REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prezidentui labai pasiseks, jeigu iki savo antrosios kadencijos pabaigos kitų metų liepą pavyks įgyvendinti pagrindinį politinį projektą - teismų reformą. Šalies vadovas - elegantiškasis politikos dabita - kaip niekas kitas turėtų atpažinti iš Seimo jam siunčiamus signalus, kad jo siūloma reformos versija bent jau iki šių metų pabaigos neturi jokių šansų. Juolab prieš rinkimus neįgalaus tapusio Seimo sprendimas neatleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus pasibaigus Konstitucijos numatytai devynerių metų kadencijai - net ne iš subtilių signalų srities. Tai greičiau pasiutusios politinės minios trypimas kojomis.

REKLAMA
REKLAMA

Patyręs tokį reiškinį Valdas Adamkus prieš TV kameras ima gūžčioti pečiais, geresniu atveju išraiškinga mimika priduria apskritai neturįs komentarų, pačiu geriausiu - didžiausiems interesantams pasiūlo įdėmiau išnagrinėti viešai skelbiamus visuomenės pasitikėjimo teismais ir Seimu reitingus. Dar yra prabilęs apie Konstitucijoje numatytus nepakankamus įgaliojimus, tačiau, tiesą sakant, tik vieną ar du kartus, nes tada tampa pavojingai panašus į savo pirmtakus Simono Daukanto aikštėje.

REKLAMA

Nors iš tikrųjų po Seime ketvirtadienį patirto akibrokšto užteko per „Panoramą“ griaudėjusio buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio, kuris parlamentarus lygino su buldozeriais ir vikšrais šv. Konstituciją mindančiais traktorininkais. Bėda ta, kad įtarioje lietuvių šalyje veikia paprastas visuomenės reakcijos į jos elito veiksmus dėsnis: kuo garsesni kaltinimai antikonstituciniu veikimu, juo viena už kitą baisesnės bei įmantresnės metaforos, tuo mažiau tikima ir vienu, ir kitu. Pagal šį dėsnį išeitų, kad politiniai traktorininkai, gyvuliai ir kitokie konstituciniai priešai tėra esmę slepianti retorika, kartais palydima šalies vadovo jai pritariančiu gūžčiojimu pečiais.

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, dar viena politinė aklavietė, dėl kurios valstybėje kurį laiką dirbs neatleistas teisminės valdžios vadovas, kurio įgaliojimai pagal Konstituciją yra pasibaigę, iš esmės nieko gero. Loginė tokios padėties semantika - tarsi reiškinys būtų brangiai pigus, šlapiai sausas, mirtinai gyvas ar net baisiai gražus. Kita vertus, karščiausiame politiniame ginče nedrįsčiau užsimoti išgirdęs ką kliedint, jog išgyventi tokius absurdus demokratinei visuomenei kartais visai į naudą, kaip šaltą dušą pagirių rytą. Nelygu, kam šiuo atveju reikia išsipagirioti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiame tekste, ko gero, į šuns dienas koneveikčiau aktyviausius visuomenininkus, parlamento publikos ložėje plojimais palydėjusius Seimo sprendimą atmesti Prezidento teikimą iš pareigų atleisti Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Jeigu prieš kokius trejus metus vienoje žiniasklaidoje necituojamoje diskusijoje nebūčiau girdėjęs vieno, kaip tąsyk atrodė, suįžūlėjusio Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, kuris, pristigęs profesinių argumentų, visai padorios tokių pat, tik gal už jį vyresnių teisininkų kompanijos renginio pabaigoje rėžė, jog „mes turime Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką“, todėl, suprask, netrukus teismuose užsisėdėjusius „senius“ mėšime lauk ir „imsime viršų“.

REKLAMA

Analizuoti teisininkų vidaus klanų sudėtis, skaičiuoti sužeistus ir beviltiškai žuvusius jų tarpusavio kovose - lygiai toks pat „dėkingas“ užsiėmimas, kaip ir mėginti pagal aukščiausios prabos geometriją užfiksuoti kaleidoskopo kombinacijas. Vis dėlto prisiminęs, kokias išskirtines preferencijas vėliau gavo valstybe teismų valstybėje tapusi administracinių teismų sistema, šioje šalyje negirdėto sąmoningo viešo melo griebėsi buvęs Prezidento patarėjas Haroldas Šinkūnas, o personalinė teisėjų skyrimo arba neskyrimo politika tapo sveiku protu nesuvokiama abrakadabra (patariu paskaityti: Rūta Skatikaitė „Dvigubi Prezidento standartai“, „Lietuvos žinios“, 2008-07-03), mažų mažiausiai suklusti išgirdęs besidžiaugiančiuosius, jog V.Adamkaus teikta teismų reforma žlugo. Dar daugiau: tie - katučių plojantys, ne kokie bepročiai, o visai padorūs ir visuomenės daugmaž gerbiami žmonės - sako, kad reformos griuvėsiai yra geriausias įrodymas, jog ne kiekvienas „suknistas klanelis“ šioje šalyje gali lengva ranka stumdyti jam palankius teisinius sistemos modelius.

REKLAMA

Ir net jeigu toji „agresyvi nevyriausybininkų mažuma“, o dabar ir tam tikra prasme prieš rinkimus sužvėrėjusių politikų dauguma skaudžiai, neatsakingai klysta, po viso kelerius metus trukusio kontroversiško prieštaringos teismų reformos kelio į gyvenimą Prezidentas teturi vieną vienintelę galimybę: įtikinti. To, neskaičiuojant frazių-šūkių metiniuose pranešimuose ir gūžčiojimo pečiais, iš tikrųjų dar nėra daręs. Įtikinti nevyriausybininkus, naujos kadencijos Seimą ir visuomenę, jeigu iš tikrųjų labiau tiki pačia teismų reforma, o ne žmonėmis, kurie ją rašė, formulavo ir dabar trūks plyš stumia. Priešingu atveju net jeigu nuoširdžiai patikės savo patarėjais, jog įtikinėjimas - „ne caro reikalas“, o geriausias stūmimo metodas - „Leo LT“, savo svarbiausio politinio antrosios kadencijos projekto griuvėsiais galės pasigrožėti garbingoje pensijoje. Nesvarbu, ar reformos principai bus įgyvendinti, ar mirs Seimo stalčiuose.

Rytas Staselis, Žurnalo „Verslo klasė” žurnalistas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų