• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vienas iš tų moderniosios epochos menininkų, kurie Antrojo pasaulinio karo išvakarėse persikėlė į Ameriką, buvo Josefas Albersas. Atvykęs iš Bauhauzo aplinkos, tuo metu, kai Amerikoje klestėjo abstrakčiojo ekspresionizmo mada, jis tapo kitos įtakingos krypties – griežtojo abstrakcionizmo pradininku ir mokytoju.

REKLAMA
REKLAMA

Alberso sėkmės priežastis galbūt buvo jo atviras požiūris – Bauhauzo mokyklos ir intelektinės aplinkos ženklas: „Mąsto jis nuosekliai ir tvarkingai, bet linkęs eksperimentuoti“, rašė Edwardas Lucie-Smithas.

REKLAMA

Kokią mokyklą, intelektinę aplinką ir ateitį kuria Vilniaus dailės akademija, paprastai yra diskusijų objektas. Tačiau pažvelgus į jaunąją jos studentų kartą, pasireiškusią keliuose pastarojo meto pristatymuose, tokiuose kaip „Mes ateinam“ ar „Entuziastai“, aišku, kad eksperimento toleravimas nėra jai svetimas. Dabartiniai skulptoriai gali leisti sau siuvinėti ryškias sintetines medžiagas ir, nukėlę figūrą nuo postamento, paversti ją seniu paralitiku, maudomu vonelėje; scenografai – deginti, laužyti ir laistytis; tapytojai – atsisakyti ir potėpio, ir spalvos, ir tradicinių siužetų, o vietoj to papuošti savo analinę angą gėlių puokšte. Apskritai jiems ir joms būdinga pasisakyti kokiais nors socialiniais, feministiniais, meno istorijos, konvencijų ir normų, tapatybės ir panašiais klausimais. O tai leidžia suprasti, kad nemaža dalis jaunų menininkų, aktyviai plepėdami, juda meno ir gyvenimo suliejimo tradicijos linkme ? la Claes Oldenburgas: „Aš esu už meną, kuris konstruoja savo formą iš paties gyvenimo bruožų, kuris susiveja ir išsitempia, ir akumuliuoja, ir spjaudosi, ir laša, ir yra sunkus, ir grubus, ir bukas, ir saldus, ir kvailas kaip pats gyvenimas“.

REKLAMA
REKLAMA

„Lietuvos aido“ galerijoje eksponuojamos instaliacijos „4x4“ autorės, jaunosios kartos menininkės Agnė Kondrataitė, Elvita Brazdylytė ir Simona Kaunaitė imasi kitokio pobūdžio tradicijos ir žaidžia ne naratyvais ir tapatybėmis, bet materijomis ir kinetika. „Ši paroda yra pirmasis mūsų eksperimentas, jungiant keramiką su tekstile ir keičiant jų funkciją“, rašo jos savo prisistatyme. Vieną galerijos sieną užima juodais ir baltais kvadratais nuštampuota milžiniška drobė, o jos raštą it veidrodis atkartoja priešais ją, tarp dviejų kolonų galerijos viduryje, įtaisyta keraminė struktūra. Atsidūrus tiek tarp, tiek anapus jų, šiedu plokšti dariniai skleidžia optinius efektus, kurdami buvimo šachmatinio, juoda ir balta spalva bei čia iškylančiomis, čia įdumbančiomis formomis vibruojančio interjero viduje įspūdį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tokia vizualinių efektų tradicija, žinoma, sietina su optinio meno kryptimi, besiremiančio percepcijos triukais, kad priverstų suvokti taisykles, kuriomis remiasi reikšmę bandantis apčiuopti žvilgsnis, kad leistų pajusti, kaip forma virsta turiniu. „4x4“ autorės naudojasi opmeno strategijomis – matematika, apskaičiuodamos kompoziciją; juoda ir balta spalva; paprastute kvadrato struktūrėle, kuria tvarkingai nuštampuojamas visas darbo plotas. Tačiau optinio meno iliuzija – tik iliuzija. Darbui suvokti reikšmingi papildomi kontekstai. Šachmatinis darbo paviršius yra ne kas kita kaip lietuviško audinio raštas; kvadrato, sudarančio darbo pagrindą, matmenys (4x4) – mažos arbatos dėžutės standartas. Šie komponentai, be abejo, nurodo į tai, kad tradicinės keramikos ir tekstilės parodoje derėtų eksponuoti tautiškus rankšluosčius ir puodelius arbatai. Tačiau parodos tikslai – keramiką ir tekstilę traktuoti naujai. Todėl su optiniu efektu susidūrusi akis apsigauna dvigubai ir konceptualiai. Iš anksto slapta besijuokdama iš negudraus sumanymo eilinį kartą paaiškinti jai jau žinomas regėjimo taisykles, optiniuose efektuose ji žino ir tariasi reginti plokštumą, o ne tūrį. Tačiau čia ir yra pagrindinė jos kliautis. Nes „4x4“ darbą sudarantys kvadratėliai – nevienodi: ten, kur tariesi matąs tik medžiagą, iš tiesų kyšo trimačiai keraminiai kubeliai; o ten, kur kabo keraminė kompozicija, nemaža jos dalis iš tiesų suregzta ne iš molio, o iš medžiagos. Optinė iliuzija čia panaudota ne naiviai sukelti tūrio efektą, bet jį ironiškai sunaikinti, tokiu būdu atliekant tai, ko ir siekta – pranykdinant keramiką tekstilėje, o tekstilę keramikoje. Belieka konstatuoti – be to, kad toks elgesys yra žingsnis nuo tradicijos, antra vertus, jis reiškia žingsnį metakeramikos ir metatekstilės link.

Paroda veiks iki vasario 26 dienos.

„Kultūros vartai“ (www.kulturosvartai.lt)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų