REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Europoje gerai žinomas ir pripažįstamas Tvento universiteto aukštojo mokslo politikos centras Europos aukštojo mokslo vystymosi iki 2020 metų scenarijuose vienareikšmiškai prognozuoja, kad tokiuose kraštuose kaip Lietuva vyraus tik bakalauro lygmens studijos, o magistro ir doktorantūros studijoms mūsų vaikai ir anūkai važiuos į Europos šiaurės ir Vakarų kraštus. Tai ar mes sutinkame taikytis su tokia ateitimi?

REKLAMA
REKLAMA

Jeigu ne, tai įjunkime smegenis, nors jau ir vėluodami. Gal prašydami daugiau pinigų iš biudžeto, permąstykime ir kitus galimus kelius, kaip išsiveržti iš pasmerkimo. Juk, anot Vilniaus universiteto rektoriaus Benedikto Juodkos, nesame patys „durniausi“.

REKLAMA

Rutininiai sprendimai, lemiantys šalies ateitį

Lietuvos pramoninkų konfederacijoje, Žinių ekonomikos forume, aukštosiose mokyklose prasidėjo diskusijos, kur turėtų pasukti šiemet brandos atestatus gausiantys abiturientai, kiek studentų šiemet turėtų priimti universitetai, kiek - kolegijos, kiek - turėtų pasirinkti profesinės mokyklos suolą. Jau ne tik studentai, aktyvesnieji piliečiai susipažinę su išsivysčiusių šalių vystymosi tendencijomis ar Pasaulio banko ekspertai, bet ir verslo pramonės atstovai vis dažniau kelia įgyjamo išsilavinimo vertės, jo kokybės, parengtų specialistų įvairovės atikimo darbo rinkos poreikiams klausimus.

REKLAMA
REKLAMA

Vyriausybės sprendimai, nustatantys priėmimo į aukštąsias mokyklas apimtis, viena vertus, tai rutininiai tradiciniai kasmetiniai sprendimai, o kita vertus - tai labai reikšmingi, nes jų padariniai išryškėja po kelerių metų, jie didele dalimi lemia Lietuvos aukštojo mokslo sistemos, o kartu ir šalies konkurencingumo Europos Sąjungoje perspektyvas. Manyčiau, kad įvertinus Lietuvos ir ES realijas bei prognozes, turėtume sutarti, kaip tikimės gyventi ateityje. Banalu sakyti, bet ją keletui metų į priekį lemia dabartiniai mūsų veiksmai. Net ir toks, kaip užsakymas specialistų aukštosiose mokyklose parengimui. Siūlyčiau viešai išdiskutuoti, rimtai aptarti vienos įtakingiausios šalies ateičiai - aukštojo mokslo sistemos - problemas ir suvokus situacijos sudėtingumą imtis jas spręsti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kur esame?

Nuo to, kiek studentų priimsime į pirmą kursą šiemet ir ateinančiais metais, didele dalimi priklausys studijų kokybė, o pirmiausia kiek lėšų teks vienam studijuojančiajam. Sutinku, ne tik pinigai lemia, kokį specialistą parengsime, bet nuo pinigų kiekio, ypač jei jie veiksmingai naudojami, nemažai priklauso. O ir pradėjau nuo pinigų dėl to, kad apie tai labiausiai diskutuojama. O dažnai į lėšų stygių suvedamos visos problemos. Taigi kaip atrodome su savo aukštojo mokslo finansais?

Įstojome į Europos Sąjungą, vėl tapome Vakarų demokratinių šalių bendrijos nariais, įsitraukėme į bendrą gerovės kūrimą, bet kartu nepamirškime, kad esme valstybė, kurianti save, savo kultūrą, savo ūkį griežtos konkurencijos sąlygomis. Aukštojo mokslo sistema taip pat jungiasi į bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę. Atsivėrusios sienos, suvienodintos studijų sąlygos visų ES šalių piliečiams atvėrė naujas galimybe ir Lietuvos studentams. Pirmieji klausimai sau ir kitiems: kokia dalis Lietuvos abiturientų išvažiuos užsienin šiemet, kokia - po kelerių metų ar daug iš jų grįš po studijų?

REKLAMA

Pagal vienam studentui tenkančias lėšas nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio atsiliekame daugiau nei tris kartus, nuo OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalių vidurkio - net keturis.

Ar galime tikėtis, kad mūsų aukštojo mokslo sistema atlaikys labiau išsivysčiusių šalių konkurenciją? Ypač žinodami, kad ES senbuvės, siekdamos vytis Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose vienam studentui tenka tris kartus daugiau lėšų nei ES vidurkis, susirūpinusios ieško būdų, kaip pritraukti daugiau - jau nebiudžetinių - lėšų į aukštojo mokslo sistemą.

REKLAMA

Nepritariu radikalams

Tai ką daryti mums? Žinom, kad iš valstybės biudžeto aukštajam mokslui tenka ta pati bendrojo Lietuvos vidaus produkto dalis, kaip vidutiniškai ir ES šalyse. Švietimas - sritis prioritetinė, galime išreikalauti didesnę biudžeto dalį? Gal ir pavyks dešimt, dvidešimt, na, 30 procentų padidinti lėšų iš šio šaltinio dalį. Bet norint pasivyti dabartinę ES šalių vidutinę sumą vienam dabartiniam studentui, reikia tris kartus didesnės dabartinio šalies biudžeto dalies.

Ar tai realu? Kieno sąskaita? Sveikatos? Krašto apsaugos? Įstojus į NATO? Socialinės apsaugos? Nepritariu radikalams, reikalaujantiems tik biudžeto dalies didinimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O jei su kitomis ES šalimis kelti sau tikslą priartėti prie JAV? Tada aukštajam mokslui teks pareikalauti dešimtadalio Lietuvos biudžeto.

Ar mes keturis kartus gudresni už senuosius europiečius?

Ar einame racionaliausiu keliu. Pagal studentų skaičių kiekviename tūkstantyje gyventojų mes jau išsiveržėme į Europos lyderių tarpą, pagal biudžeto lėšų dalį aukštajam mokslui lygiuojamės į ES vidurkį, bet pagal lėšas vienam studentui ritamės į Europos dugną. Ar mes sugebame suteikti aukštąjį išsilavinimą visiems pageidaujantiems nebepriklausomai nuo gebėjimų ir dar keturis kartus pigiau nei išsivysčiusiose šalyse? Jeigu vienam profesinių mokyklų moksleiviui tenka keturi aukštųjų mokyklų studentai, ar tikrai mūsų ūkis ir paslaugos pagrįsti aukščiausiomis technologijomis ir aukščiausios kvalifikacijos intelektine veikla. Ar tokia mūsų realybė?

REKLAMA

Pramoninkai, verslininkai jau pajuto kvalifikuotų specialistų stygių. O ar suvokiame, kas mūsų laukia netolimoje ateityje?

Kad Lietuva neliktų Europos Sąjungos provincija

Po tokių pačioje pradžioje išdėstytų prognozių ir supratę, kokioje situacijoje esame atsidūrę, turime ieškoti ir aptarti visus įmanomus standartinius ir nestandartinius situacijos gerinimo būdus. Reaguodamas į Pasaulio banko ekspertų rekomendacijas, siūlau diskusijai kelias nuostatas, kaip galima būtų keisti aukštojo mokslo finansavimą.

Aukštosioms mokykloms turėtų būtų suteikta didesnė laisvė priimant ir “nubarstant į ne savo ratus įsėdusius” studentus. Biudžetinis finansavimas turėtų nesikeisti, jeigu studentų skaičius keistųsi 30 procentų ribose nuo Vyriausybės nustatyto skaičiaus. Tai leistų aukštosioms mokykloms į studijų programas, kuriose nubyrėjimas didesnis, priimti daugiau studentų, į kurias mažesnis - mažiau. Taikant tokį modelį, ilgainiui tų pačių dabartinių biudžeto lėšų sąnaudomis gerokai padidėtų vienam studentui tenkanti pinigų suma.

