Iš palaikės priedangos išlindęs, drebančiomis kojomis, nuplikusiu kailiu, niežinių erkių nuėsta oda, grandinės iki kraujo nugrandytu kaklu, tiek išbadėjęs, kad per odą gali suskaičiuoti visus kaulelius, todėl jau nebegalintis nei ėsti, nei gerti, nei – juo labiau, aploti aplink apspitusius žmones – tokį keturkojį žmogaus draugą mažiausiai mėnesį stebėjo Šilutės vadinamuosiuose „šanchajaus“ garažuose besilankantys žmonės.
Redakcijon atėjusios dvi moterys verkė. Neslėpdamos emocijų jos pasakojo, kad maždaug prieš mėnesį prie vieno garažo pastebėjo pririštą išbadėjusį, ligotą šunį. Šuns būklė jau tada buvo tokia, kad pamatę vargšą gyvūnėlį ir jų vaikai apsiverkė... Tada susigraudinusios moterys atvežė šuniui ėsti, manė jį trumpai paglobosiančios, kol atsiras šeimininkas, galbūt neilgam pamiršęs savo augintinį.
Jautrių šilutiškių ir redakcijos pastangomis šuns kančios baigėsi. Tik neaišku, kada tinkamą atpildą gaus šuns šeimininkas, sadistiškai pasmerkęs savo augintinį begalinėms kančioms, nes jis slepiasi nuo gyvūnų gerove besirūpinančių specialistų.
Šunį pririšo ir išvyko
Vieni šilutiškiai suka galvas ir skambinėja visoms įmanomoms institucijoms, bandydami globėjams ir veterinarams perduoti sužeistą gandriuką ar dar smulkesnį paukštelį, kiti gi badu nukankina geriausiu žmogaus draugu vadinamą šunelį.
Pamarys jau plačiai nuskambėjo visoje šalyje, kai pasklido istorija apie pagryniškio iš antro aukšto išmestą šunelį, kai pareigūnas iššaudė tuntą gandrų, kai senolis strypu uždaužė neįgalaus sūnaus šuniuką... Bet tokio išsekusio šuns, kokį trečiadienį aptikome „šanchajumi“ vadinamų garažų teritorijoje, turbūt nebuvo ir karo metais...
„Nebežinome kur kreiptis, kas galėtų užbaigti šunelio kankynę, nes jo šeimininko rasti negalime“, – pasakojo visą mėnesį svetimą ligotą šunelį globojusios moterys, nebepajėgiančios pačios jo prišerti, nes ne kasdien važiuoja į savo garažus. Iš garažų kaimynų sužinojo, kad šuns šeimininkas neva pardavęs savo garažą ir išvykęs nežinoma kryptimi. Tik buvusį savo draugą paliko pririštą šalia geležinės dėžės...
Vos pastovėjo ant kojų
Apie įvykį pranešę Šilutės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybai, į „šanchajų“ išskubėjome kartu su veterinarijos gydytoju – inspektoriumi Valdu Šimėnu.
Jeigu pradžioje dar turėjome minčių, kad galbūt moterys sutirština spalvas, tai tos mintys išsisklaidė, vos tik pamatėme keturkojo būklę... Iš savo priedangos išlindęs susigūžęs šunelis buvo toks išsekęs, kad ne tik loti nepajėgė – apspitęs žmonių būrys nė karto net jo urzgiančio neišgirdo. Jis tik šiaip ne taip bandė išsilaikyti ant virpančių kojų ir žiūrėjo į visus graudžiomis traiškanotomis akimis...
Šuns kiemelyje mėtėsi keli seni apgraužti kaulai, o dubenėlyje buvo šlakelis vandens. Atvažiavusieji spėjo, kad tai tikriausiai neseniai praėjusios liūties pėdsakai.
V.Šimėnui iš karto buvo aišku, kad gyvūnas iškankintas niežų, kad jam jau prasidėjusi dehidratacija (organizmo išsekimas dėl skysčių trūkumo), o kada jis paskutinį sykį maitintas, inspektorius nesiėmė spėlioti. V.Šimėno nuomone, leisgyvis šuo jau tiesiog nebegalėjo net gerti. „Tai sąmoningas šuns kankinimas“, – konstatavo veterinarijos gydytojas ir pažadėjo įpareigoti miesto seniūną Raimondą Steponkų iškviesti gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „Nuaras“ darbuotojus, kad šie nutrauktų šuns kančias – užmigdytų.
Šeimininkas šunį labai myli
Šunį tai užmigdys, jo kančios, kad ir pavėluotai, aišku, baigsis. Bet negi jo šeimininkas taip ir liks nenubaustas? Negi už gyvūnų gerovę atsakingos institucijos užmerks akis į tokį ištisus mėnesius trukusį gyvūno kankinimą? Tik išgirdęs šiuos klausimus, V.Šimėnas pažadėjo, kad įpareigos seniūną išsiaiškinti ir garažo šeimininko pavardę.
Tą pačią dieną apie kankinamą gyvūną informuota seniūnija, R.Steponkus su inžinieriumi Vladu Rimkumi irgi nuvyko prie garažų. Jiems pavyko aptikti ant garažo durų užrašytą telefono numerį ir susisiekti su šuns savininku, kuris prisistatė Česlovu. Šis atsisakė pasakyti seniūnui savo pavardę ir tikino, esą jo šuo nebadauja – tiesiog negali nieko ėsti, nes buvo peršautas ir vis dar serga... Šeimininkas sakė taip mylįs savo augintinį, kad širdis jam neleidusi jo nužudyti.
Keista, kad kankinti ta pati širdis leido nė nesudrebėjusi.
Vis dėlto seniūnui pavyko įtikinti Česlovą, kad būtina šunį užmigdyti.
Išbadėjęs, erkių ėdamas ir sumuštas
Ketvirtadienį iš ryto jis prie garažų atsivežė veterinarijos gydytoją Kęstutį Petravičių ir išvadavo šunelį nuo kančių.
Ar vet. gydytojo nešokiravo šuns būklė? K.Petravičius prisipažino, kad nelabai: tokių apleistų šunų jis mato ne taip jau retai. Vet. gydytojas nustatė, kad šuo buvo ir sumuštas, apie tai liudijo patinęs jo žandikaulis. Keturkojo kailis nupliko dėl niežinės erkutės, kurią turi dažnas šuo, bet savo juodą darbą erkutė pradeda dirbti tada, kai gyvūnas nusilpsta ir krenta jo imunitetas.
„Jei žmogus gyvūno negydo ir neprižiūri, geriau jau jį užmigdytų“, – sakė K.Petravičius.
Česlovas tiesiog nesako pavardės
Beje, Česlovu pasivadinęs vyras savo pavardės nesakė nei VMVT atstovams, nei Savivaldybės sanitarijos inspektorei Violetai Baltutienei, nei vet. gydytojui K.Petravičiui.
V.Šimėnas seniūno aptiktu telefonu iškvietė Česlovą į VMVT, ketindamas surašyti jam protokolą už šuns kankinimą. Už tai ATPK numatyta bauda – nuo 20 iki 100 litų, bet Česlovas ir čia atvykti nesiteikė.
V.Baltutienė ir V.Šimėnas penktadienį informavo „Šilutės naujienas“, jog šuns kankintojo bus ieškoma pasitelkus policijos pareigūnus.
Vilija Budrikienė
