REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Quo Vadis, Irane?

Iranas šiuo metu yra istorinės galimybės iššvaistymo kelyje. Tokios galimybės Iranas neturėjo nuo revoliucijos 1979-aisiais ar netgi per pastaruosius šimtą metų. Ši galimybė vadinasi Barakas Obama.

REKLAMA
REKLAMA

Barako Obamos politika, norinti ištiesti ranką Iranui, suteikia šaliai unikalią galimybę, jei tiktai Irano vadovybė nuspręstų ja pasinaudoti. Kol kas maža ženklų, jei tokių iš viso yra, kad taip nutiks, todėl, kad Irano lyderiams B. Obamos pasiūlymas yra lygiai taip pat pavojingas, kaip ir naudingas. Nėra nieko, ko jie bijotų labiau nei atsiverti Amerikai ir sumažinti įtampą su ja. Režimas sveikino Džordžą V. Bušą ir jo administraciją už tai, kad jie leido Iranui užsisklęsti ir tuo pačiu suteikė laisvę daryti įtaką Irakui ir Afganistanui.

REKLAMA

Kaip dauguma palaikančiųjų dalinį modernizavimą autoritariniuose režimuose, Irano lyderiai nori, kad jų ekonomika klestėtų, kad klestėtų technologijos ir infrastruktūra, tačiau tik jos. Jie nenori laisvės, demokratijos ir teisės klestėjimo. Tai paaiškina Irano lyderių baimę, išties net maniakišką, „spalvotosioms revoliucijoms“, nors de fakto jie sunkiai dirba stengdamiesi tokią įgyvendinti.

Tebesitęsianti drama dėl masinių demonstracijų, smurto, kankinimų ir represijų, kurios sekė po birželį įvykusių rinkimų pademonstravo, koks fundamentalus konfliktas kyla Irano valdančiajame elite dėl pagrindinio islamiškos respublikos kurso. Ar valstybė siekia vis didėjančio atvirumo, ar izoliacijos? Integracijos ar destabilizacijos? Sprendimai dar nepriimti, nors šiuo metu palaikantieji izoliaciją nugali.

REKLAMA
REKLAMA

Nors Ayatollah Khamenei revoliucija 1979-aisiais save apibrėžė kaip islamišką, savo šerdimi ji buvo ir lieka nacionaline revoliucija, kurios pagrindinis tikslas buvo šalies nepriklausomybė nuo užsienio galių įtakos. Po trisdešimties metų pateiktas Barako Obamos pasiūlymas įgalintų Iraną ne tik sutvirtinti savo nepriklausomybę per susitaikymą su JAV, bet taip pat ir geriau įgyvendinti vis didėjančią savo įtaką regione ir pasaulio politikoje. Irano svajonė atgimti kaip didžiai civilizacijai gali būti įgyvendinta vienijantis su pagrindinėmis regiono ir pasaulio jėgomis ir užbaigiant besitęsiantį konfrontacijos košmarą. Tačiau šiandieninė Irano vadovybė, deja, renkasi košmarą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aiškiai matoma yra tai, kad Irano revoliucija prieš šachą buvo ne pirmoji islamiškoji revoliucija, bet viena iš paskutiniųjų trečiojo pasaulio antikolonialistinių revoliucijų. Tai yra, veikiau istorinės eros pabaiga, nei pradžia.

Viena pirmųjų sėkmingų panašių revoliucijų, ir, be abejonės, pati svarbiausia iš jų, įvyko Kinijoje 1949 metais. Daugybė sėkmingų nacionalinio išsivadavimo judėjimų Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje sekė po jos. Dauguma jų, be abejonės, buvo antivakarietiškos, ir dėl aiškių priežasčių.

REKLAMA

Daug iš šių revoliucijų siekė sekti Sovietų Sąjungos ekonomikos modeliu, kuris derino valstybės kontroliuojamą ekonomiką su minimalia integracija į pasaulinę rinką. Dėl šito daugelis įsitraukusių valstybių sumokėjo nemažą kainą.

Irano vadovybei būtų naudinga gerai išstudijuoti tuos atvejus. Iš tiesų, Sovietų Sąjunga netrukus subyrėjo dėl ribotos ekonomikos, o ne dėl raketų ar branduolinio ginklo stygiaus. Jos kritimo nesušvelnino ir naftos bei dujų išteklių gausa.

Tačiau Irano lyderiai nenori mokytis iš istorijos. Vietoj to, jie vis dar remiasi senąja dekolonializacijos strategija.

REKLAMA

Be abejonės, dauguma dalinę modernizaciją pasirinkusiųjų Kinijoje, Rusijoje, Vietname bei kitose valstybėse baiminasi „spalvotųjų revoliucijų“ – nesmurtinių sukilimų, kurie atnešė demokratiją Gruzijai, Ukrainai ir Libanui. Norėdamos išvengti šitokios politinės modernizacijos, valstybės pasirinko ekonominės ir socialinės liberalizacijos bei integracijos į pasaulinę rinką kelią.

Kelios likusios „socialistinės“ valstybės – Šiaurės Korėja, Kuba, Venesuela ir Bolivija tik iššvaisto suteikiamą jų gyventojams šansą ir sumažina viltis. Tas pats nutiko ir iraniečiams su Irano Prezidento Mahmoudo Ahmadinejado atėjimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Skirtumas tarp valstybių aiškiausiai matosi, kai Iranas lygina save su kitomis valstybėmis – Indija, Brazilija, Turkija. Šios valstybės savo ekonominės politikos dėka tapo lyderėmis 21-ajame amžiuje.

Irano pagrindinis varžovas bus ne Izraelis ar kitos Arabų valstybės, bet Turkija. Tai, kad Iranas varžo vidinę laisvę ir koncentruojasi prie ginklavimosi tik susilpnins jį, o ne sustiprins. O Turkija tuo metu sėkmingai modernėja. Dėl to Turkija, o ne Iranas, taps pagrindine jėga Artimuosiuose Rytuose.

Šį rudenį bus priimti svarbūs sprendimai, kadangi branduolinės programos Irane tebesitęsia. Iš tiesų, Iranas jau netrukus bus atominio ginklo gamintojas. Todėl jos lyderiai turi nuspręsti, ar paimti ištiestą B. Obamos ranką, ar tęsti konfrontaciją. Žvilgsnis į istorijos knygas padėtų Irano lyderiams greičiau apsispręsti.

Joschka Fischer

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų