Lietuvos Liaudies partijos įkūrėja Kazimiera Prunskienė kritikuoja Vyriausybę ir reiškia savo požiūrį į ekonomikos plėtrą.
Po daugelio metų tikslingo darbo Vakarų Europos ir ypatingai – Vokietijos Federacinės Respublikos kryptimis, profesorė K. Prunskienė, pirmoji nepriklausomos Lietuvos premjerė, rodo į neišnaudotas galimybes ir rinkas Rytuose bei kviečia telktis ties bendrais tikslais.
Pasak K. Prunskienės, vartojimo lygis Rytuose turi tendencijas augti, todėl Lietuvos verslininkai galėtų aktyviau skverbtis į tą rinką, kuri „atsižvelgia į mūsų prekių patrauklumą ir žinomumą.“
Buvusi premjerė vardijo perspektyvias ūkio šakas – nuo statybų ir medžio apdirbimo pramonės iki turizmo bei aprangos ir tekstilės. Ji kvietė jungtis verslininkus, kurie suvokia geros Rytų kaimynystės vertę.
Kartu ji negailėjo kritikos dabartiniam ministrų kabinetui: „Dabartinė vyriausybė yra beviltiška,“ - konstatavo K. Prunskienė.
Balsas.lt klausė K. Prunskienės: „Artėja šventės ir rinkimai, kiek tai sukelia rūpesčių ir kokias atveria perspektyvas?
- Mano gyvenimo būdas yra toks, kad aš negyvenu be įtampų ir atsipalaidavusi – visada turiu daug įvairios veiklos, ir mano asmeniniai rūpesčiai užima tik mažą dalelę energijos ir laiko.
Aišku, artėjančios Kalėdos, tai – ir malonių rūpesčių padidėjimas, pasikartojanti mintis apie tai, kad bus maloni proga pabendrauti su savo artimaisiais. Protėvių sodyboje, kur aš mielai leidžiu savaitgalius ir laisvalaikį, bus progų susitikti su savo trijų vaikų šeimomis, su kitais artimaisiais – mano teta ten gyvena, mano giminės iš Brazilijos atsikėlę ten dažnai būna.
Ši mano gyvenimo dalis man yra labai brangi ir be jos, aišku, būtų labai sunku nešti tą naštą, kurią aš pati, tiesą sakant, ir esu savanoriškai prisiėmusi. Kaip ekonomistė ir kaip politikė, turiu ne būtinai teisiškai įformintų įsipareigojimų Lietuvai: pradedant Sąjūdžiu ir vadovavimu pirmajai Vyriausybei, ilgamečiu darbu Seime...
Dabar esu prisiėmusi iššūkį įkurti Lietuvos Liaudies partiją ir įsipareigoti dirbti visų visuomenės grupių naudai. Konkrečiai dirbti, o ne tik tai pulti kitus ir pasakoti legendas apie tai, kokį rojų galėsime pažadėti Lietuvai.
- Artėja Naujieji metai ir naujasis etapas politiniame sezone. Kokia ta nūdiena ir kokie tie iššūkiai, kurie laukia artimiausiu metu?
- Žinoma, nūdiena nėra labai džiaugsminga, kadangi ekonomika, lyginant su 2008-aisias, smuktelėjusi beveik penktadaliu. Mūsų nacionalinis valstybės biudžetas, iš kurio finansuojamos svarbios sritys: socialiniai poreikiai, švietimas, sveikatos apsauga, o taip pat, jei kalbame apie Sodrą, tai čia – ir pensijos su kitomis išmokomis, yra sumažėjusios ne trečdaliu – 8-niais milijardais litų.
Tai yra tikrai labai didžiulis skirtumas ir tai reiškia ne ką kitą, kaip valstybės įsipareigojimų vykdymo šaltinių sumažėjimą ir priežastį tiems apkarpymams, kurie vyksta. Aš jokiu būdu nenoriu sakyti, kad tie apkarpymai yra objektyviai pateisinami, todėl, kad Vyriausybė, praradusi ir prisidėjusi prie to praradimo dėl mokesčių ir sistemos kaitaliojimo bei savo neveiklumo, Ji prisidėjo prie to, kad tie apkarpymai vyksta, nepaisant jos didžiulių įsiskolinimų.
Jeigu, kaip minėjau, nacionalinis metų biudžetas šiemet yra 8-niais milijardas arba trečdaliu mažesnis už buvusį užpernai ir tesiekia 16 milijardų, vietoj 24 – rių milijardų, buvusių užpernai, tai valstybės skola šiemet yra net 18 – ka milijardų didesnė, negu buvo užpernai, tai yra padvigubėjo: iš 17-os išaugo iki 35-kių.
Matome, kad nepaisant to, kad biudžeto sumažėjimą Vyriausybė dengia didžiulėmis paskolomis, vis viena, jau nesiseka išsaugoti socialinius įsipareigojimus. Slegia didžiulės skolos , įtampa, žmonių nepasitenkinimas, bei turiu pasakyti pagrindinę priežastį, kad Vyriausybė absoliučiai nesuvokia realios ekonomikos ūkio sektorių, pradedant nuo žemės ūkio ir perdirbimo įvairių sričių, lengvoji pramonė (dabar ji vadinasi Aprangos ir tekstilės), medžio ir visos kitos sritys su energetika, kur, praktiškai nematome išmintingų, strateginių sprendimų, kad šituose sektoriuose būtų daugiau gyvybės ir didesnis rezultatas: tai yra – pajamos pačiam verslui ir valstybės biudžetui
Ta prasme, dabartinė Vyriausybė yra beviltiška ir jos buvimas, jos vegetavimas, kuris, tikriausia, ir bus sekančiais metais, leidžia man tvirtinti, kad nieko gero mes negalime tikėtis.
Jeigu ekonomika pati iš paskutiniųjų savo galių sugebės kokį procentą - kitą ūgtelėti, tai turėkime minty, kad jinai yra sumažėjusi labai ženkliai. Ir šia – ne vien Pasaulio krizės, bet ir pačios Vyriausybės nekompetencijos padarinys.
Tokia mano yra ekonominė pozicija ir požiūris į ekonomikos situaciją. Bet, nepaisant šito, aš manau, kad ir patiems verslo žmonėms partijos taip pat gali būti talkininkės atsigauti Lietuvos ekonomikai. Ne tik vienas ar kitas verslininkas, ir bet didesniu mastu, turėtų įdėti maksimumą pastangų ir nelaukti, kol prie konservatorių ekonomika visai sužlunga: negrįžtamai nunyksta daugelis įmonių ir sektoriai praranda savo konkurencingumą rinkose....
Dėti pastangas, kad greičiau liptume iš duobės, ne dėka dabartinės Vyriausybės, o nepaisant jos neišmanymo ir nepaisant jos ekonomikai žalingų veiksmų.
- Kokias, tuomet, alternatyvas turi, tiek piliečiai, tiek politikai ir verslas?
- Na, piliečiai, pirmiausia, neturėtų pasiduoti. Gal mano pasisakymas nuskambės labai pesimistiškai, bet iš prigimties aš esu labai optimistė: nenuleidžiu pati rankų ir raginu kitus mano kolegas ir aplinkui mane telkiasi nemažai aktyvių ekonomikos sektoriuje aktyvių žmonių.
Turbūt pastebėjote, kad Liaudies partijos vicepirmininku tapo „Avi grupės“ prezidentas. Jie turi išsaugoję maisto įmones, kurios kūrėsi, ir absoliuti jų dauguma – ant plyno lauko, o ne buvo kaip nors privatizuotos.
Iš tikrųjų, jie puikiai supranta, kad darbo vietoms, užimtumui ir darbinėms pajamoms išsaugoti reikalinga turėti rinkas.
Kada ekonomikai ir žmonių pajamoms smuktelėjus, vidaus rinka žymiai susiaurėjo, ekonomika pasidarė labiau reikli, žmonės mažiau perka, ypatingai vartojimo reikmenų: nuo maisto iki mašinų ar būstų statybos. Be galo svarbu šitai kompensuoti bent jau eksporto palaikymu ir naujų rinkų paieška.
Turiu minty, kad Vakarų Europos, ES rinkos irgi patiria sunkumų ir pasidarė gerokai ankšta ten įsiterpti su nauju didėjančiu mastu arba įsisavinti naujus rinkos segmentus.
Reikia nepamiršti, kad Pasaulio mastu, šiandien visi puikiai supranta ir tą įrodo ir Vokietijos ir kitų šalių elgsena, kad Rytų rinkose yra daugiau ir labiau prieinamų galimybių. Todėl, kad iki šiol ten vartojimo lygis buvo gerokai žemesnis negu Vakaruose. Ten tas vartojimo lygis turi tendenciją augti ir reikalauja daugiau prekių, didesnės pasiūlos prekių rinkoje.
Todėl ir mūsų verslo įmonės gali pasinaudoti labiau šitomis galimybėmis. Labiau prieinama ta rinka yra, kuri atsižvelgia į mūsų prekių patrauklumą ir žinomumą, tose rinkose
Ir, žinoma, galimybė dirbti tose rinkose susikalbant jų kalba arba ta kalba, kurią supranta ne tik pačioje Rusijoje, bet taip pat ir tose kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui – Kazachstane ir kitur.
Čia yra ne koks nors prorusiškumo proveržis, po daugelio metų mano gana vienpusiško darbo su Vakarų Europos, ypač su VFR, bet tai yra tiesiog objektyvus tikrovės supratimas ir įvertinimas ir prisiėmimas tokių siūlymų, kuriuos kai kurie politikai politizuoja ir panaudoja politinei nekorektiškai konkurencijai.
Nepaisant to, aš giliai įsitikinusi, kad tie šansai egzistuoja, žmonės daugelis verslininkų tą supranta, deja, čia turėdama ne tokią didelę savo komandą ir aplinką, vis tik negaliu aprėpti visko, bet darau tai, ką įmanoma padaryti žmogui, ką įmanoma padaryti žmonių grupei, kartu surėmus pečius ir ieškant naujų galimybių ekonomikai sustiprėti.
Tos galimybės egzistuoja ne tik maisto sektoriuje, jos egzistuoja ir kitose srityse: ir statybų, lengvosios pramonės, aprangos ir tekstilės, su kuriais esame susitarę irgi plėtoti sekančiais metais rinkas Rytuose.
Turizmas – irgi yra viena iš svarbiausių sričių, kur mes sukūrėme didelį potencialą: viešbučių, restoranų, vidaus transporto, sveikatingumo, kompleksų, grožio salonų, rekreacinių objektų. Ir visa tai prastovi dėl to, kad Lietuva yra nepatraukli.
Kad ir Vilnius: neturi gero susisiekimo su kitomis sostinėmis, su kitomis šalimis, greitojo geležinkelio transporto, tiesioginių reisų lėktuvu, net praradome vienintelę nacionalinę aviacijos kompaniją.
Be abejo, visa tai labai atsiliepia turizmo paslaugų patrauklumui Lietuvoje. Aišku, dar ir vizų klausimą reikėtų gerokai debiurokratizuoti, kad mes bent jau priartėtume prie tų sąlygų, kurias Rytų kaimynai turi, pavyzdžiui – Suomijoje.
Tai šita yra mano ta strategija, su kuria einame į savivaldos rinkimus: konkrečiai imtis iniciatyvų ir daug nuveikti, plėtojant ekonomines mūsų ūkio subjektų galimybes, kad žmonės uždirbtų, kad mokėtų mokesčius, kad iš biudžeto, nekarpydami socialinių įsipareigojimų, galėtume užtikrinti švietimo, mokslo ir sveikatos, teisėsaugos, nusikalstamumo sutramdymo ir, žinoma, pensininkų, neįgaliųjų problemas spręsti priaugančiai, o ne smukdančiai daromais apkarpymais.
