Aktorius Jokūbas Bareikis (30 m.) kartu su scenos partnere Evelina Sašenko „Žvaigždžių duetuose„ skina laurus. Paklaustas, koks velnias nešė į tą galerą, šypteli: „Tiesiog norėjau dainuoti, o čia dar ir visos galimybės tobulėti“.
– Teko girdėti, kad “Žvaigždžių duetų" partnerę išsirinkai pats. Kodėl būtent Evelina Sašenko?
– Iš tiesų su ja dainuoti pasiūlė mano žmona Dominyka. Iki projekto Evelinos asmeniškai nepažinojau, tačiau kiek teko matyti, girdėti, ji man paliko profesionalios atlikėjos įvaizdį. Neskandalinga ir dainuoja balsu. Bet kaip mokytoja - griežtoka ir reikli. Repeticijos vyksta be ceremonijų.
– Lietuviškuose serialuose vaidinantys aktoriai dažnai traukiami per dantį, kad užsiima “chaltūra", neturinčia jokios meninės vertės. Nežeidžia tokie pareiškimai?
– Man dar taip tiesiai šviesiai niekas nėra pasakęs. Bet, kaip sako patarlė, - sotus alkano neužjaučia. Nesakau, kad aktoriai badauja. Tačiau ne paslaptis, kad kultūros darbuotojai nėra lepinami valstybės. O serialai toks pat darbas. Aš juk dirbu pagal specialybę.
Gyvenimas nestovi vietoje, natūralu, kad ir aktoriaus profesija keičiasi. Antra vertus, esu vyras, tėvas, kuriam reikia aprūpinti šeimą.
– Yra aktorių, vengiančių kurti šeimą, nes tai gali pakišti koją sėkmingai karjerai...
– Mano galva, ne karjera yra svarbiausia. Senatvėje ji stiklinės vandens nepaduos. Žinoma, gali maudytis šlovės spinduliuose, bet tai taip laikina. Ir kas tada? Vedžiau anksti, bet tai buvo mano noras ir apsisprendimas. Ir karjera dėl to nesugriuvo.
– Turi dvi dukreles - Barborą ir Severiją. Savaitei paliktas vienas su jomis neprapultum?
– Tikrai ne. Barborytę, antruosius jos metus, galima sakyti, aš auginau, nes žmona po metų grįžo į darbą. Tuo metu buvau laisvesnis, tai šis rūpestėlis teko man.
Tiesa, dabar sunkiausia susukti kuodą. Barbora lanko baleto pamokas, per jas vienas reikalavimų - labai tvirtai susuktas kuodelis. Kažkada vadovė dukrelei liepė perduoti mamai, kad tvirčiau jį surištų, bet kai ši pasakė, kad čia - tėčio darbas, numojo ranka. Tiks. Gerai, kad iš viso susuko. Bet man ramu, nes ne man vienam tai sunki užduotis. Kiti tėčiai irgi dėl to vargsta.
– Dažnai, šeimoje gimus antram vaikučiui, vyresniajam kyla pavydas. Ar neteko kovoti su vyresnėlės kaprizais ir įvairiausiomis scenomis?
– Scenų tikrai nebuvo. Tam ruošėmės iš anksto. Nuolat kalbėdavomės, kad gims mažas, bejėgis žmogutis, kuriam labai reikės mamos, tėčio ir, žinoma, sesės. Gal kelis kartus, gimus Severijai, pastebėjome Barborytės šiokį tokį liūdesiuką, bet nepavydų. Gal labiau nostalgišką. Tiesa, jos nevedėm į darželį. Nors tai turbūt būtų buvę gerokai paprasčiau. Bet išgrūstas iš namų vaikas, mano nuomone, tikrai pasijustų įskaudintas. Aišku, neapsėjom ir be specialių palepinimų vien jai. Tarkim, aš su mažąja likdavau namuose, o Barborytė su mama mergaitiškai eidavo papramogauti. Tiesa, būdavo ir taip, kad miegodavom visi keturi vienoje lovoje.
– Apie broliuką sesės neužsimena?
– Oi, pašneka. Tame pačiame name gyvena draugai, kurie turi tokio paties amžiaus vaikus: berniuką ir mergaitę. Tai Barbora vis “užsimena", kad jai reikėtų broliuko. Tačiau viskam savas laikas.
– Esi griežtas tėtis?
– Taip, bet ir mama nelepina. Stengiamės nubrėžti ribas visais atvejais. “Čipsai„ ir “koka kola“ - tik per šventes.
– Ar tai reiškia, kad gimus vaikams pasikeitė ir jūsų gyvenimo būdas, atidžiau pradėjote skaityti maisto produktų etiketes?
– Nesakysiu, kad atsiradus vaikams niekas nepasikeitė. Žinoma, pradėjome atidžiau rinktis, ką perkame. Be to, jau ir amžius primena apie save. Nors trisdešimt atrodo tik juokas, vis tiek tie pirmi metai ketvirtoje dešimtyje priverčia pradėti atidžiau rūpintis savim. Pradedi labiau vertinti kokybę.
Nesame pamišę dėl ekologijos, bet ūkininkų turgelių nevengiame. Tiesiog keletą kartų teko nusivilti prekybos centrų tiekiamų produktų kokybe. Natūralu, kad pradedi ieškoti alternatyvų.
– O namuose kas dažniau šeimininkauja virtuvėje?
– Šitą sritį vienareikšmiškai perleidžiu žmonai. Nesu iš tų, kurie pagal Džeimio Oliverio knygą kas dieną kepa šedevrus. Aš toks labiau ūkiškas. Ką nors pakepti, išvirti galiu. Žinoma, gal ir nebus labai skanu, bet tuščiu skrandžiu sėdėti neteks.
– Kaip geriausiai pailsi po visų darbų, repeticijų?
– Namuose su šeima. Toks etapas, kad auginame vaikus, tad ir poilsis turi būti bendras. Retai kada leidžiu sau ilsėtis ir pramogauti vienas. Stengiamės ką nors nuveikti visi drauge. Kartais, kai anūkus prižiūri seneliai, su žmona nueiname į kokį koncertą.
Taigi, viskam yra savas laikas, savi etapai. Dabar toks, kai didesnį dėmesį turime skirti vaikams.
Straipsnio autorė Evelina Machova