REKLAMA

Reiktų nustatyti, kad visi studentai moka vienodą įmoką, kuri būtų grąžinama tiems, kurie sėkmingai baigė studijas ir dirba Lietuvoje registruotoje įmonėje. Akivaizdu, kad lygia greta turi būti sudaryta galimybė tiems, kurie neturi, pasiskolinti įmokai sumokėti reikalingus pinigus. Manyčiau, kad įmoka turėtų būti didesnė nei dabartinė - 100 litų per mėnesį - ir kurią dabar moka tik pusė studentų. Tai siūlau ne tik todėl, kad Vakarų Europos šalyse ji arba jau įvedama ar intensyviai dėl to diskutuojama, bet ir dėl to, kad aukštasis išsilavinimas pirmiausia yra gėris sau pačiam, o tik po to - visuomenei, ir dėl to, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje dabar kritinis momentas dėl lėšų stygiaus. Neabejoju, kad valstybė bus stipresnė ir turtingesnė, kai reikės tas studentų sumokėtas lėšas grąžinti pažangiai besimokiusiems, o ir pastarieji tada jau dirbs ir įneš savo indėlį į visuomenės turto kūrimą. Be to, siūloma didesnė įmoka gerokai padidins stojančiųjų į aukštąsias mokyklas motyvaciją atsakingiau rinktis savo ateities kelią? Pasirinkimą studijuoti aukštojoje mokykloje bei konkrečioje studijų programoje turi lemti ne mada, o pašaukimas, įvertinus realius savo gebėjimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitas būdas pakelti studijų kokybę ir Lietuvos aukštojo mokslo konkurencingumą yra veiksmingesnis turimų finansinių ir intelektinių išteklių panaudojimas. Tai neturi būti išbarstoma po smulkias institucijas ir beveik nepriklausomus jų padalinius: pirmiausia magistrantūros ir doktorantūros studijos turi būti koncentruojamos tuose universitetuose, kurie jau dabar turi tam pakankamą kompetenciją. Tai atspindėtų ir europinę tendenciją identifikuoti aukštos kompetencijos polius ir juos išskirtinai remti. Lietuvai tai ypač svarbu, norint sukurti vieną kitą ES mastu konkurencingą centrą, kurie ne tik prilaikytų jaunų žmonių emigraciją, bet ir pritrauktų užsieniečius iš išsivysčiusių kraštų. Natūralu, kad šis siūlymas nėra labai patrauklus kai kurių aukštųjų mokyklų kolektyvams, o ypač jų vadovams, bet šalies interesai daug svarbesni nei atskiros institucijos ar jos vadovo ambicijos.

REKLAMA

Labai rimtai su finansų politikos ideologais turėtume išdiskutuoti kai kuriose kitose šalyse taikomos mokestinės lengvatos darbdaviams, investuojantiems į jau dirbančių žmonių mokymą, jų kvalifikacijos kėlimą, studentų praktikų, organizavimą. Valstybei ypač svarbu, kad jaunas žmogus kiek galint anksčiau turėtų galimybę save pasitikrinti ir įsitvirtinti darbo rinkoje, dalyvauti šalies vidaus produkto kūrime, o jau po to tikslingai ir efektyviai kelti savo kvalifikaciją naujausius pasiekimus ir įgūdžius perteikiančiuose kursuose ar siekiant magistro laipsnio. Toks darbdavių skatinimas ar net investavimas ir tiesioginis tokių darbdavių rėmimas būtų daug efektyvesnis valstybės išteklių, atitenkančių tiesiogiai aukštosioms mokykloms, panaudojimas, rengiant šalies verslui, pramonei, kultūrai reikalingus specialistus.

REKLAMA

Ar jaučiame atsakomybę?

Nors skamba banaliai, bet manau, kad ieškoti ir rasti sprendimus šioje sudėtingoje situacijoje yra kiekvieno iš mūsų atsakomybė už visų mūsų bendrą ateitį. Nebent bendrumą jau praradome, ruošiamės emigruoti ar jau dabar esame apsirūpinę savo ir savo palikuonių ateitį.

Taigi diskutuokime ir nedelsdami spręskime, jeigu jaučiame, kur esame, ir dar mums svarbu, kokia bus Lietuva po penkerių ar dešimties metų. Po kelerių metų tiesiog jau bus vėlu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų