REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Flamenko… sielos šauksmas… gyvenimo aistra… iš širdies gelmių aidinti rauda. Joje atgyja ir beribis ilgesys, ir džiaugsmas, ir kančia. Ta melodinga aimana glūdi giliai giliai, juodose garbanoto čigono akyse, kyla iš jo jausmų gelmės, o jis pats tampa tobulu savo išreiškiamos muzikos instrumentu. Širdį draskantis čigono šauksmas klausančiojo kūną verčia šiurpti, nuo kimaus balso intensyvumo per nugarą ima bėgioti skruzdėlės…

REKLAMA
REKLAMA

Flamenko tėvynė – saulėtoji Andalūzija. Šįkart pakeliaukime ne tik po kiek akis užmato besidriekiančias jos platybes, bet susipažinkime su čigoniškąja flamenko kultūra. Ji neatskiriama nuo aistringo šios tautos charakterio, nuo mauriškojo meno, ir, žinoma, mauriškosios Andalūzijos architektūros. Alhambra, Generalifė, Kordobos mečetė – tai tik keletas šios Iberijos pusiasalio pietuose klestėjusios kultūros lobių. Tad nors kartą pakeliaukime po šalį su muzika, įsiliekime į jos skambesį, pajuskime ją ir leiskime, kad atskleistų stebuklingąjį Andalūzijos turtų pasaulį.  Andalūzijos siela vadinamas flamenkas dar labai jaunas – gimė Granadoje tik XIX a., ir, nors gyvuoja tik du amžius, jau turi daugybę besiskiriančių žanrų, tačiau folkloriškoji jo istorija siekia arabiškus laikus.

REKLAMA



Sacromonte rajone

Daugiausia flamenko istorijos detalių atsiskleidžia Granadoje, kurios senieji Albayzín ir Sacromonte rajonai mena pačias šio žanro ištakas: čia susikūrė solea ir graná, čia Antonio Chacón, Šventojo kalno (Sacro Monte) urvuose išgirdęs vietinį folklorą, sukūrė flamenko dainavimo stilių. Taip taip, sukūrė, nes flamenkas – ne folkloras, nors jo šaknys glūdi būtent čia. Dažnai flamenką tapatiname su šokiu ar su gitara. Galbūt ir keista, tačiau gitara į šį meną įsijungė paskutinė. Pirmiausia buvo liūdnas, širdį veriantis ir vienišumo kupinas čigono šauksmas… 

REKLAMA
REKLAMA



Sacromonte rajone

Prie flamenko ištakų…

Kur pirmiausia veda tie sielą draskantys ilgesingi ir ritmingi šūksniai? Į Sakromontę, šventą kalną, iš kurio zambrų (flamenko urvų) kas vakarą leidžiantis saulei girdisi dainuojant. Ieškoti flamenko ištakų reikėtų būtent čia…  Prieš įžengiant į Sakromontės kalvą pasitinka išdidus didžiulės čigonų bendruomenės karalius Chorro Humo. Tiksliau, juoda it anglis jo skulptūra, rūsčiu veidu nužvelgianti kiekvieną atvykstantįjį į „čigonų karalystę”. Iki praėjusio amžiaus vidurio čia gyvenęs Chorro Humo tokį titulą pelnė todėl, kad buvo labai juodas, mažas ir piktas, be to, nuolat aplink save skleidė dūmų kvapą.  Išlaikiusiems čigonų karaliaus žvilgsnį kelias jo karalystėn atviras. Pamažu siaurėdamas ir atsišakodamas į smulkius keliukus, Sakromontės kelias veda vis aukšyn ir aukštyn į kalną, atidengdamas naujus posūkius, naujus vaizdus, vis egzotiškesnius kalno šeimininkų būstus ir naujus veidus. Urvas šliejasi prie urvo, zambra prie zambros, tvora prie tvoros, o kelias veda pro urvus tolyn, iki pat Švento kalno krašto…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesa, ispaniškai cuevas vadinami urvai – keisti kalniečių būstai, kurių fasadas atrodo tarsi būtų paradinė paprasto namo pusė, tačiau visas „namo” vidus išskaptuotas iš minkštos uolos, tiksliau, įraustas į kalno šlaitą. Ir dieną, ir naktį Sakromontės urvuose verda gyvenimas, nors ir ne visuose. Yra ir apleistų būstų, kuriuose jau niekas nebegyvena. Anksčiau daugelyje Sakromontės urvų galėjai vakarais klausytis flamenko melodijų, ateiti pabendrauti, pagroti, pašokti flamenko. Dabar kasdien veikiančių zambrų Sakromontėje liko penkios, kurių žinomiausios: Los Tarantos, La Rocío ir Venta el Gallo, o visos kitos atidaromos tik kartais, kai šeimininkui šauna į galvą truputį pasilinksminti. Dienomis zambros dažniausiai uždarytos, bet jose vyksta privačios flamenko gitaros, šokio, dainavimo ar palmas (plojimo) pamokos. Čia flamenko meno mokosi ne tik ispanai, bet ir iš viso pasaulio atvažiuojantys šokėjai, dainininkai, gitaristai ir perkusionistai, todėl pro atvirus langus kasdien sklinda garsus pakaustytų batelių tauškesys ir gitaros melodijos.  

REKLAMA

Svečiuose pas flamenko trubadūrą Curro 

Curro akys – mėlynos, o ilgi šviesūs plaukai visai neprimena čigono, na, nebent aštrūs veido bruožai ir žvilgsnio skvarbumas. Viename iš daugybės Sakromontės urvų gyvenantis Curro Albayzin didžiuojasi esąs kitoks ir save vadina čigonu blondinu. Šiandien jo namuose atidarytas flamenko muziejus, o kartais rengiami ir flamenko vakarai. Beje, flamenko muziejus veikia ir Maria la Canastera zambroje. Tačiau šįkart užeikime pas Curro.  Jis mojuoja ir šūkauja jau nuo durų slenksčio. Iš ryškios saulės šviesos nėrus į blyškią urvo prieblandą trumpam matyti tik balti kaip sniegas Curro marškiniai… Tačiau kai akys apsipranta su tokiu romantišku vidaus apšvietimu, pirmiausia išryškėja didžiulis garsaus ispanų poeto Federiko Garcijos Lorkos portretas… Šio poeto širdyje iki paskutinio dūžio kartu gyveno ir meilė flamenkui. Už portreto – garsiausių flamenko atlikėjų nuotraukomis ir žalvariniais virtuvės rakandais nukabinėtos sienos, aplinkui ilgą salę sustatytos kėdės, muzikos instrumentai, talismanai, apdovanojimai ir suvenyrai. Greta kitame kambaryje – tikrų tikriausias dailiai sutvarkytas Curro miegamasis… Žvilgteliu atgal į ilgą salę. Vadinasi, svetainė virto… muziejumi, tiksliau, gyvu muziejumi pavirto visas Curro urvas! Dar kartą apžvelgiu į abi patalpas – abejonių nekyla, kad ir miegamąjį, ir iki prieangio dydžio sumažintą svetainės plotą (kur kartu yra ir virtuvė!), dydžiu nurungia flamenkui skirta pailgoji salė. Kokia pagarba mylimam menui – paaukotas didžiausias plotas namuose. Tikriausiai ir didžiausia Curro gyvenimo dalis…

REKLAMA

– Ar šoki flamenką visą gyvenimą? – klausiu Curro.

– Žinoma, jau nuo ketverių metų, kai tik pradėjau vaikščioti, o dabar man – šešiasdešimt. Šoku kiekvieną dieną, o širdyje – kiekvieną akimirką… Ir ne tik šoku, bet dar esu ir flamenko poezijos trubadūras, – šypsosi Curro ir ima aistringai deklamuoti Federiko Garcijos Lorkos „Mėnulio romansus”. Trubadūro eilės skamba taip įtikinamai, kad po akimirkos vaizduotėje išryškėja Lorkos aprašyta čigoniška flamenko naktis, persunkta beribio ilgesio, kupina širdį veriančio čigono balso virpesio. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Ar visa tavo šeima pasinėrusi į flamenko meną? – vėl klausiu Curro, kai šis baigia taip hipnotizuojančiai deklamuoti, kad vos besusivokiu, kuri čia realybė tikresnė – Curro urvas ar žvaigždėta Lorkos mėnesiena.

– Taip, visa – mama, tėtis, tetos, dėdės. Jie ne tik šoko, bet ir grojo, dainavo. Šoka ir vaikai, ir net anūkai, tačiau dauguma jų jau nebegyvena čia, Sakromontėje, o išsibarstę po visą Andalūziją.

– Ar manai, kad įmanoma vienam žmogui ir groti, ir šokti, ir dainuoti flamenką? – užduodu jau seniai rūpimą klausimą.

REKLAMA

– Galima, tačiau žmogus dažniausiai pasirenka ką nors viena, kas labiausiai patinka arba kas geriausiai sekasi. Aš, pavyzdžiui, dainuoju, šoku ir deklamuoju eiles, tačiau gitara groti nemoku. 

– O ar būtinai reikia gimti čigonu, kad galėtum tobulai atlikti flamenką?

– Na, flamenkas įaugęs į Andalūzijos čigono kraują, tai neatskiriama jo esybės dalis, tačiau, žinoma, atlikti flamenką gali ir kiti, jei sugeba pajusti jo sielą, jo dvasią, šiam žanrui atsiverti. Visgi, tai bus jau stilizuotas flamenkas, galbūt ir labai aukšto lygio, tačiau ne tas čigoniškasis, kuris kyla iš andalūziečio širdies gelmių.

REKLAMA

– Ar manai, kad ir užsieniečius gali užvaldyti „duende”, vadinamoji flamenko dvasia? – neduodu ramybės Curro savo klausimais.

– Na, jiems tai kainuoja labai daug pastangų, – atsidūsta šis. – Tačiau tai irgi pasiekiama… Vakare besileisdama žemyn nuo Sakromontės kalno, kažkur girdžiu dainuojant… prieblandoje ant apsilupusios urvo sienos akys pagauna seniai kreivokomis raidėmis užrašytą tiesą: „Kai dainuojantysis nutils, baigsis gyvenimas, nes gyvenimas yra daina”…

Maurų pėdsakai Granadoje 

Maurų klestėjimo metu jų kultūra, muzikos, meno ir architektūros šedevrai labai praturtino Andalūziją, o jų palikti pėdsakai šioje Ispanijos dalyje ryškūs iki šiol. Galima sakyti, ir dabar tarp Granados, Kordobos, Sevilijos ir Kadizo ore sklando ne tik čigoniškasis flamenkas, bet ir mauriškoji dvasia. Granadoje bene labiausiai ji juntama senamiestyje Albaizine, Tarp didingų Alhambros tvirtovės sienų ir Generalifės soduose. Pasivaikščioti siauromis ir stačiomis Granados Albaizino rajono gatvelėmis itin smagu vakarėjant, kai po siestos poilsio jo terasos ir aikštelės vėl prisipildo gyvybės ir ima skambėti, tauškėti, klegėti įvairiais balsais… Iš centro iki šio rajono – visai netoli, galima sakyti, centras beveik susiliejęs su Albaizinu, o iš kitos pusės prie jo šliejasi Sakromontė. Tarsi mėgindamos rungtis su pašonėje stūksančiu Šventuoju kalnu, o gal su Alhambros kalva, dangun stiebiasi trys dailios bažnyčios, pakrikštytos „kultiniais” vardais – Onos, Jono, Petro… Netoli kalno glaudžiasi ir trys – Šv. Inesės, Šv. Bernardo ir Šv. Katalinos – vienuolynai bei XI a. arabiškųjų pirčių kompleksas. Pasibaigus arabiškajam laikmečiui, dauguma Albaizino mečečių virto bažnyčiomis, net pagrindinės mečetės vietoje dabar stovi Salvadoro bažnyčia. Šis rajonas kadaise knibždėjo talentingų meistrų: jame gyveno puodžiai, amatininkai, audėjai, medžiagų dažytojai. Seniausias Andalūzijos flamenko (peña) klubas irgi glaudžiasi čia pat, Albaizine, Šventojo kalno papėdėje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Magiškoji Alhambra

Nuo Albaizino terasų ir Sakromontės šlaito tarsi talentingo dailininko nutapytas paveikslas prieš akis plyti Alhambros rūmų panorama. Šis maurų šedevras gražiausiai atsiskleidžia nuo Šv. Nikolo bažnyčios aikštelės, kuri nuolat pilna bohemiškos išvaizdos menininkų, muzikantų, nerūpestingo vietos jaunimėlio ir turistų. Ir ne veltui – Alhambros vaizdas nepakartojamas… Į Raudonąja vadinamą kalvą, kurios viršūnę vainikuoja garsioji tvirtovė, iš Albaizino galima pakilti pėsčiomis trumpiau nei per pusvalandį. Nasridų kultūrai priskiriamas Alhambros rūmų ansamblis yra milžiniškas, jam apžiūrėti prireiks daugiau kaip pusdienio. Tiesa, dienai skirtų bilietų kiekis ribotas, o jie parduodami tik anksti ryte su nurodytu lankymosi laiku: nuo 10 iki 14, arba nuo 14 iki 18 valandos. Jei bilieto nusipirkti užlipote vėliau kaip 8 ryto, labai tikėtina, kad pusvalandį pastovėję eilėje jo jau nebegausite.  Vos spėję persikelti per Gibraltaro sąsiaurį, 711 m. maurai pirmiausiai ant aukščiausio kalno pasistatė didingą Alhambros tvirtovę, o XIII a. pradžioje Granados karalystė jau tęsėsi nuo Gibraltaro iki Mursijos. Ją valdė net dvi dešimtys vienos dinastijos karalių, kol paskutinysis, Boabdilas, buvo priverstas pasiduoti, XV a. pabaigoje perleido ją katalikiškosios dinastijos valdovams Ferdinandui ir Izabelei.  Jei pasisekė gauti bilietus, didingai pražingsniavę keletą galingų akmens vartų, galiausiai pateksite tvirtovės vidun. Į akis pirmiausiai krenta aikštėje stovintys kito stiliaus, renesansiniai, Karloso V rūmai – jo trokštamos karališkosios imperijos simbolis. Seniausia ansamblio dalis – iš XIII a. išlikusi ant ankstyvosios maurų tvirtovės pamatų pastatyta Alkazabos tvirtovė su Bermejas bokštais.

REKLAMA

Pro ją puošiančią Ginklų aikštę ir XVII Adarvės sodus toliau keliaukite tiesiai į Karališkąsias Nasridų pilis, kur pateksite į dailių kiemų, kiemelių, galerijų ir atvirų salių labirintą. Jam priklauso ir Comares bei haremas – oficialioji ir privačioji sultono rezidencijos. Meniškosios Comares pilies autorius ir pirmasis šeimininkas – sultonas Abul-Hachach-Yusuf I. Be jų, Alhambrą puošia erdvi Ambasadorių salė, Liūtų kiemas, Karalių menė, Paslapčių kambarys, Partalo mečetė, Princesių bokštas… Ir tai tik nedidelė dalis visų milžiniško maurų ansamblio sudedamųjų dalių. Iš senausios Granados tvirtovės takelis veda į Generalifės sodus – Nasridų karalių vasaros rezidenciją. Didžiulio parko žalumoje ir žieduose skendinčios elegantiškos Nasridų dinastijos pilaitės ir arkos didingai atsispindi kvadratiniuose vandens baseinėliuose, o skrupulingai prižiūrimose žaliose sodų terasose trykšta fontanai. Visas Alhambros ansamblis – gyvas maurų kultūros ir meno muziejus. Menių, kiemelių ir galerijų sienas bei arkas puošia milijonai smulkių spalvotų raižinių, meniškai akmenyje išraižytų ištraukų arabiškais rašmenimis iš Korano tekstų, po kojomis tviska marmuro laipteliai ir grindiniai, o kai kuriose menėse akis pakėlus pro kiaurai žvaigždėtas lubas matyti mėlyna dangaus žydrynė.  Be Alhambros, Albaizino ir Sakromontės urvų, Granadoje vertėtų užsukti ir į Katedrą. Gotikos ir renesanso stiliumi XVI a. beveik visą šimtmetį statyta katedra laikoma ypatingu Granados architektūros šedevru ir istorine vertybe. Joje įmūryti katalikiškųjų Ispanijos monarchų Juanos Kastilietės ir Felipės Hermoso antkapiai, o zakristijos sienas puošia karalienės Izabelės padovanoti garsių flamandų, italų ir ispanų dailininkų darbai.

REKLAMA

Tačiau grįžkime prie flamenko…

Jis skamba ne tik Granadoje, bet ir visur jos apylinkėse, kaimuose, Siera Nevados kalnų miestuose ir miesteliuose, toli į šiaurę ir į pietus visoje Andalūzijos žemėje. Kad patys andalūziečiai ir į šį regioną atvykę svetimšaliai galėtų išsamiau susipažinti su flamenko kultūra, Andalūzijos flamenko organizacija kasmet rengia septynis po penkias dienas trunkančius flamenko maršrutus skirtingose regiono vietose, kurių metu kas vakarą vyksta ypatingi flamenko renginiai. Skirtingais mėnesiais siūlomi skirtingi flamenko maršrutai, todėl kelionę į Andalūziją galima suderinti su flamenko kultūros pažinimu ir su nauda – išmokti groti gitara, šokti, ploti flamenko ritmus. Renginiai vyksta tik vėlai vakarais (nuo 21 val.), todėl dienomis gera praleisti apžiūrinėjant aplinkinius miestus, kaimelius ar tysoti paplūdimyje. Sužinoti planuojamų maršrutų planą beveik metams į priekį galima panaršius tinklapius www.andaluciaflamenco.org ir www.flamencoandalucia.org.

REKLAMA
REKLAMA

 Kiekvieno maršruto tęstinis renginių ciklas visas penkias dienas vyksta skirtingose vietose, kad galima būtų susipažinti su tų vietų architektūra, kultūra ir muzika, ir dažniausiai rengiamas tradicinėse ar istorinėse flamenko patalpose – peñas flamencas vadinamuose klubuose, ypatinguose restoranuose, teatruose. Miestuose ir kaimuose, kur vyksta flamenko konferencijos, pasakojama būtent apie tų kaimelių flamenko bruožus ir būdingiausius žanrus, juose gyvenusius ir gyvenančius artistus. Kiekvienas vakaras turi savo temą: pirmojo metu apžvelgiama flamenko istorija, šaknys ir stiliai, kitas skiriamas dainavimui ir garsiausiems atlikėjams, trečias – gitarai, ketvirtas – palmas (delnų) ritmams ar perkusijai, penktas – šokiui ir kt. Visa tai, kas kalbama seminarų metu (dažniausiai kalbama ispaniškai, nors kai kas ir išverčiama angliškai), tuoj pat gausiai iliustruojama praktiškai to paties arba šalia esančio dainininko ar gitaristo, o visi vakarai baigiasi kelių atlikėjų pasirodymu. Įėjimas visiems atviras, nes tai – plačiajai visuomenei skirti šviečiamieji kultūriniai renginiai. 

Nors dažnai sakoma, kad visi andalūziečiai groja gitarom ir dainuoja flamenką, tačiau flamenko maršrutų organizatorius Eduardo Rebollar nesutinka. Nesutinka ir kiti flamenko specialistai, tvirtindami, kad flamenkas – aukšto lygio menas ir gali būti atliekamas tik tų, kurie turi talentą. Flamenkas – tai kalba, ir talentingas asmuo gali jos išmokti. Beje, visai nesvarbu, ar atlikėjai andalūziečiai, ar užsieniečiai, nes, Eduardo nuomone, talentingi svetimšaliai dainuoja ir groja flamenką labai įtikinamai.  Flamenko stilius skirstomas į daugelį krypčių ir priklauso nuo to, ką ir kaip norima išreikšti. Liūdesio kupinos boleros, veriančią vienatvę primenanti solea, džiaugsmu trykštanti alegrías melodija ir šventiška sevillanas, o kur dar tangos, fandangos, martinete, tarantos… Nors flamenko pavadinimas daugeliui užsieniečių sukelia įvairias muzikines asociacijas, visų pirma tai – ritmiško delnų pliaukšėjimo lydimas melodingas šauksmas. Net ir šis palmas vadinamas pliaukšėjimas būna keliariopas: duslus ir skardus, o atliekant jį keliais būdais išgaunamas žaismingas ritmas ir melodija. Flamenkas – ne folklorinis šokis, o greičiau jausmų išreiškimas kūnu, mimika ir judesiais. Tai ne poros, o vieno asmens šokis, jo kūnu pasakojama vienatvės istorija, kurio svarbiausios detalės – kojomis mušamas ritmas ir rankų judesiai.  

REKLAMA

Per flamenko kaimelius

Šalia Granados plyti Siera Nevados nacionalinis parkas, kurio kalnų viršūnės puikiai matyti iš miesto. Jo teritorijoje įsikūrę net 44 miesteliai ir kaimai, o Granados fone šmėžuojanti 3481 m Mulhacen viršukalnė – aukščiausia ne tik provincijoje, bet ir visame Iberijos pusiasalyje. Poqueiros šlaite įsikūrusią Kapileirą galima pavadinti kaminų miesteliu. Neįprastų formų balti namukai su grybus primenančiais kaminais „aptūpę” visą kalvos šlaitą, nuo kurio matyti ir daugiau baltų kaimelių. Kapileiros muziejuje galima apžiūrėti regiono architektūrą, atkeliavusią iš Šiaurės Afrikos, ne tik šios, bet ir pasitaikančius kitokių formų būstus – šių plokščiastogių dviaukščių namukų su keliais kaminais galima aptikti ir grupėmis, ir pavienių, išsibarsčiusių kalvų šlaituose. Netoli Kapileiros užsukite ir į aukščiausiai kalnuose įsikūrusį Ispanijos kaimą Trevelez, keistai suskirstytą į tris mini-kaimelius: žemutinį, vidurinį ir aukštutinį. Šis nuobodokas ir netvarkingas trisluoksnis kaimas dar garsėja vytintais kiaulių kumpiais, neatskiriamais nuo visos Ispanijos kulinarinio paveldo. Iš kitos kalnų grandinės pusės, vos 60 km nuo Granados, žalią šlaitą puošia Guadix – dar vienas intriguojantis urvų su kaminais kaimelis.

REKLAMA



Guadix kaimelis

Laukuose virš žemės styro šimtai kauburėlių su baltais apvaliais bokštais. Šis keistas gyvenamųjų būstų ansamblis, kurį sudaro bene trys šimtai kauburėlių, laikomas viena iš seniausių Ispanijos gyvenviečių – išvarpytas visas kalvos šlaitas, o kai būsto gyventojams prireikia daugiau erdvės, jie išsikasa naują kambarį ir toliau sau gyvena.


Beje, šie urvai moderniai įrengti – juose yra ne tik elektra, antenos, televizoriai, indaplovės ir visa kita, bet ir dušas, ir vonia, ir tualetas. Kadangi tokiame būste temperatūra ir drėgmė visada pastovi, tai ir be kondicionieriaus ir šildymo vasarą būna vėsu, o žiemą – šilta. Tačiau jaukius apvaliakampius savo kambarius šeimininkai turi balinti bent kartą per metus, nes nuo drėgmės pajuosta sienos. Visa tai papasakojo svetinga vieno urvo šeimininkė, pakvietusi užeiti vidun.


Urvų gyventojai – labai paslaugūs: į apžvalgos aikštelę, iškilusią aukščiausiai virš urvų, atvedė dvylikametis Gabrielis – kad tik nepraleisčiau progos iš viršaus juos pamatyti. „Oficialioji” arba „normalioji” Guadix kaimo dalis irgi verta dėmesio – ją puošia XI a. arabų tvirtovė Alcazaba, daugybė mudejarų stiliaus (mudecharas – tarp arabų gyvenęs krikščionis) namų, Šv. Marijos katedra bei Šv. Jokūbo bažnyčia.  Siera Nevados kalnų grandinę paįvairina ne tik jaukūs miesteliai, bet ir vienišos ar kaimų apsuptos pilys. Stataus kalno viršūnę karūnuojanti Lacalahoros pilis, kurią kardinolo Mendozos sūnus padovanojo savo žmonai, čia stovi jau nuo XVI a. pradžios, ir iki šiol puikiai išsilaikė. Galima užlipti iki viršaus ir pasivaikščioti jos sienomis, apžvelgti vaizdingas apylinkes. Artėjant prie Alcala la Real miestelio iš tolo matyti didžiulės pilies griuvėsiai, likę po paskutinės jos gynybos XIV a. pabaigoje.

REKLAMA



Lacalahoros pilis

Pilies papėdėje – senoviniai gyvenamieji būstai, buvę akmenyje išrausti pirklių, amatininkų namų pamatai, o urvuose – įvairios duobės, skylės. Važiuojant iš Priego de Cordoba Algarinejo ir Montefrio link plyti didžiuliai alyvuogių laukai, kalnais ir banguotomis kalvelėmis nutįsę ligi horizonto. Pusšimtį kilometrų į vakarus nuo Granados nutolęs Montefrio kaimelis garsėja arabų tvirtove ir neoklasikine bažnyčia, megalito dolmenais, Iberijos akropolio liekanomis bei vestgotų antkapiais. Nuo „Šaltojo kalno” (monte frio isp. šaltas kalnas) viršaus, iš kur  tarsi sargybinis aplinkui žvalgosi aptrupėjusi arabų tvirtovė, matyti alyvuogių plantacijos ir kalnai. Jos papėdėje įsikūrusiame mieste aukštyn ir žemyn įkalnėmis šaudo siaurutės gatvelės. 



Montefrio kaimelis ir pilis

Visuose šiuose miestuose, miesteliuose ir kaimuose dar gyvas flamenko, Andalūzijos siela čia juntama. Todėl keliaudami po juos ir daugybę kitų vietų, galite išgirsti dainuojant… Tada delnu paglostykite čigoniškos flamenko raudos persunktą žemę ir tyliai įsiklausykite… Taip prabyla pati Andalūzijos širdis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų