Prieš ketverius metus pasaulyje atsiradęs vaistas pažengusiai kepenų vėžio stadijai gydyti tapo išsigelbėjimu keliems šimtams tūkstančių mirti nuo šios ligos pasmerktų žmonių.
Nuo 2006–ųjų jį pacientams iš valstybių biudžetų kompensuoti ėmėsi beveik visos Europos Sąjungos šalys, išskyrus dvi – Lietuvą ir kaimyninę Latviją. Iki šiol Lietuvoje vaisto gauti pavyko tik 8–9 pacientams. Visi kiti – apie 20 žmonių kasmet – turi išsiversti kitais būdais, kurių tiesiog... nėra.
Retos ligos atvejų daugėja
Kauno medicinos universiteto klinikų Onkologijos klinikos vadovė prof. Elona Juozaitytė teigė, kad pirminis kepenų vėžys, kitaip vadinamas hepatoceliuline karcinoma, yra gana retas Lietuvoje ir Europoje, tačiau epidemiologinių tyrimų duomenys rodo, kad sergamumas šia liga didėja. „Pirminio kepenų vėžio atvejų daugėjimas yra siejamas su hepatito C infekcijos plitimu. Išsivysčiusiose šalyse prieš 2-4 dešimtmečius buvo nustatytas virusinių hepatitų infekcijos protrūkis. Hepatoceliulinės karcinomos dažnėjimas populiacijoje pastebimas praėjus 20-30 metų po B ir C virusinės infekcijos pasireiškimo, taigi, panašu, kad tas metas jau atėjo“, – sakė prof. E. Juozaitytė.
Kasmet Lietuvoje nustatoma apie 160 pirminio kepenų vėžio atvejų. Sergamumas Lietuvoje yra apie 4,7 atvejus šimtui tūkstančių gyventojų, mirtingumas – 4,4 atvejai šimtui tūkstančių gyventojų.
Klastingas ir nuožmus
Kepenų vėžys vadinamas itin klastingu, kadangi liga daugelį metų nesukelia jokių simptomų. „Klinikinių simptomų atsiranda tik vėlesnėje ligos stadijoje. Tai gelta, svorio kritimas, skausmas viršutinėje pilvo dalyje, apetito netekimas“, – vardijo prof. E. Juozaitytė. Kadangi liga dažnai nustatoma pažengusioje stadijoje, kai medikų galimybės būna ribotos, vėžys iš žmogaus greitai atima paskutines jėgas.
Negydomas kepenų vėžys per vienerius–pusantrų metų išplinta į visas kepenis, kitus organus ir ligonis miršta. Pacientų išgyvenamumą galima prailginti pritaikius tinkamą gydymo būdą. Jei vėžys neišplitęs už kepenų ribų, navikas šalinamas chirurginiu būdu arba pacientui persodinamos kepenys. Sunkesniais atvejais naudojamos kelios gydymo procedūros, tiesiogiai veikiančios naviką, o pažengusiai ligos stadijai – hepatoceliuline karcinomai – gydyti vienintelis būdas šiuo metu yra biologinė terapija, kai pacientui skiriamos jau minėtos tabletės, lėtinančiomis vėžio progresavimą. „Klinikinių tyrimų metu buvo įrodyta biologinės terapijos nauda prailginant tokių pacientų, kuriems negalima pasiūlyti radikalių gydymo metodų, gyvenimo trukmę“, – sakė prof. E. Juozaitytė. Apmaudu, kad efektyvaus vaisto gauti pavyksta toli gražu ne visiems pacientams. Sergančių hepatoceliuline karcinoma interesais susirūpino Retomis onkologinėmis ligomis sergančių ligonių asociacija, kurios atstovai tikisi, kad vaistai nuo kepenų vėžio būtų įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą.
Susirgti rizikuoja kiekvienas
Kepenų ligos dažnai laikomos asocialių, daug alkoholio vartojančių žmonių problema, tačiau iš tiesų kepenų vėžiu gali susirgti bet kas, nepriklausomai nuo savo gyvenimo būdo. Didesnę riziką susirgti hepatoceliuline karcinoma turi tie žmonės, kurie rūko, piktnaudžiauja alkoholiu, serga hepatitu B ar C. Gaila, tačiau mažiau nei prieš dešimtmetį hepatitu Lietuvoje buvo galima užsikrėsti net ligoninėje, kadangi apie virusą buvo labai mažai žinoma.
Todėl medikai ragina pasitikrinti nuo hepatito žmones, buvusius kraujo donorais iki 1994–ųjų bei tuos, kuriems iki to laiko buvo perpiltas kraujas. Šiuo metu ligoninėse kraujas tikrinamas itin kruopščiai, tačiau išlieka tikimybė hepatito virusą „pasigauti“ besidarant tatuiruotę, veriantis auskarą ar atliekant kitas grožio procedūras. Didelę riziką susirgti hepatitu turi ir kada nors intraveninius narkotikus vartoję žmonės.
Manoma, kad Lietuvoje hepatitais B ir C yra užsikrėtę apie 50–70 tūkst. žmonių. Net ketvirtadaliui jų ateityje gresia kepenų cirozė ar kepenų vėžys.
