Lietuvai susidurus su rimtų riaušių problemą, vertėtų pažiūrėti į šio reiškinio evoliuciją užsienio teisėje. Svarbu pabrėžti, kad riaušės mus domina tik iš fenomenologinės perspektyvos, bet mes jų neorganizuojame ir nekurstome.
Riaušių teisinė padėtis yra dviprasmiška. Vieną vertus, riaušės yra draudžiamos – paprastai jas draudžia Baudžiamieji kodeksai, Viešosios tvarkos įstatymai arba Administraciniai kodeksai. Kita vertus, progresyviausių demokratinių šalių konstitucinė teisė paprastai pripažįsta piliečių teisę į sukilimą, o kartais netgi pareigą sukilti ir pradėti riaušes.
Pirmą kartą oficiali valstybės teisė pripažino piliečių teisę į sukilimą dar 1122 metais pr. Kr. Kinijoje, kai Žou dinastija nuvertė Šangų dinastiją. Pagal kinų teisės filosofiją, Dangus suteikia imperatoriui teisę valdyti, tačiau, jeigu jis atlieka savo pareigas neteisingai, ne kaip tikras tautos tėvas, žmonės gali jį smurtiniu būdu nuversti. Šią teoriją plėtė konfucininkas Meng Tzu (372 – 289 pr. Kr.).
Koranas, tekstas datuojamas 7 a. po Kr., yra pripažintas kaip aukščiausia konstitucinė teisė daugelyje musulmonų valstybių: Saudo Arabijoje, Omane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Irane ir taip toliau. Priešingai nei Biblija, Koranas aiškiai kalba apie piliečių pareigą sukilti, apie pareigą kelti riaušes, jeigu valstybės valdžia yra nuodėminga. Priešingai negu kinai, musulmonai pirmą kartą pradeda kalbėti ne apie teisę, o apie pareigą organizuoti riaušes ir sukilti.
Didžiojoje Britanijoje tautos teisė į sukilimą yra pripažinta 1215 m. Didžiojoje Chartijoje. Iš pradžių „tauta“ buvo suprantama kaip „bajorai“, bet vėliau ši sąvoka plečiama iki kiekvieno piliečio ir netgi iki pilietės. 18 a. septintame dešimtmetyje Britanijoje rengiamas precedentų teisę kodifikuojantis dokumentas – Blackstone‘o Komentarai dėl Anglijos įstatymų. Šis teisės aktas taip pat pripažįsta piliečių teisę kelti riaušes ir smurtiniu būdu nuversti oficialią valdžią, jeigu ji pradeda pažeidinėti tam tikrus nerašytinius įstatymus. Blackstone‘o Komentarai iki šiol lieka oficialiu teisės šaltiniu Jungtinėje Karalystėje, Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
Paryžiaus Sorbonos teisės teoretikas šv. Tomas Akvinietis 13 amžiuje savo traktate Summa Theologica taip pat rašo apie piliečių teisę sukilti prieš valdžią, jeigu pastaroji pradeda pažeidinėti tam tikras prigimtines ir nerašytines teises.
Jeigu Akvinietis yra katalikų mąstytojas, tai Jeanas-Jacquesas Rousseau kuria pasaulietinę sukilimo teoriją. Panagrinėkime pavyzdį. Anot Rousseau, per rinkimus Lietuvos Tėvynės Sąjunga siūlo savo programą piliečiams. Piliečiai, balsuodami už šią partiją, pasirašo su ja sutartį. Tuo atveju, jeigu Tėvynės Sąjunga, laimėjusi rinkimus, nesilaiko savo programos arba imasi veiksmų, kurie nėra numatyti šioje programoje, ji pažeidžia sutartį su piliečiais, ir piliečiai gauna teisę organizuoti riaušes bei smurtiniu būdu nuversti valdžią.
Teisę į sukilimą pripažįsta Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kuri yra neatsiejama Prancūzijos Konstitucijos dalis. Paryžiaus teisės teoretikai net atvirai rašo, kad šita Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija yra universali demokratinė vertybė. Kitaip tariant, ji galioja Lietuvos teritorijoje nepriklausomai nuo to ar Lietuvos valdžia ją pripažįsta. Beje, Blackstone‘o komentarai taip pat turi universalią ambiciją.
(Dar daugiau, pats Prancūzijos himnas „Marselietė“ atviru tekstu kreipiasi į piliečius, ragindamas juos formuoti ginkluotus batalionus ir jėga nuversti valdžią, kuri peržengia tam tikras ribas. Prancūzijos himnas taip pat pripažįsta ir lietuvių teisę į sukilimą, kadangi tai yra bendra demokratiškų tautų vertybė. Šiame himne Vyriausybė yra vadinama „gėdinga gauja“.)
Nuo prancūzų neatsilieka ir Amerikos teisės teoretikai. Vienas iš Amerikos Konstitucijos tėvų Alexanderis Hamiltonas kalba apie piliečių pareigą organizuoti riaušes ir jėga naikinti egzistuojančią valdžią, jeigu ji nesirūpina piliečiais ir pažeidinėja jų teises. Hamiltonas grindžia savo teisės viziją tais pačiais Blackstone‘o komentarais. Anot jo, absoliuti prigimtinė teisė į sukilimą yra pagrindinis pilietinės visuomenės principas.
Universalią teisę į sukilimą pripažįsta Amerikos Nepriklausomybės Deklaracija. 1780 metų Masačiusetso valstijos Konstitucija pripažįsta teisę „reformuoti, keisti arba totaliai keisti“ vyriausybę bet kada, kai ji „mažina gerovę ir laimę“. 1818 m. Konektikuto Konstitucija, o taip pat Kentukio Konstitucija pripažino piliečių teisę keisti valdžia ne tik per rinkiminę kampaniją, bet „bet kuriuo metu“.
1776 m. Marilendo ir 1784 m. Naujojo Hampširo Konstitucijos skelbia: kai valdžia pradeda piktnaudžiauti arba kelia pavojų piliečių laisvėms, ir taikios spaudimo priemonės neveikia, tauta turi teisę į riaušes ir į ginkluotą sukilimą. Kitos Amerikos valstijos eina dar toliau: 1776 m. Virdžinijos Konstitucija pripažįsta teisę į sukilimą tiesiog tada, kai valdžia yra „neadekvati“, o tais pačiais metais priimta Pensilvanijos Konstitucija leidžia riaušes ir sukilimą, kada ši priemonė „geriausiai veda“ prie bendrosios gerovės.
Naujojs Hamšpiro, Tenesio ir Šiaurės Karolinos Konstitucijos teigia, kad „nepasipriešinimo savavališkai valdžiai doktrina yra absurdiška, vergiška bei naikinanti žmonijos gerovę ir laimę.“
Vokiečių teisinė sąmonė gerokai atsilieka nuo prancūzų, anglų ir amerikiečių. Jų Konstitucija pripažįsta teisę į sukilimą tik po Antrojo pasaulinio karo.
Šiame istoriniame kontekste Lietuva atrodo pakankamai padoriai. Lietuvos didysis kunigaikštis Henri de Valois dar 1573 metais oficialiai suteikė teisę į sukilimą bajorams, kurie tuo metu buvo suprantami kaip „tauta“.
Kai kurie JAV teisininkai mano, kad nėra teisės į sukilimą prieš demokratiškai išrinktą valdžią. Su tuo nesutinka Paryžiaus teisės teoretikai. Kas 2-3 metus Prancūzijoje vyksta daug baisesnės riaušės nei Lietuvoje. Dega visas Paryžiaus centras, žmonės stato barikadas, meta į valdžios įstaigas Molotovo kokteilius, laužo autobusų stoteles, degina policijos padalinio CRS mašinas, šaudo į CRS iš gesintuvų, mėto į juos kopėčias, kelio ženklus, plytas ir kitus daiktus. Daugelis Paryžiaus politologų vertina šiuos įvykius kaip tiesioginės demokratijos požymį, kaip nuolatinę revoliuciją. Žmonės tiki savo jėgomis ir reikalauja, kad valdžia paisytų jų interesų ne tik rinkiminės kampanijos metu, bet ir visada. Valdžia supranta, kad bet koks blogas sprendimas gali vėl išprovokuoti riaušes, todėl tris kartus pagalvoja prieš priimdama blogą sprendimą.
Stanislovas Tomas yra partijos Tvarka ir teisingumas ir Prancūzijos socialistų partijos narys
