REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Baltarusija neprekiauja draugyste su Rusija. Mes – broliškos tautos, mes – viena tauta“, – taip Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka kalbėjo per savo šalies Nepriklausomybės dienos minėjimą liepos 3-iąją. Kartu jis netikėtai prabilo ir apie politikos „daugiavektoriškumą“ bei neteisingus šio principo interpretavimus. Žinoma, buvo paminėti ir mistiniai „priešai“, kurie neva mėgina sugadinti Rusijos ir Baltarusijos santykius [http://www.charter97.org/ru/news/2009/7/3/19748/]. Kitaip sakant, „amžinas“ Baltarusijos prezidentas vėl savaip sustatė visus taškus ant i, tačiau vargu ar galima teigti, kad po tokių pareiškimų kas nors paaiškėjo.

REKLAMA
REKLAMA

Tarp Rytų ir Vakarų

Iš esmės A. Lukašenka jau nebe pirmus metus lošia paprastą, bet gerai suplanuotą geopolitinį žaidimą, kuris jam kol kas sekasi. Svariausias „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ koziris – jo šalies padėtis tarp Rusijos ir Europos Sąjungos. A. Lukašenkos režimas sėkmingai parazituoja Rusijos sąskaita. Daryti tai paprasta, nes Maskva tikrų draugų faktiškai beveik neturi, o A. Lukašenkai nėra sunku deklaruoti amžiną draugystę su Rusija. Jis sėkmingai tai daro nuo pat savo atėjimo į valdžią. Tiesa, atrodo, pastaruoju metu Kremliui vis dažniau kyla įtarimų, jog Baltarusijos draugiškumas yra savanaudiškas. Maskva vis aktyviau pradeda reikalauti iš Minsko „draugystės įrodymų“.

REKLAMA

A. Lukašenkos politikos menas – balansavimo menas. Faktiškai per kiekvieną santykių su Rusija paaštrėjimą Baltarusijos valdžios veiksmų schema kartojasi. Kai tik Maskva mėgina paspausti Minską, A. Lukašenka ima grasinti, kad pakeis savo politikos vektorių ir pradės draugauti su Vakarais, t. y. išves Baltarusiją iš Rusijos įtakos zonos. Žinoma, ilgą laiką šie grasinimai atrodė gana juokingai, tačiau pastaruoju metu svarumo jiems pridėjo ES sprendimas, nors ir po tam tikrų svarstymų, pakviesti Baltarusiją prisijungti prie Rytų partnerystės programos, skirtos kai kurioms buvusioms sovietinėms respublikoms.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau savo grasinimų, kaip ir pažadų, A. Lukašenka dažniausiai neįvykdo. Straipsnio pradžioje paminėti pareiškimai Baltarusijos Nepriklausomybės dieną išsakyti neatsitiktinai. Jų tikslas – nuraminti situaciją, duoti Rusijai ženklą – viskas gerai, aš vis dar jūsų draugas, o visi nesusipratimai – tik dėl nesusikalbėjimo. Šiam efektui sustiprinti toje pačioje Nepriklausomybės dienos kalboje A. Lukašenka pamokė Vakarus, jog „nereikia galvoti, kad tik unifikuotas europinis kelias yra teisingas“. „Tautos yra skirtingos ir jų keliai turi būti skirtingi“, – pareiškė Baltarusijos vadovas [http://www.charter97.org/ru/news/2009/7/3/19748/]. Toks pareiškimas labai gerai siejasi su Rusijos deklaruojamu „ypatingu šalies keliu“ ar „suverenia demokratija“, t. y. A. Lukašenka padarė Maskvai reveransą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Galima suprasti ir Baltarusijos prezidento pasažą apie „daugiavektoriškumą“. Taip jis suteikia sau galimybę, reikalui esant, paaiškinti savo grasinimus pakeisti politinę šalies orientaciją. Kitaip sakant, kitą kartą jis galės Rusijos vadovams pasakyti, kad jie ne taip jį suprato, o grasinimai buvo visai ne grasinimai, o tik pamąstymai apie „daugiavektorinės“ koncepcijos realizavimą.

Visų šių raminančių žingsnių reikia, kad Rusija „nenutrūktų nuo kabliuko“ ir tęstų Baltarusijos šelpimo politiką mainais už gražius pažadus ir kalbas apie „amžiną draugystę“.

REKLAMA

Naujos karų rūšys

A. Lukašenka neatsitiktinai stengėsi sušvelninti toną. 2008 metų rudenį Baltarusija paprašė iš Rusijos 2 milijardų dolerių kredito. Maskva sutiko suteikti kreditą „broliškai“ respublikai, tačiau, kaip vėliau pareiškė pats A. Lukašenka, už tai neoficialiai paprašė, kad Baltarusija pripažintų Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Nors dalį kredito – 1,5 mlrd. dolerių – Minskas gavo, ši sąlyga taip ir nebuvo įvykdyta. Be to, situacija paaštrėjo, kai Rusija pasiūlė Baltarusijai likusią pažadėto kredito dalį – 500 mln. dolerių – paimti rubliais. Minskas šį pasiūlymą griežtai atmetė.

REKLAMA

Mėgindamas paveikti nesukalbamą „sąjungininkę“, Kremlius panaudojo savo jau išmėgintą taktiką. Birželio pradžioje tarp Rusijos ir Baltarusijos prasidėjo vadinamasis „pieno karas“: Maskva uždraudė įvežti į šalį baltarusišką pieno produkciją dėl to, kad gamintojai neperformino jos pagal nuo praėjusių metų pabaigos Rusijoje galiojantį naują techninį reglamentą. Atrodytų, šiuo atveju problema buvo tik techninė, tačiau Minskas iškart įžiūrėjo joje politinį kontekstą, o ir Maskva pernelyg neslėpė, kad tai politinio spaudimo priemonė. Be to, šioje istorijoje savo pareiškimais pasižymėjo ir Rusijos vyriausiasis sanitarijos gydytojas Genadijus Oniščenka, jau liūdnai pagarsėjęs dėl vyno ir mineralinio vandens eksporto iš Gruzijos draudimo (irgi politinio poveikio spaudimas, maskuotas kaip „rūpinimasis Rusijos gyventojų sveikata“).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Galiausiai Rusijai ir Baltarusijai pieno karą pavyko baigti, tačiau horizonte pasirodė naujų panašių karų šmėklos. Pavyzdžiui, galimas „kombainų karas“. Vos prieš keletą savaičių Rusijos žemės ūkio technikos gamintojo „Rostselmaš“ direktorius Valerijus Malcevas prabilo apie baltarusiškos žemės ūkio technikos „ekspansiją į Rusiją“ ir nesąžiningą konkurenciją. Pasak jo, nors baltarusiška technika ir yra blogesnės kokybės nei rusiška, ji laimi konkurencinę kovą, nes yra pigesnė. V. Malcevas pareiškė, kad baltarusiška žemės ūkio technika parduodama dempingo kainomis; mat Baltarusijos valdžia dalį kainos gamintojams kompensuoja [http://www.newsru.com/finance/25jun2009/lukashenko_back.html]. Tokie pareiškimai gali trukdyti Baltarusijos žemės ūkio technikos gamintojams patekti į svarbiausią savo produkcijos realizavimo rinką – Rusiją.

REKLAMA

Tačiau kur kas rimtesnis gali būti Rusijos ir Baltarusijos dujų konfliktas. Apie jo galimybę kalbama vis garsiau, juolab kad yra rimtų prielaidų jam prasidėti. Rusijos dujų monopolininkė „Gazprom“ pažadėjo sumažinti dujų tiekimo į Baltarusiją apimtį, jeigu Minskas iki liepos pabaigos nesumokės 234 mln. dolerių skolos už dujas ir dar apie 10 mln. dolerių delspinigių. O Baltarusija pripažįsta tik pagrindinę skolą ir atsisako mokėti delspinigius, be to, padengti skolą Minskas žada tik iki lapkričio mėnesio. Greitu metu gali iškilti nesutarimų ir dėl dujų kainos ateityje – nuo 2011 metų „Gazprom“ planuoja įvesti Baltarusijai europinę kainą, o Minskas norėtų, kad prie tokių kainų būtų pereita tik 2014 metais [http://www.newsru.com/finance/29jun2009/gaz_war.html].

REKLAMA

Ar pavyks išlaikyti balansą?

Kaip jau buvo minėta straipsnio pradžioje, Baltarusija faktiškai balansuoja tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio, mėgindama išspausti iš tokios padėties kuo daugiau naudos. Nors A. Lukašenka padarė šiame balansavimo mene didelę pažangą, neatmestina, kad sėkmė gali nuo jo ir nusisukti. Jis balansuoja kaip akrobatas vidury lyno – amžinai tai tęstis negali. Akrobatui anksčiau ar vėliau teks apsispręsti, ar pradėti judėti į kurią nors lyno pusę (į Rytus arba į Vakarus), ar ir toliau stovėti vienoje vietoje (tačiau tokiu atveju pavargęs jis tikrai nukris). Žinoma, sprendimas ne iš lengvųjų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Viena vertus, Rusija vis labiau siekia paspausti Baltarusiją, priversti ją tapti realia, o ne nominalia sąjungininke (pagyvinti sąjunginės valstybės kūrimą, įvesti Rusijos rublį kaip bendrą valiutą, priversti pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę ir pan.). Kol kas Baltarusija šių realių veiksmų sėkmingai kratėsi, slėpdamasi už pažadų šydo.

Kita vertus, Europoje Baltarusijos niekas su išskėstomis rankomis nelaukia. Nors pastaruoju metu A. Lukašenkos režimo izoliavimo strategija Europoje sušvelnėjo, Baltarusija vis dar dėsningai vertinama kaip nelaisva autoritarinė šalis, o tokioms suvienytoje Europoje vietos nėra. Jeigu A. Lukašenka rimtai norės suartėti su Vakarais, jam teks priimti jų žaidimų taisykles, t. y. demokratizuoti šalį, paleisti visus politinius kalinius, leisti laisvai reikštis opozicinėms jėgoms ir pan. Tiesą sakant, toks variantas mažai tikėtinas, nes A. Lukašenkos režimui (tokiam, koks jis yra dabar) tai reikštų tiesiog žlugimą.

REKLAMA

Greičiausiai Baltarusija politine prasme toli nuo Rusijos nepabėgs. Žinoma, perspektyva visiškai atsiduoti Maskvos įtakai A. Lukašenkos, ko gero, taip pat pernelyg nedžiugina, nes tai reikštų iš šalies prezidento tapti faktiškai dar vienos Rusijos gubernijos vadovu, kurį Maskva bet kada gali pakeisti (tokia situacija galėtų susidaryti net Baltarusijai formaliai išsaugojus savo suverenumą). Žinoma, A. Lukašenka mieliau rinktųsi kokį trečiąjį kelią, tačiau jo kol kas lyg ir nematyti. Tai nėra pernelyg didelė problema, kol balansavimo strategija pasiteisina, tačiau kai ji taps neveiksminga, Baltarusiją valdančio režimo laukia sunki apsisprendimo našta.

Viktor Denisenko

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų