Galima drąsiai teigti, kad JAV demokratų kandidato į prezidentus Baracko Obamos kelionės į Artimuosius Rytus ir Europą apogėjumi tapo jo Berlyne pasakyta kalba, kurios pasiklausyti susirinko daugiau kaip 200 tūkstančių žmonių. Prieš tai susitikęs su Vokietijos kanclere Angela Merkel, užsienio reikalų ministru F. W. Steinmeieriu ir Berlyno meru Klausu Woweraitu, charizmiškasis B. Obama Berlyne, prie Pergalės kolonos, kreipėsi į susirinkusiuosius. Pažymėjęs, kad ši kalba nėra vien paprasčiausia vykstančios rinkiminės kampanijos dalis, B. Obama kvietė Europą ir JAV susivienyti ir pabrėžė, kad Europa buvo ir yra svarbiausia JAV partnerė. Susirinkusieji, mojuodami išdalintomis JAV vėliavėlėmis, palydėjo demokratų kandidato į prezidentus žodžius pritarimo šūksniais ir plojimais.
Vokietijos žiniasklaida, B. Obamos atvykimo dieną pakrikštijusi „Obamos diena“, svarstė, kuris kitas užsienio šalies vadovas (nors B. Obamos negalima vadinti vadovu) galėjo būti sutiktas taip gausiai ir euforiškai. Žinoma, Obamos manija, kartais paprasčiausiai vadinama „Obamanija“, nėra išskirtinis Vokietijos fenomenas. Paryžiuje ir Londone, kur B. Obama tęsė savo vizitą, irgi buvo juntamos „Obamanijos“ apraiškos – išskirtinis visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimas demokratų kandidatu. Įvairios visuomenės nuomonių apklausos taip pat patvirtina, kad Europa JAV prezidento poste labiau norėtų matyti B. Obamą.
Kita vertus, Vokietija yra šalis, kurioje antiamerikietiškos nuotaikos labai populiarios. Anot „Pew Global Attitudes Project“, JAV palankiai vertina tik 33 proc. vokiečių. Remiantis to paties tyrimo duomenimis, Vokietija yra šalis, kurioje Vladimiras Putinas yra palankiau vertinamas nei George‘as W. Bushas. Misija Afganistane taip pat neturi plataus pritarimo Vokietijoje ir netgi galėtų tapti viena pagrindinių ateinančių rinkimų temų, nors kanclerė A. Merkel ir yra pabrėžusi, kad Vokietija įrodys, jog ji laikosi tarptautinių įsipareigojimų ir nevengia atsakomybės, todėl sustiprins šalies įsitraukimą į NATO misiją Afganistane, pasiųsdama ten dar tūkstantį karių.
Priežastis, kodėl Berlynas tapo ta vieta, kurioje buvo tiesiogiai kreiptasi į Europos žmones, yra gana aiški: šiame mieste nuskambėjo tokios kalbos (pirmiausia čia prisimintinos prezidentų R. Reagano ir J. F. Kennedy), kurios iki šiol yra gyvos ne tik berlyniečių, bet ir visų europiečių atmintyje. Tačiau kur slypi tokio šilto B. Obamos sutikimo priežastys?
Nors kanclerė A. Merkel neparodė tokio didelio entuziazmo kaip B. Obama ir išliko santūri viso susitikimo metu, vis dėlto galima teigti, kad ne tik Vokietijos visuomenė, bet ir politinis elitas, tiek kairysis, tiek dešinysis, labai pozityviai vertino B. Obamos vizitą ir negailėjo pagyrų jo prie Pergalės kolonos pasakytai kalbai. Visa tai galima sieti su pokyčiais, kurių, kaip tikimasi ir laukiama, galėtų įnešti B. Obama, tapęs vis dar stipriausios pasaulio šalies vadovu.
Ar gali europiečiai iš naujo pamilti Ameriką, šios valstybės vadovu tapus B. Obamai? Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, transatlantiniai santykiai visada pasižymėjo pakilimais ir nuosmukiais, tačiau pastaraisiais metais buvo daug dažniau kalbama apie JAV ir Europos skirtumus, o ne jų panašumus ir bendrumą. B. Obamos, nevengiančio ir klimato kaitos, laisvosios prekybos, JAV ir Europos bendradarbiavimo temų, žodžiai buvo mieli europiečio ausiai ir net Vokietijos užsienio reikalų ministras F. W. Steinmeieris po pokalbio su demokratų kandidatu pažymėjo, kad ne konfrontacija, o bendradarbiavimas, kaip pagrindinis Vokietijos užsienio politikos principas, yra artimas ir B. Obamai.
Vokietija viliasi, kad B. Obama, priešingai nei respublikonų kandidatas Johnas McCainas, galėtų būti labiau pragmatiškas Rusijos atžvilgiu ir „neieškotų priešų“. Akivaizdu, kad Amerikos ir Europos suartėjimas ir glaudesni transatlantiniai santykiai yra laikomi pozityviu reiškiniu, tačiau iš esmės jie yra grindžiami pokyčiais JAV politikoje, bendradarbiavimu ir daugiašališkumu, kurių, europiečių nuomone, JAV, prezidentaujant G. W. Bushui, stokojo.
Vokietija, dar 2005 m. susitarusi su Rusija tiesti „Nord Stream“ dujotiekį, taip aplenkdama Baltijos šalis ir Lenkiją, nelaiko šio susitarimo vienašališkos politikos apraiška. O jei ir laiko, tai tyliai, neakcentuodama šio klausimo viešojoje erdvėje. Tiek centro dešiniųjų valdoma kanclerio institucija, tiek centro kairiųjų valdoma Užsienio reikalų ministerija yra ne kartą išsakiusios savo pritarimą „Nord Stream“ dujotiekio projektui, kurio tvirtumo nepalaužia net ekologiniai argumentai, paprastai labai dažnai girdimi iš Vokietijos politikų lūpų.
Europos Parlamento priimta rezoliucija dėl „Nord Stream“ dujotiekio statybos, kuria reikalaujama prieš tiesiant dujotiekį jūros dugnu įvertinti galimą poveikį gamtai ir apsvarstyti alternatyvius dujotiekio maršrutus, didesnių diskusijų Vokietijoje nesukėlė ir tik opozicinė Žaliųjų partija išreiškė nuogąstavimus dėl Baltijos jūros ateities. Tačiau žalieji Vokietijoje nėra ta politinė jėga, kuri drįstų siūlyti iš naujo svarstyti „Nord Stream“ dujotiekio projektą.
Šiandien Vokietijoje karščiausia diskusijų tema yra atominė energetika ir jos perspektyvos: dar 2005 m. vadinamosios didžiosios koalicijos partnerių pasirašytas susitarimas, įpareigojantis iki 2021 m. uždaryti 14 šalyje veikiančių atominių elektrinių, pastaruoju metu tapo kritikos, reiškiamos Krikščionių demokratų sąjungos ir jos partnerių bavarų Krikščionių socialinės sąjungos, objektu. Ne tik Vokietijos politinis elitas, bet ir visuomenė yra įsitraukusi į diskusiją, ar vertėtų šaliai galutinai atsisakyti atominės energetikos, o gal, priešingai, sekti tokių šalių kaip Prancūzija ir Didžioji Britanija, ne tik neatsisakančių atominės energetikos perspektyvų, bet ir plečiančių atominės energijos gamybą, pavyzdžiu. Spėjama, kad atominės energetikos klausimas Vokietijoje taps kitų rinkimų tema.
Gamtinių dujų tiekimo užtikrinimo klausimas nėra diskutuotinas, nes suvokiamas kaip būtinybė – viename iš Vokietijos dienraščių „Süddeutsche Zeitung“ išsakyta ironiška pastaba puikiai atspindi bendrą šalies poziciją: „Mums reikia gamtinių dujų. Tačiau iš kur siūlytumėte jų paimti? Iš Libijos, Irano, Nigerijos?“
„Obamanija“ atskleidžia ne gerėjantį JAV įvaizdį vakarų europiečių tarpe, o naujus lūkesčius, kurie yra nukreipti į demokratų kandidatą B. Obamą. Vokietija iš jo tikisi ne tik karių išvedimo iš Irako ar Kioto protokolo ratifikavimo klausimų sprendimo, bet ir supratimo, kodėl yra sudaromi sandėriai su Rusija, arba, vokiečių žodžiais tariant, kodėl yra bendradarbiaujama su Rusija.
Agnė Kazlauskaitė
