Pokalbis su režisieriumi Oliveriu Stone'u apie naująjį jo filmą apie Volstritą, tėvą bankininką, žmonių nepasotinamumą ir Amerikos griaunamąją galią.
- 1987 m. Michaelas Douglasas, jūsų filme „Volstritas“ suvaidinęs biržos spekuliantą, ištarė plačiai pagarsėjusį sakinį „Būti godžiam yra gerai“. Ką jums reiškia godumas?
- Kuklumo stoką. Mes turime valgyti, bet jei pilvą kimšte prisikemšame, tai yra godumas. Mums reikia pinigų, bet jei dolerius kaupiame, esame godūs. Jei ko nors pernelyg trokštame, tai yra godumas. Godulys – tai išpūstas troškimas.
- O jūs esate godus?
- Kiekvienas yra savaip godus. Ar reikalingas privatus lėktuvas, jei nepakenti keliauti kartu su kitais? Ar tai godumas?
- Jums reikia privataus lėktuvo?
- Ne. JAV yra didžiulė praraja tarp žmonių, uždirbančių labai daug ir, tarkime, skraidančių privačiais reaktyviniais lėktuvais, ir tokių, kurie apskritai beveik nieko neturi. Jei neskaičiuosime infliacijos, amerikietis darbininkas uždirba tiek pat, kiek uždirbo 1973 m. Iš bendrojo visuomeninio produkto augimo pelnosi tik bankininkai, akcininkai ir valstybė, didindama mokesčius. O bankai tapo išsipūtusiomis pabaisomis. Tai yra deformacija. Taip pat godumo forma.
- Jūsų naujajame filme „Volstritas: pinigai nesnaudžia“ M. Douglaso vaidinamas Gordonas Gekas nebėra toks nepalaužiamai godus kaip pirmajame filme „Volstritas“ prieš 23 metus.
- Jis paleidžiamas iš kalėjimo ir finansų pasaulyje turi iš naujo kopti aukštyn iš pačios apačios. Jis išduoda savo dukterį ir jos jauną draugą idealistą. Bet pabaigoje jam paaiškėja, kad žmogiškos vertybės yra svarbesnės už pinigus.
- Ar kalbos apie žmogiškas vertybes nėra tuštokos? Tikriausiai ir finansų rykliai, pasaulį įstūmę į krizę, tvirtintų, kad idealios vertybės yra svarbesnės už finansines.
- Tikrai? Nemanau. Man atrodo, kad Volstrito žmonės kalbasi tik apie tai, kiek pinigų uždirbo šį ketvirtį. Didieji koncernai rengia reklamos akcijas, tvirtindami, kad pasisako už humaniškumą. Iš tiesų jie spjauna ant jo ir nė truputėlio nesuka galvos dėl visuotinės gerovės. Koncernai atėmė šios šalies tikrąsias vertybes.
- Kas tai per vertybės?
- Meilė, bendrumo jausmas. Šeimos vertybės, kurias prisimena Gordonas Gekas „Volstrito 2“ pabaigoje.
- Bet tik todėl, kad bijosi senatvėje likti vienas. Ar tikrosios vertybės, apie kurias kalbate, nėra veikiau atsakomybė už kitą? Sprendimai, duodantys naudos ne vien sau?
- Būtent. Bet čia iškart susiduriame su kita permainų forma. Visuomenės permainų, kurias Venesueloje vykdo Hugo Chavezas. Jis yra įsitikinęs, kad šalies turtai ir ištekliai turi priklausyti jos liaudžiai.
- Neseniai sukūrėte dokumentinį Čaveso portretą „South of the Border“. Jis, taip sakant, yra Volstrito spekulianto Gordono Geko priešingybė?
- Žinoma, jie abu savotiškai sudaro visumą. Chavezas nori šalies piliečiams grąžinti turtus, gautus iš naftos. Jis atkakliai už tai kovoja. Nors daugelis ir tvirtina priešingai, nepaisant pasaulinės recesijos, Venesuelos ekonomika jam valdant išaugo 90 proc. Anksčiau Venesueloje vargšais niekas nesirūpino. Mūsų supratimas apie Lotynų Ameriką yra ribotas. Mano filmas yra įžanga. Paskui galima gilintis į detales ir kaltinti Chavezą dėl klaidų. Bet iš pradžių reikia pastebėti neįtikėtinus pasikeitimus, kuriuos įvykdė šis žmogus. Būtent mums, amerikiečiams, kurie Lotynų Amerikoje pridarė baisių dalykų. Dėl Amerikos ekonominių interesų CŽV į valdžią perversmais atvedė žiaurius diktatorius ir generolus. Viskas dėl Volstrito.
- Jūsų tėvas buvo Volstrito žmogus. Kaip gyvenote vaikystėje? Ar pietaujant būdavo kalbama apie valiutų kursų svyravimus ir akcijų kursus?
- Mano tėtis mylėjo šį pasaulį. Jis vis klausdavo: „Kodėl nėra gerų filmų apie žmones, dirbančius ekonomikoje?“ Jis buvo visiškai teisus. Amerikiečių kine beveik nematyti žmonių, kurie dirba. Kine visi turi visiškai paprastus darbus, apie kuriuos nėra ką kalbėti. O pirmąjį filmą apie Volstritą iš esmės sukūriau tėvui. Kaip pagarbos ženklą.
- Pagarbos ženklas, kuriame Volstrito žmogus elgiasi kiauliškai, be jokių skrupulų?
- Mano tėvas buvo ne Gordonas Gekas. Jis buvo seno kirpimo bankininkas, turintis įsitikinimus ir vertybes.
- Ar kurdamas pirmąjį filmą apie Volstritą suvokėte, kaip pranašiška buvo vaizduoti finansų pasaulio godumą?
- Ne. Praėjo 20 metų, kol sistema, kurios blogybes vaizdavome, laikinai sugriuvo. Negalima sakyti, kad finansų pasaulis iš filmo ko nors pasimokė.
- 1987 m. atsiimdamas „Oskarą“ sakėte: „Tikiuosi, kad Amerika pasimokys iš Vietnamo, o jei ne, tie vaikinai mirė tuščiai“. Manote, kad Amerika kada nors pasimokė iš savo istorijos?
- Ne. Ir dėl to kuriu 10 valandų trukmės dokumentinį televizijos serialą „Slaptoji Amerikos istorija“ apie tą Amerikos istorijos dalį, kurios nesimokome mokykloje. Yra anekdotas: JAV reiškia „Jungtinės Amnezijos Valstijos“. Čia yra tiesos. Amerikiečiai vaikosi pinigų. Ir nori jų dabar! Tai yra akimirkos tironija. Atrodo, tarsi jie neprisimintų visų buvusių karų, invazijų ir valstybės perversmų, už kuriuos ši šalis yra atsakinga. Manau, kad eilinis Amerikos pilietis net neįsivaizduoja, kokia esame imperija. Turime tūkstančius karinių bazių visame pasaulyje. Kadangi imperija nuolat kišasi į tolimų šalių reikalus ir nesirūpina reikalais namuose, ji nusilps ir sugrius. Mūsuose istorija suprantama kaip koks Tarantino filmas.
- O finansų krizė? Kas tai per filmas?
- Siaubo muilo opera. Tik aktorių sudėtis vis keičiasi. Žinau, kad rengiamas reformų įstatymas. Bet ar jis paveiks milžiniškos sistemos vidinę struktūrą? Sistemos viduje yra posistemių, kurios tapo savarankiškos: „Walmart“, Pentagonas, bankai. Bankai virto kazino, o jo tarnautojai - lošėjais, kurių pasirengimas rizikuoti galiausiai sukėlė visos sistemos širdies priepuolį. Gal turite kokią idėją, receptą, kaip įveikti šią beprotybę?
- Manote, kad po 30 metų galėtų atsirasti Amerikos Chavezas?
- Jei iki to laiko išliksime. Iki šiol Amerikoje niekam nekilo mintis nacionalizuoti naftą. Bet kodėl nacionaliniai ištekliai neturėtų priklausyti tautai? Per pastaruosius 20 metų kai kurios naftos bendrovės išaugo labiau už kai kurių šalių ekonomiką. Tai milžiniški konsorciumai, bet niekas jų nepaprašo pinigais paremti, tarkime, alternatyvių energijos šaltinių tyrinėjimus.
- Filme „Volstritas 2“ jaunas idealistas bankininkas ieško investuotojų alternatyvios energijos firmai...
- Volstritas galėtų būti veikiančio, humaniško kapitalizmo variklis. Nes aš netikiu socializmu. Jis yra nelankstus ir neprisitaiko prie žmonių poreikių. Tikiu rinkos ekonomika. Atsakinga rinkos ekonomika, kurią gynė ir mano tėvas. Jis ieškodavo firmų, kurioms rūpėjo visų gerovė, ir gaudavo gerų dividendų. O šiandien kone pusė pelno Amerikoje atitenka privačioms investicinėms firmoms ir bankams. Kodėl mes tai leidžiame? Bankams vis dėlto reikia licencijų, valstybės leidimo uždirbti pinigus. Godumą galima kontroliuoti.
- Jei norima kontroliuoti.
- Pavyzdžiui, Gordonas Gekas „Volstrito 2“ pabaigoje nuveikia kai ką tikrai gera, nors yra gobšus, egoistiškas šiknius.
- Tačiau M. Douglasas išgarsėjo šikniaus vaidmeniu, o ne gero žmogaus. Gal kada nors, „Volstrite 3“, jis vėl taps tikru blogiuku?
- Apie tai dar negalvojau. Galbūt aš nebenorėsiu blogo herojaus. Tikiu gėriu žmoguje.
- Tai yra gerai.
- Tikiu solidarumu, meile, dorybėmis. Tikiu, kad galima gyventi geriau ir laimingiau, jei gyvensime ne vien sau. Režisierius turi kuo nors tikėti.
- Kartą sakėte, kad filmų kūrimas jums yra kova su savo demonais.
- Neviltis yra demonas. Jausmas, kad vis tiek nieko nepeši. Bet kai stoji prieš savo demonus, tampi stipresnis. Ir mažiau bijai.
- Tarkime, kad rytoj tampate Jungtinių Valstijų prezidentu. Kokius tris svarbiausius dalykus pakeistumėte?
- O, čia yra daug darbo. Imčiausi imperijos: sumažinčiau ją, perskirstyčiau biudžetą. Vien karinį biudžetą sumažinčiau perpus ir panaudočiau jį remti kitoms pasaulio regioninėms jėgoms kaip Turkija, Brazilija ir Venesuela. JAV atsisakytų pasaulio policininko vaidmens. Paskui prispausčiau didžiuosius koncernus, juos išardyčiau ir atimčiau iš jų valdžią, taip pat bankus. O paskui žiūrėčiau, gal mielai panaikinčiau ir vieną kitą televizijos šou. Bet ačiū, mielieji, kad davėte man šį darbą.
