai atlikti nuotoliniu būdu valdoma vokiška, japoniška ir sovietine technika. Tačiau radiacijos fonas ten buvo toks stiprus, kad elektronika neatlaikydavo – mikroschemos bei tranzistoriai čirškėdavo, perdegdavo. Kaip neperdegs, jei net nenaudotos fotojuostelės kasetėse apsišviesdavo.

REKLAMA

Užmokėjo sveikata

Daugelio nuotraukų, kurias čia matote, autorius – Igoris Kostinas. Tai fotografas, kol kas vienintelis pasaulyje nufotografavęs sprogusio atominio reaktoriaus vidurius. Beje, darbininkus, dirbančius po išsilydžiusiu reaktoriumi, I. Kostinui pavyko įamžinti tik iš trečio karto ir po keleto metų – pirmus du sykius juostelę apšvietė radiacija. I. Kostinas už savo nuotraukas iš Černobylio laimėjo pasaulio spaudos fotografų konkurso 1-ąjį prizą, daug kitų tarptautinių apdovanojimų. Tačiau fotografas už tai sumokėjo pačią brangiausią kainą – gavo net 5 žmogui leistinas radiacijos dozes, po to gydėsi spindulinės patologijos klinikose Maskvoje, Kijeve, Hirošimoje.

REKLAMA
REKLAMA

Tad perdegus robotų elektronikai, baisųjį darbą – rinkti ant stogo išmėtytas reaktoriaus nuolaužas –beliko patikėti „biologiniams robotams“ – likvidatoriams. Nes mes, žmonės, nesame elektros laidininkai, todėl ir radiacijos visiškai nejaučiame. Tik nemaišykite – jei nejaučiame, nereiškia, kad radiacija mūsų neveikia.

Ant atominės elektrinės stogo žmones leisdavo po du, šią porą juokais praminę „Petia ir Vasia“. Jie irgi dirbdavo su švino prijuostėmis, kvėpuodami per respiratorius, su paprasčiausiais kastuvais rankose. „Petia“ arba „Vasia“ nuo stogo kastuvu pakeldavo reaktoriaus nuolaužą, numesdavo žemyn ir skuosdavo atgal. Kad vyrai neužsibūtų, kas 60 sekundžių užkaukdavo sirena.

Mirtinas minutės darbas

Daugelis kareivių ėjo savanoriais, nes buvo pažadėta – su kastuvu ant reaktoriaus stogo fiziškai lengvai padirbi vieną minutę, tada grįžti į slėptuvę, pasiimi padėkos raštą ir važiuoji namo. Tik ne vienam šių drąsuolių po metų kitų tas raštas lyg tikrasis mirties liudijimas papuošdavo karstą...

Per pirmas 12 dienų vyrai nuo stogo nurinko per 170 tonų didžiausių spinduliuojančių šiukšlių. Likusieji keli šimtai likvidatorių keisdamiesi rinko mažesnes nuolaužas dar pusmetį. Nuolaužų mažėjant, radiacijos fonas irgi silpnėjo, tad vadovybė darbininkų jau nebeskubėjo paleisti namo. Kai stogas buvo baigtas valyti, trys savanoriai, užlipę ant 78 metrų aukščio elektrinės kamino, iškėlė pabaigtuvių... raudonąją vėliavą. Už šį žygį vėliavos kėlikai gavo po... butelį pepsikolos ir po išeiginę dieną.

REKLAMA

Geležis ne tik puikiai magnetinasi, geležis sugeria ir po to ilgai pati spinduliuoja radiaciją. Radiacijos matuoklai prie kai kurių sunkvežimių lyg pasiutę imdavo čirkšti vos po savaitės, todėl buvo priimtas sprendimas likvidavimo darbams naudotą radioaktyvią techniką užkasti. Atrodė, taip saugiau – į pavojingą zoną vis prasmunkantys smalsuoliai jų nelaupys. Tačiau po keleto metų pastebėta, jog tai buvo didžiulė klaida – užkastas rūdijantis metalas su lietumi susigeria į požeminius vandenis ir nuteka Pripetės upę, tekančią pro Černobylio elektrinę.

Elektrinė dar ilgai dirbo

Apvalius teritoriją, virš sprogusio atominio reaktoriaus pradėta montuoti apsauginį kupolą – sarkofagą. Nuotoliniu būdu valdomais kranais buvo pastatytas 100 metrų aukščio kupolas.

Kapitalizme visi skaičiuoja pinigus. Nedaug kas žino, bet likvidatoriams dar aukojantis prie sprogusio ketvirtojo energobloko, kitame Černobylio elektrinės pastate 1987-ųjų gruodžio 4-ąją paleistas kitas atominis reaktorius, nuo nelemtojo, sprogusiojo, atskirtas vos viena betono siena. Elektros reikia visiems ir visada – Černobylio atominė elektrinė galutinai sustabdyta tik išdirbusi savo resursą – 2000-ųjų gruodžio 15-ąją.

REKLAMA

„Iš Lietuvos Černobylyje dirbusių 7000 likvidatorių 1500 jau nebėra, o tarp gyvųjų – daug sergančiųjų vėžiu“, – „Akistatai“ pasakojo Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkas Pranas Paškevičius, kuris Černobylio zonoje kartu su visa Lietuvos statybos įmone statė Slavutičiaus miestelį. Tiesa, kiek mūsiškių likvidatorių mirė dėl apšvitinimo Černobylyje, o kiek – dėl senatvės ar kitų ligų – nežino niekas. Pasak P. Paškevičiaus, viešumo trūko Sovietų Sąjungos laikais, trūksta ir dabar.

Likvidatorių archyvai dingo

„Mūsų, lietuvių statybininkų, įmonė dirbo šeštojoje Černobylio zonoje. Iš pradžių buvo pripažinta, kad Slavutičiuje radiacijos lygis jau nebekenkia sveikatai. O baigiant statybas staiga gavome įsakymą ardyti šaligatvius, asfaltą ir visur nukasti po pusmetrį žemių... Jas paskui išvežė į radioaktyvių atliekų kapinyną. Štai ir suprask kaip nori“, – „Akistatai“ pasakojo „Černobylio“ judėjimo pirmininkas kaunietis P. Paškevičius.

Pasak P. Paškevičiaus, atgavusios nepriklausomybę Lietuvos valdžia žadėjo neužmiršti savo piliečių, padėjusių likviduoti Černobylio katastrofą. Tačiau ilgainiui susizgribta, jog tam nėra pinigų. Gal dėl to dingo mokslų daktaro onkologo Juozo Kurtinaičio (1951–2008) archyvai, kuriuose sisteminta informacija apie Černobylio likvidatorių sveikatą. Galop valdžia Lietuvos černobylininkams pripažino teisę kartą metuose pabūti sanatorijoje, tačiau skirstyti kelialapius patikėjo savivaldybėms, o tos savo ruožtu šaukia, jog pinigų gauna mažiau nei aplink sunkių ligonių.

Sigitas STASAITIS

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų