Sprendžiant iš visko, nebėra prasmės spėlioti, ar Rusijoje gali įvykti pozityvių pokyčių Dmitrijui Medvedevui persikrausčius į Rusijos Federacijos prezidento kabinetą. Jų, paprastai kalbant, nebus. Ir negali būti.
Tai nepriklauso nuo vienų ar kitų Rusijos vadovų subjektyvios valios. Maža to, jie jau nebegali ką nors pakeisti, net jeigu ir labai to norėtų. Tarkim, sveiko proto vardan. Dėl to, kad per pastaruosius aštuonerius metus sukurta „valdžios vertikalė“ šiandien pasiekė tokį absoliutizmo laipsnį, koks buvo Sovietų Sąjungos laikais.
Akivaizdžiai parodijinis panašumas neleidžia apsirikti: bet koks pokytis Rusijos valdžios sistemai būtų tiek pat pražūtingas, kiek Sovietų Sąjungai buvo pražūtingos drovios M. Gorbačiovo laikų dalinės reformos. Kitaip tariant, jeigu Rusijos valdžia, nors ir vedina gerų ketinimų, bent truputėlį atleis savo gniaužtus, šalyje prasidės dar viena krizė, gilinama permanentinio pilietinės visuomenės nebuvimo.
Šiuo teiginiu anaiptol nesiekiama užjaučiamai „reabilituoti“ Rusijos vadovybę. Jis tik konstatuoja realybę, paaiškindamas tų kai kada ekstravagantiškų veiksmų, kurių šiomis aplinkybėmis mėgina imtis Rusijos valdžia valstybės kūrimo srityje, prasmę.
Pavyzdžiui, viena iš tokių pastangų yra Rusijos mėginimas sukurti kažkokį simuliakrą, o paprasčiau kalbant, butaforinį demokratinio daugiapartiškumo pavidalą. Šio projekto komiškumas pasireiškia tuo, kad, būdamas aiškiai skirtas Maskvos partneriams iš Vakarų nuraminti, jis įgauna vis aiškesnius vienpartinės SSKP laikų sistemos bruožus.
Neseniai vykusi „Vieningosios Rusijos“ regioninių skyrių sekretorių konferencija šią tendenciją pademonstravo labai akivaizdžiai. Pradėsim nuo to, kad partijos aukščiausiosios tarybos pirmininkas ir Valstybės Dūmos pirmininkas Borisas Gryzlovas pareikalavo užtikrinti „Vieningosios Rusijos“ „partinį pranašumą“ iki pat 2020 metų „šalies ekonominės plėtros problemoms spręsti“. O tam, jo žodžiais tariant, būtina „padaryti taip, kad narystė partijoje rusams taptų pasididžiavimo objektu, o pašalinimas iš jos – tokia baisia bausme, kokia ji buvo SSKP“. Be to, ponas Gryzlovas, aiškiai sutirštindamas spalvas, pareiškė, kad pašalinti iš SSKP komunistai paprastai paleisdavo sau kulką į kaktą.
Tai iš esmės yra išsami iliustracija to, kaip šiandienė Rusijos Federacijos vadovybė supranta politines partijas ir jų organizavimo principus.
Savo ruožtu pirmasis prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Vladislavas Surkovas, žinomas kaip žodžių junginio „suvereni demokratija“ autorius, pasiūlė savo, ne mažiau originalią, partijos vaidmens visuomenėje viziją. Pasak jo, „Vieningoji Rusija“ turi tapti „grįžtamojo ryšio tarp nacionalinio lyderio ir visuomenės aikštele“. O tam, jo nuomone, partija privalo tapti „energinga ir protinga“.
Atviraširdis pono Surkovo prisipažinimas dėl „Vieningosios Rusijos“ misijos galutinai patvirtina spėjimą, kad valdžia šalyje kaip ir anksčiau sutelkiama „nacionalinio lyderio“, kuriuo yra paskelbtas Vladimiras Putinas, rankose. O iš to seka, kad „valdžios partija“, lygiai kaip ir prezidentas D. Medvedevas, pašaukti tik aptarnauti jo interesus ir sprendimus.
Vis dėlto reikia deramai įvertinti Rusijos politinius mąstytojus. Jie akivaizdžiai sunerimę dėl vis didesnio panašumo tarp Rusijos politinės sistemos ir neseniai buvusios SSKP monopolijos. Todėl jie vis bando išdažyti politinį Rusijos fasadą taip, kad jis atitiktų visuotinį supratimą apie politinę konkurenciją. Pasak V. Surkovo, „Rusijoje būtinai turi atsirasti opozicija, kuri kartkartėmis pakeistų veikiančią valdžią, kaip tai vyksta JAV ir Vakarų Europos šalyse“.
Tokiu pareiškimu tikrai galima būtų džiaugsmingai stebėtis, jeigu ponas Surkovas jį papildytų pažadu panaikinti visus administracinius juridinius kliuvinius, kuriuos tenka įveikti suinteresuotoms socialinėms grupėms, savarankiškai kuriančioms politines partijas, taip pat nutraukti griežtą vyriausybinę žiniasklaidos, pirmiausia televizijos, kontrolę.
Vis dėlto bėda yra ta, kad, Kremliaus teoretiko įsitikinimu, opozicinę partiją turi įkurti, o tiksliau, paskirti, pati valdžia. Iš čia ir jo pastaba apie tai, kad opozicijos vaidmeniui puikiausiai tiktų Kremliuje sukurta „Vieningosios Rusijos” „dublerė“, vadinama „Teisingąja Rusija“.
Jeigu šis sumanymas bus įgyvendintas, galėsime su malonumu stebėti, kaip „Teisingąją Rusiją“ mokys opozicinės partijos elgesio ir pateiks jai griežtai ribotą problemų sąrašą, pagal kurį ji galės „konstruktyviai“ kritikuoti „partinę valdžią“ ir „nacionalinio lyderio“ vadovaujamą jos vyriausybę.
Liūdnas paradoksas: tokios partijos, tegul nors triskart pasivadinusios „opozicine“, egzistavimas tik pratęs letargą, kuriame skendėja Rusijos pilietinė visuomenė. O reali ir atsakinga opozicija gali atsirasti tik esant pilietiniam visuomenės aktyvumui. Tai, beje, labai įtikinamai rodo tų pačių Jungtinių Valstijų ir Vakarų Europos patirtis, kuria rėmėsi ponas Surkovas.
Kitas dalykas, kad aktyvios ir sąmoningos pilietinės visuomenės egzistavimas paneigia paternalistinį valdžios pobūdį, taigi ir jos neribotą visagalybę. O štai tam Rusijos valdžia akivaizdžiai nepasirengusi. Todėl ir tenka imtis butaforijos.
Borisas Tumanovas
