Borneo džiunglėse gyvenančius orangutanus malajai vadina “miško žmonėmis”: malajų kalba žodis orang reiškia žmogų, o utan – mišką. Šie į žmogų panašūs gyvūnai aptinkami tik dviejose planetos vietose – Borneo ir Sumatros salose. Žaliasis “miško žmonių” pasaulis sparčiai nyksta: iškirstų atogrąžų miškų vietą užima palmių plantacijos, nes iš jų gaunamas palmių aliejus dabar tapo svarbiausiu Malaizijos produktu. Pelningai parduodama ir mediena. Miršta ir milijonus metų skaičiuojantys Borneo miškai, ir orangutanai. Naktimis salos upėmis vėžlio greičiu plukdomi rąstai. Lėtai, lėtai 4 km ilgio vilkstinę tempianti barža ūžia neapsakomai baisiu garsu ir prie upės suręstų lūšnų gyventojams neleidžia užmigti keletą valandų.
Daugiau nei keturiasdešimt kvadratinių kilometrų plotą netoli Sandakano miesto užimančiame Sepiloko miškų rezervate įsikūręs orangutanų reabilitacijos centras. Jis čia atsirado dar šeštajame dešimtmetyje, kai pradėjus masiškai kirsti atogrąžų miškus, sužalotiems, pasiklydusiems ir nuo motinų pasimetusiems orangutanams prireikė antrųjų namų. Tuomet centrui paskirtas ir jį supęs didžiulis neįžengiamų džiunglių plotas. Nuo to laiko čia užaugo, buvo išauklėta ir paleista į laisvę daugybė orangutanų. Dabar Sepiloko reabilitacijos centre jų globojama maždaug keturios dešimtys. Atvykti į šią vietą automobiliu iš Sandakano galima per pusvalandį, o autobusu “Sepilok”, kursuojančiu nuo centrinės miesto turgavietės, mažiau nei per valandą.
Apie Sepiloko orangutanų reabilitacijos centrą ir į mus neįtikėtinai panašius “miško žmones” sutiko papasakoti jo darbuotoja ir atstovė spaudai Sylvia Alsisto.
Sylvia Asisto
Kas orangutanams kelia didžiausią grėsmę šių dienų pasaulyje?
Besaikis miškų kirtimas ir šalių ekonominis vystymasis. Iškirtus miškus ir pelningai (ir dažniausiai nelegaliai!) pardavus medieną, plotai užleidžiami palmių plantacijoms, o į nykstančius gyvūnus kreipiama mažai dėmesio. Be atogrąžų miško orangutanai neišgyvens. Tai jų namai, jų pasaulis, jie negali patys prisitaikyti prie kitokios aplinkos.
Kaip Sepiloko orangutanų reabilitacijos centras padeda šiems gyvūnams?
Perkeliame orangutanus iš pavojingos aplinkos, į saugias gyvenimui vietas, auginame motinų netekusius mažylius, gydome ir slaugome sužeistus bei sergančius gyvūnus. Jei orangutanai atklysta arti dirbamų laukų arba randami kertamų miškų teritorijoje, transportuojame juos kitur, o reabilitacijai paimame tik tuos, kurių sveikatai ir gyvybei gresia pavojus. Pažįstame savo augintinius nuo pat vaikystės, auginame juos keletą metų, kol jie išmoksta gyventi patys ir prisitaikyti prie aplinkos, tada paleidžiame į laisvę. Svarbiausias klausimas mums – ar jie išgyvens, o kitas – ar atsives mažylių ir galės padidinti savo gretas. Nekantriai laukiame kiekvieno augintinio, grįžtančio į centrą su atžalomis.
Ar daug jų sugrįžta?
Per pastaruosius keletą metų jau dvidešimt paleistų į laisvę motinų atsivedė parodyti savo vaikus. Per 2-3 metus motina susilaukia tik vieno mažylio, kuriam užauginti prireikia net 8 metų. Ji visą laiką būna kartu su juo. Motinos prižiūri vaikus vienos, nes tėtis visuomet kažkur bastosi. Orangutanų šeima – tai mama ir mažylis.
Nejaugi jie tikrai tokie panašūs į žmones?
Moksliniais duomenimis, orangutanų genai net 96.4 proc. panašūs į žmogaus. Šio gyvūno kūnas savo dydžiu ir proporcijomis beveik toks pat, kaip ir žmogaus. Jie panašiai elgiasi, panašiai reiškia savo emocijas, jų veido bruožai ir išraiškos labai primena žmogaus. Vidutinis orangutanų amžius – 40 metų, o brendimo periodas – net aštuoneri. Dėl savo panašumo į žmones, jie serga tomis pačiomis ligomis, pavyzdžiui, maliarija, tuberkulioze. Kad lankytojai neužkrėstų gyvūnų per seiles plintančiomis ligomis, jiems draudžiama į centro teritoriją neštis gėrimus ir maistą. Gyvūnai gali tuoj pat čiupę butelį išgerti jo turinį arba akimirksniu pavogti ir suvalgyti rankoje laikomą sumuštinį.
Ar skiepijate orangutanus nuo ligų?
Neskiepijame. Susirgusius gydome vaistais, nuolat duodame vitaminų.
Kiek orangutanų, kuriems reikia pagalbos, surandate per metus?
Maždaug kas tris mėnesius mūsų globotinių gretos pasipildo nauju atvykėliu. Tai priklauso nuo situacijos miškuose, žemės eksploatavimo ir tų, kuriems ta žemė priklauso. Bandome ieškoti gyventojų paramos ir supratimo, nes su jų pagalba galėtume surasti daugiau pavojuje atsidūrusių gyvūnų, tereikia, kad jie mums apie juos praneštų. Jei žmonės tai suprastų, galėtų išgyventi žymiai daugiau orangutanų, o miškų ploto mažėjimas ne taip stipriai juos paveiktų. Pagal įstatymą privaloma pranešti Laukinių gyvūnų apsaugos departamentui apie džiunglėse surastus saugomus gyvūnus, tačiau žmonės dažniausiai to nedaro.
Ar orangutanai ginami įstatymu?
Jau nuo 1963 m. šie gyvūnai Saboje ginami įstatymu, tačiau, nors ir bijodami baudos, žmonės dažnai neperduoda surastų orangutanų reabilitacijos centrui.
Ar už orangutano laikymą irgi gresia bausmė?
Ne, tik už sužeidimą ir žudymą. Tačiau kai mums pranešama, kad kas nors laiko šiuos gyvūnus namuose, tada privaloma juos atiduoti centrui. Jei žmonės atsisako tai daryti, jie nubaudžiami. Bausmė už orangutano nužudymą – nuo 1 mėnesio iki 5 metų laisvės atėmimo.
O kodėl žmonės juos žudo?
Dažniausiai per klaidą arba iš išgąsčio. Kai džiunglėse susiduria su tokiu dideliu gyvūnu, išsigąsta ir šauna, galvodami, kad gresia pavojus. Dažniausiai nušauna motiną, nes bijo, kad gindama mažylį, ji gali užpulti. Vaikas pavojaus nekelia, todėl beveik visada išlieka gyvas. Tačiau vaikas vienas be motinos negali išgyventi, o dažnas to nežino. Todėl ir yra taip svarbu, kad kuo skubiau mums praneštų apie mažylius. Ankščiau orangutanai buvo medžiojami ir dėl mėsos, tačiau dabar tai itin retai pasitaiko. Buvo tikima, kad suvalgius šio gyvūno kaulų, galima įgyti daug fizinės jėgos. Mat orangutangų kaulai labai stiprūs, o iškritę iš medžio, jie dažniausiai nepatiria jokių traumų.
Kaip juos prižiūrite reabilitacijos centre?
Atvykusiam į reabilitacijos centrą naujokui pirmiausia taikomas karantinas, o po to paleidžiame į uždarą Sepiloko rezervatą. Dažniausiai gyvūnai dar per jauni, kad išgyventų savarankiškai, jiems trūksta esminių išlikimo laukinėje gamtoje įgūdžių. Tokių “naivuolių” palikimas džiunglėse paprasčiausiai reikštų jiems žūtį. Todėl mažyliai čia auginami savotiškame “lopšelyje-darželyje”, nuo laukinių džiunglių izoliuotoje patalpoje. Jie mokomi laipioti po medžius, bendrauti su kitais orangutanais. Tai užtrunka mėnesius ir metus, priklauso nuo kiekvieno individo amžiaus, gabumų ir noro mokytis. Diena, kai orangutanas išleidžiamas iš uždaros patalpos į atvirą erdvę, ypatinga ir svarbi ne tik gyvūnui, bet ir visam reabilitacijos centro personalui.
Kai mažylis pirmąkart atsiduria centre, ar galite iš karto pasakyti, po kiek metų vėl galėsite jį paleisti į laisvę?
Ne, nes tai priklauso nuo orangutano protinių sugebėjimų, charakterio ir amžiaus. Mažylio užauginimas – ilgas darbas, reikalaujantis beveik tiek pat pastangų, kiek reikia užauginti mažam vaikui. Mokytis orangutanai sugeba tik stebėdami kitus orangutanus. Sulaukę penkerių, vaikai dar visiškai priklauso nuo motinos, todėl vieni miške žūva. Kad taip neatsitiktų, reabilitacijos centre juos iš naujo mokome gyvenimui džiunglėse būtinų įgūdžių. Kiek laiko užtruks mažylio paruošimas sugrįžimui į džiungles, priklauso nuo to, kaip su juo buvo elgiamasi prieš tai ir kokioje aplinkoje jis gyveno. Jei jam tik vieneri, prireikia maždaug aštuonerių metų reabilitacijos centre. Jei jam penkeri, jau nebereikia mokyti jo laipioti, valgyti, todėl greičiau. Jei gyvūnas suaugęs, tai priklauso nuo dar kitų veiksnių. Pas mus yra ir tokių suaugusių, kurie jau nebegalėtų prisitaikyti prie natūralios aplinkos, todėl jais nuolat rūpinamės ir į atviras džiungles nebeišleidžiame. Būna atvejų, kai tenka amputuoti lūžusias galūnes arba gyvūnas tampa kitaip neįgalus. Jei tokį paleistume į laisvę, jis labai greitai žūtų.
Sakote, kai kurie žmonės laiko orangutanus namuose? Kodėl?
Mažyliai labai mieli ir panašūs į vaikus, todėl turėti orangutaniuką namuose beveik tas pat, kaip turėti mažą vaiką. Tai daugeliui praskaidrina vienatvę. Neturintys vaikų tiki prietaru, kad norint jų susilaukti, reikia auginti svetimus. Kartą mums pranešė apie namuose laikomą mažylį, vardu Ramadanas, kuris buvo nuskustas plikai, kad būtų dar panašesnis į žmogų. Su juo buvo elgiamasi kaip su vaiku, jam net liepdavo miegoti lovoje. Kai jį atsivežėme, jam jau buvo penkeri, ir jis buvo labai “civilizuotas”. Prireikė daug laiko, kol išmoko gyventi miške ir galėjo grįžti į džiungles.
Koks buvo liūdniausias atvejis?
Kai kurie mažyliai pas mus atvyksta labai liesi, gyventojai juos pagavę laiko kaip naminius gyvūnėlius, nežino, kaip maitinti ir prižiūrėti, todėl jie sulysta ir net miršta. Čerija buvo viena iš tokių atvejų. Kai ją atvežė, atrodė labai silpnutė, vieni kauliukai, nes nieko nevalgė. Pas mus ji greitai priaugo svorio.
Kiek centrui kainuoja vieno orangutano išlaikymas per metus?
Vienam orangutanui išlaikyti ir globoti per metus išleidžiama 1500 $. Tai minimali suma, į kurią įeina tik maisto, vitaminų ir pastogės išlaidos. Brangiausiai kainuoja mažylių išlaikymas ir sužeistų bei sergančių orangutanų slauga. Kartais vienam gyvūnui per metus išleidžiame iki 3000 $.
Iš kur gaunate lėšų orangutanų reabilitacijos centro išlaikymui?
Sepiloko reabilitacijos centro stambus rėmėjas – britų organizacija Orangutan Appeal UK. Iš jų pinigų gyvūnų transportavimui perkami narvai, medicininė įranga, vitaminai ir vaistai. Organizacijos tinklapyje www.orangutan-appeal.org.uk mažylį orangutaniuką galima metams “įsivaikinti” už ₤30. Spragtelėjus pele nuorodą “adopt”, pasirodo mažyliai, kuriems reikia globos. Kiekvienas iš jų turi vardą ir gyvenimo istoriją. Orangutaniuko “šeimininkui” iš reabilitacijos centro paštu atsiunčiame jo nuotraukų, laiške papasakojama, kaip jis auga, kokius nuotykius patiria ir kaip jam sekasi mokytis. Po kelių mėnesių siunčiame tolesnę jo gyvenimo istoriją ir naujų nuotraukų. Praėjus metams, galima pratęsti “įvaikinimo” terminą ir stebėti savo augintinį toliau... Mūsų darbuotojai daugiausia savanoriai, nedaug nuolatinių.
Ar savanoriams reikia kokių nors įgūdžių? Koks jų darbas?
Tam tikrų įgūdžių reikia tik nuolatiniams darbuotojams, o savanoriai iš jų išmoksta daryti visa, ko iš jų reikalaujama. Savanoriai dirba auklėmis - padeda prižiūrėti mažylius ir juos mokyti. Ko gyvūnai negali išmokti iš mamos, mokosi iš auklės: laikytis už virvių, laipioti, šokinėti, žaisti, imti daiktus, kybant išlaikyti savo svorį. Auklių darbas - bendravimas su gyvūnu, jo mokymas pasitikėti savimi. Mes mažylius užkeliame ant virvių ir prilaikome. Net narvuose yra virvės, ant kurių jie treniruojasi.
Kur gyvūnus paleidžiate į laisvę? Ar jie nesugrįžta namo, atgal į centrą?
Metams bėgant, Sepiloko teritorija sumažėjo, todėl dabar gyvūnus paleidžiame į laisvę ne tik čia, bet ir nuvežame į toliau nuo centro esančius Sabos miškus, jei žinome, kad ten jie galės saugiai gyventi. Vėliau bandome išsiaiškinti, ar jie prisitaikė, ar ten jiems gerai. Jei žinome, kad viskas gerai, tai galime ten paleisti ir kitus. Taip pamažu plečiame jų gyvenamąsias ribas. Kad žinotume apie savo augintinius, įskiepijame jiems mikroshemą ir pažymime numeriais. Kai kurie orangutanai taip susidraugauja su parko darbuotojais, kad nebenori grįžti į džiungles. Paleisti į laisvę, daugelis ir toliau lankosi centre dukart per dieną, nes čia kasdien gauna maisto. Kad kuo greičiau atprastų nuo šios vietos, maitiname juos vien bananais. Ryte ateina vieni, po pietų – kiti. Negaudamas įvairaus maisto, gyvūnas ima jo ieškoti kitur ir vis rečiau čia lankosi, kol pagaliau visai nebegrįžta.
Koks orangutanų charakteris? Ar užaugę jie nepavojingi?
Reikia žinoti, kaip su jais elgtis. Su mažais – švelniai kaip su vaikais, o su suaugusiais – griežtai. Mūsų centre dirba daug vyrų, nes moterų suaugę orangutanai beveik neklauso, jų neprisileidžia ir gali net pulti. Jie jaučia, kad moteris silpnesnė, ne tokia griežta, linkusi nusileisti. Kitais žodžiais tariant, žino, kad “gali lipti jai ant sprando”. Suvaldyti orangutanui ir priversti jį klausyti reikia tvirto charakterio. Silpnesnių už save jie negerbia. Su vaikais – atvirkščiai, dirba daug moterų, nes mažyliams reikia švelnumo.
Kaip jie atskiria moteris nuo vyrų? Visi juk dėvite vienodas uniformas.
Atskiria pagal balso tembrą, bendravimo būdą, elgesį, veido išraišką. Gali atskirti net iš gestų, kūno laikysenos ir eisenos.
Ar jie iš tiesų tokie protingi, kaip apie juos manoma?
Labai protingi. Žmonės dažnai juos vadina miško inžinieriais, nes jie įsikuria būstus aukštai medžiuose, ir ne bet kokiuose, o tuose, kurių mediena tvirčiausia. Jie išsirenka tokį, kuris išlaikys lizdą ir neišvirs vėjui papūtus. Kai lyja, prisidengia galvą dideliais lapais. Jų galvoje telpa ne tik visas miško žemėlapis, bet ir kalendorius: jie žino, kuris medis duos vaisių šiais, o kuris – kitais metais.
Kaip orangutanai išreiškia savo jausmus?
Panašiai, kaip ir žmonės. Kai išsigąsta arba drovisi, susigūžia ir užsidengia akis, kai pyksta – pasišiaušia, o nuskriausti arba užsigavę – verkia. Vienintelis skirtumas – jie verkia be ašarų, tik iš veido išraiškos ir garsų galima tai suprasti. Daug kartų mačiau verkiančius orangutanus, tačiau ašarų dar niekada neteko matyti. Šie gyvūnai nenuspėjami. Vieną akimirką visai ramiai ir taikiai žiūri tau į akis, o staiga ima ir čiumpa ką nors iš rankų arba iš kišenės.
Orangutanų elgesys iš tikrųjų panašus į žmogaus... Kol stebiu ant platformos medyje bananus šlamščiančius tris smaližius, ketvirtasis iš paskutiniųjų bando užsiropšti ant tos pačios platformos iš apačios. Du ant jos sėdintys bičiuliai to net nepastebi, tačiau trečiasis pribėga ir čiupęs jį už pažastų užvelka viršun ir atsiveda į smaližiautojų ratą...
Apie Borneo orangutanus rašė žurnalai “Kelionių magija” (2007 m. 10 nr.) ir “GEO” (2008 m. liepos mėn.). Šiais metais leidykla h.f.ullmann anglų kalba išleido orangutanų nuotraukomis iliustruotą albumą “Džiunglių mąstytojai” (“Thinkers of the Jungle”) su išsamiais jų gyvenimo džiunglėse ir reabilitacijos centruose aprašymais, pasakojimais apie orangutanų gelbėtojų darbus. Jų gyvenimas džiunglėse tapo pasibaisėtinas, iliustruotas albume “Thinkers of the Jungle” (galima įsigyti Vilniaus knygynuose „Humanitas“ (Dominikonų g. 5). Nuotraukose užfiksuota ir juodoji džiunglių pasaulio pusė. Nekreipdami dėmesio į nykstančius gyvūnus, brakonieriai degina miškus, šaudo “miško žmones”, iš mamų atimdami mažylius ir parduodami juos turguje, o kruvinas tėčių galvas už gerą mokestį pristato parduotuvėms, nes čia dar tikima, kad orangutanų smegenys ir kiti organai turi magiškų galių. Vien tik knygą pasklaidžius apima siaubas dėl šių, į mus panašių gyvūnų, masinio naikinimo. O kas dedasi tikrovėje…
