• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Klausimas „Ką liga dovanoja?“ gali skambėti mažų mažiausiai neįprastai. Visgi būtent apie tai pasikalbėti susitikau su trimis jaunomis merginomis, kurios serga skirtingomis vėžio formomis: Roberta, Inga ir Egle. Norisi ne tik savo, bet ir jų lūpomis papasakoti apie tai, kokias svarbias dovanas gali padovanoti liga.

REKLAMA
REKLAMA

Roberta (24 m. farmacininkė): vėžiu sirgo mano mama (ji mirė per 6 mėn.), sirgo sesuo (mirė per 3 mėn.). Aš pati jau 8 operacijas, radioterapiją ir chemoterapiją „perėjau“, gydausi trečius metus.

REKLAMA

Inga (28 m. želdinių dizainerė): mano diagnozė – neuroendokrininė smulkialąstė kiaušidžių karcinoma, 2 stadija. Greitai bus metai, kai gydausi.

Eglė (24 m. vadybos ir verslo administravimo studentė): susirgau pernai. Tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Ligos simptomų niekada nebuvo, tad ji atėjo labai staiga. Gydytojai pasakė diagnozę ir pradėjau gydytis Santariškėse. Ilga ir varginanti chemoterapija. Tuomet negalvojau, kiek jėgų, kiek ištvermės ir kantrybės prireiks. Sergu rabdomiosarkoma.

REKLAMA
REKLAMA

Gal galite daugiau papasakoti apie tai, kas pasikeitė Jūsų gyvenime kartu su liga? (Žemiau rasite pokalbio ištraukas. Merginos dalijosi gyvai, spontaniškai, kartais kalbėdamos viena per kitą, kartais juokdamosi, o kartais surimtėdamos.)

Eglė: Nebegaliu daryti to, ko noriu: keliauti, studijuoti, sportuoti.

Roberta: O man sunkiausia buvo dėl išvaizdos. Aš tokia buvau... (šypsosi – aut. past.) „fifutė“ – graži, ilgais geltonais plaukais... Jau pradžioj neleidau krūties pjauti – maniau, kad tada vyro nesusirasiu, vaikų negalėsiu maitinti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Po chemoterapijos pradėjau kitaip vertinti grožį. Anksčiau jausdavausi labai graži, pati nuostabiausia. Ir iš kur toks nosies rietimas? (Nusijuokia – aut. past.) Dabar nebesureikšminu išvaizdos.

Inga: Iki ligos nekęsdavau savęs dėl apkūnumo. O kai nuslinko plaukai, draugė mane pradėjo vadinti „moliūgėliu“. Pati dabar žiūriu į veidrodį ir galvoju: koks gražus moliūgėlis... (Šypsosi – aut. past.) Pati sau graži pasidariau, pasitikėjimo savimi atsirado. Iš kur? Dėl ligos. Anksčiau nekenčiau savęs, buvau sau negraži.

REKLAMA

Mirti nebijau, bet tokia jauna dar... Gal ir vaikų, ir vyro nebeturėsiu. Patyrimo trūksta. Dar tiek daug norisi patirti. Taip mėgstu muziką, būti su draugais. Taip gera yra gyventi! Prieš ligą dažnai norėdavau mirti ir kalbėdavau apie tai. Anksti netekau tėtės, gyvenimas buvo nekoks... Bet kai susirgau, ėmiau branginti gyvenimą, liga padėjo labai daug ką suvokti.

Eglė: Man svarbus klausimas, kodėl man, kodėl ta liga?

Roberta: Aš klausiu kitaip: ne kodėl, o ko ji nori mane išmokyti? Mama mirė per 6 mėnesius, sesuo – per 3, o aš turiu galimybę taisytis.

REKLAMA

Nebesmerkiu ir neteisiu kitų, juk nesame tobuli. Anksčiau žemiškus dalykus laikydavau svarbiausiais. Norėjau karjeros, milijono. Dabar nebeskubu...

Pradėjau kitaip vertinti santykius su aplinkiniais, branginti žmones, esančius šalia. Taip smagu, kai turi didelę palaikymo komandą. Kada sunku, jau nelieka vietos nei pykčiams, nei apkalboms, nei nuoskaudoms. Tiesiog brangini kiekvieną kartu praleistą minutę, nes niekada nežinai – galbūt ji paskutinė.

Eglė: Aš pradėjau vertinti laiką. Seniau jį švaisčiau, planavau. Dabar supratau, kad negalima planuoti, bet tai nervina.

Roberta: Atradau Dievą. Kai sužinojau, jog gresia 9 operacija, Naujųjų metų naktį nuėjau į katedrą. Sakiau: „Lai būna kaip Tu nori. Jei nori, kad mirčiau, – tebūnie.“ Ir vėliau sužinojau, jog ten nieko nėra, tik skysčiai, – operacija nereikalinga. Dabar tikiu, Dievas mane saugo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ėmiau stebėti gamtą. Žiema man pati gražiausia. Važiuoju į ligoninę ir stebiu pro langą kaip sninga. Šiemet viską mačiau, visus metų laikus. Vertinu, kas gražu.

Roberta: Pradėjau turėti laiko. Anksčiau, būdavo, nepajusdavau, kaip prabėga diena, savaitė, mėnesiai. Dabar taip nebebūna. Ėmiau jausti, kaip išgyvenu dieną. Pajuntu, kaip eina mėnuo. Jaučiu, kaip eina laikas. Mėgaujuosi gyvenimu čia ir dabar.

Susitikimas su savo mirtimi

Išgirdus ligos, kuri gali būti ir neišgydoma, diagnozę, kyla klausimas, kaip su tuo būti. Kaip gyventi toliau, kai žinai, jog gali nepasveikti? Atrodytų, visi žinome, kad mirsime (kada nors...), kad esame mirtingi (taip sako...). Taip, visi žinome. Bet ne visi vienodai gerai... Paprastai šis žinojimas labiau abstraktus nei asmeniškas, dažniausiai jo nėra mūsų kasdienybėje. Ir tik tada, kai susitinkame su mirtimi (sužinome sunkios ligos diagnozę, patenkame į avariją, palaidojame artimuosius...), imame labiau suvokti, jog esame mirtingi. Ir tai sukrečia.

REKLAMA

Eidama susitikti su merginomis iš anksto turėjau tikslą sužinoti, kokių teigiamų pokyčių į jų gyvenimus atnešė liga. Vis dėlto nerimavau. Nebuvau tikra, kad jos galės man papasakoti tai, ką norėčiau išgirsti. Tačiau klausydamasi jų istorijų buvau sukrėsta ir sužavėta. Gyvenimo kasdienybėje galime tik pasvajoti apie tokias dovanas. Iš Ingos girdžiu, jog susidūrus akis į akį su liga pasikeitė jos požiūris į save, į savo kūną, atsirado neabejotinas noras gyventi. Tai neįtikėtinai dideli pokyčiai, įvykę per trumpą laiką. Kaip ir kodėl jie įvyksta?

REKLAMA

Pokalbio metu merginos aiškiai atskiria gyvenimą prieš ligą ir po jos. Kas šioje ligoje yra tokio galingo, darančio tokį stiprų poveikį? Tai, ką merginos vadina susidūrimu su liga, būčiau linkusi vadinti kitaip – susidūrimu su mirtimi. Tai, kad susitikimas su savo paties mirtimi gali paskatinti gilų asmeninį augimą, didesnę žmogaus brandą, psichologijoje nėra nauja. Žinomas psichoterapeutas ir rašytojas I. Yalomas rašė: „Susidūrimas su asmenine mirtimi („mano mirtimi“) – tai su niekuo nepalyginama „ribinė situacija“, galinti paskatinti reikšmingą žmogaus gyvenimo pasaulyje stiliaus ir charakterio pokytį.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Autorius sako ir dar daugiau: „Fiziškai mirtis sunaikina žmogų, bet mirties idėja gali jį išgelbėti.“ Netikėta! Mirtis, kuri gali išgelbėti. Apie tai gali liudyti mano kalbintų mergintų patirtis, šią idėją galima rasti įvairiuose literatūros kūriniuose ar kino filmuose. Tikiu, kad ir patys esate girdėję istorijų apie žmones, kurie, stoję akistaton su mirtimi (po stiprių sužalojimų, artimųjų netekties, mirtinos ligos ir pan.), pakeičia savo gyvenimus, sukuria artimesnius santykius su tais, kurie šalia, ir su savimi. Taigi susitikimas su savo baigtinumu (jei jis iš tiesų įvyksta) gali dovanoti gyvenimą – autentišką, tikresnį, pilnesnį, džiaugsmingesnį nei iki tol.

REKLAMA

Ir vis dėlto – kaip mintis apie mirtį gali mus išgelbėti? Vienas iš galimų atsakymų yra tas, kad „mirtis mums primena, jog buvimas negali būti atidėtas“ (I.Yalom). Pagalvokite, kaip gyventume žinodami, jog esame nemirtingi. Tuomet nebūtų jokių ribų darbams pabaigti, niekada neateitų paskutinė naktis prieš egzaminą, kuri skatina mokytis, svarbius dalykus galėtume atidėlioti iki nesibaigiančio rytojaus. O gal ir dabar gyvenate taip, lyg niekada nemirsite arba mirsite tik neapibrėžtą „kada nors“? Gal ir dabar labai norite išmokti piešti, atleisti draugei, atsiprašyti mamos, pasakyti kam nors, kad mylite ir branginate, kam nors padėkoti. Bet dar ne šiandien... Kada nors ateityje... Susirgęs sunkia liga žmogus aiškiau nei iki tol supranta, jog „kada nors“ nesitęs amžinai, o turi aiškią pabaigą. Supranta, kad tai, kas svarbu, reikia daryti šiandien.

REKLAMA

Žmonės, sergantys sunkiomis ligomis, bei jų artimieji turi galimybę ne tik bijoti mirties, bet ir užduoti sau svarbius klausimus apie gyvenimo prasmę, vertybes, tikslus. Pamenu, kokį didelį poveikį man kadaise padarė V. Franklio kvietimas pažvelgti į savo gyvenimą iš mirties perspektyvos. Pažvelgiau. Ir staiga tapo taip aišku, kas reikalinga, o kas ne. Per kelias dienas mečiau rūkyti ir nutraukiau santykius, kurie buvo žalingi tiek man, tiek kitam žmogui. Tai buvo „lengvas būdas mesti rūkyti“, nes aplankė toks aiškus žinojimas apie tai, kas man iš tiesų svarbu, o kas ne.

REKLAMA
REKLAMA

Susitikimas su mirtimi – tai patyrimas, kuris staiga ištraukia iš įprasto egzistavimo, iš rutinos. Mūsų įprastą, kasdienę būseną filosofas M. Heideggeris vadina mirties užmaršumo būsena, t. y. kai galime tik stebėtis tuo, kokie yra daiktai, ar juos vertinti. Pavyzdžiui, galiu pastebėti, kad esu labai graži, tiesiog nuostabi arba, atvirkščiai – apkūni, todėl nekenčiu savęs.

Susidūrę su sukrečiančiomis, psichologijoje dar vadinamomis „ribinėmis situacijomis“, staiga aplinkinį pasaulį pamatome kitaip – persikeliame į mirties suvokimo, kaip ją pavadino M. Heideggeris, būseną. Tuomet galime pamatyti, jog daiktai yra. Ir būti tiesiog sukrėsti to fakto, kad patys esame (nesvarbu kokie), kad egzistuoja metų laikai, kad sninga, kad eina diena...

Autorė Aušra Mockuvienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų