REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Laba diena, sveikatos vartų koronos karštoji linija, klausome jūsų“ – tokius žodžius karštosios linijos savanoris Benas Žeimys (19) dažniausiai per dieną pasako bent kelias dešimtis kartų. Jis atskleidžia, kad trumpuoju numeriu 1808 visą parą skambina ne tik tie, kuriems pasireiškia viruso simptomai ir kurie nori užsiregistruoti tyrimui, bet ir besiskundžiantys visai kitais dalykais arba tiesiog norintys pasikalbėti.

„Laba diena, sveikatos vartų koronos karštoji linija, klausome jūsų“ – tokius žodžius karštosios linijos savanoris Benas Žeimys (19) dažniausiai per dieną pasako bent kelias dešimtis kartų. Jis atskleidžia, kad trumpuoju numeriu 1808 visą parą skambina ne tik tie, kuriems pasireiškia viruso simptomai ir kurie nori užsiregistruoti tyrimui, bet ir besiskundžiantys visai kitais dalykais arba tiesiog norintys pasikalbėti.

REKLAMA

Kaunietis Benas pasakoja, kad savanorysčių jo gyvenime buvo ir anksčiau, tačiau ši – pirmoji rimtesnė. Jis domėjosi ir kitomis galimybėmis, tačiau galiausiai atsidūrė koronos karštojoje linijoje.

„Savanorystės minčių buvo įvairiausių, bet nuėjau ten, nes užmačiau skelbimą, kad ieško žmonių, kad jų trūksta ir dėl to, kad tas darbas sėdint prie kompiuterio ir skambinant telefonu man yra pažįstamas“, – pradžią prisimena vaikinas.

REKLAMA
REKLAMA

Kartais į skambučius atsakinėja be paliovos

Benas pasakoja, kad kiekvienas naujai į komandą atėjęs žmogus yra apmokomas, tačiau neslepia, kad pasiruošti kiekvienam skambučiui yra neįmanoma.

REKLAMA

„Per mokymus pasako, ką ir kaip daryti, kaip kalbėtis su žmonėmis, kur nukreipti, jei klausimai neapima mūsų srities. Man asmeniškai pagaut tą sistemą ir suprast, kaip viskas veikia, buvo ganėtinai paprasta.

Bet tu nepasiruoši kiekvienam skambučiui, čia visiška tiesa, nes tų skambučių būna pačių įvairiausių. Tada arba pats bandai suktis iš padėties, arba, jei matai, kad negali atsakyti tam žmogui, nes nežinai kaip, duodi vyresnį vadovą ir jis tau padeda“, – dalijasi savanoris.

Vaikinas sako, kad įvardinti skambučių skaičių, į kuriuos jis atsiliepia per savo savanorystės pamainą, yra labai sudėtinga. Tai priklauso ir nuo savaitės dienos, ir nuo to, kiek laiko trunka jo pamaina.

REKLAMA
REKLAMA

„Dažniausiai skambučių srautai prasideda nuo 9 valandos ryto ir aprimsta 16-17 valandą vakare. Tai taip intensyviai ir būna visą dieną. Savaitgaliais būna ramiau. Buvo vienas toks savaitgalis, kai aš visiškai neturėjau ką veikti.

Tų skambučių kartais būna tikrai labai daug, tu atsakinėji į skambutį po skambučio be paliovos. O kartais būna ir taip, kad turi 10 minučių pertraukas tarp skambučių. Kartais gali būti dešimtimis, kartais –  šimtais tų skambučių skaičiuojama. Labai skirtingai“, – pasakoja Benas.

Teko ir padėti ragelį

Linijos savanoriai bene kasdien susiduria su pačiomis įvairiausiomis situacijomis. Benas atvirai dalijasi, kad kai kurie skambučiai išmuša iš vėžių, o jam pačiam tarsi kempinei tenka sugerti neigiamas kitų žmonių emocijas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Žmogus paskambino, pasakė, kad konsultavosi su šeimos gydytoju dėl gerklės skausmo, o gydytojas jam pasakė, kad reikia skambinti mums. Bet gerklės skausmas nėra koronaviruso požymis ir mes nieko negalim padaryti.

Tai tu kalbiesi su žmogumi, jam aiškini, kad jis turėtų kreiptis į šeimos gydytoją vėl, o jis aprėkia tave. Būna žmonių, kurie skambina ir tave visaip iškolioja.

Tą akimirką tiesiog taip sėdi, ant tavęs rėkia, o tu galvoji, ką atsakyt žmogui. Tu kaip ir jautiesi kažkiek kaltas, bet tuo pačiu ir ne. Sėdi ir galvoji: nu gerai, išsirėk, gal tau bus geriau nuo to“, – atskleidžia savanoris.

Jis sako, kad savanoriai turi pilną teisę padėti ragelį, jei paskambinęs žmogus kalba dalykus, kurie yra nesusiję su koronavirusu. Benas dažniausiai stengiasi visus išklausyti ir išlikti ramus, tačiau kartą ir jo kantrybė baigėsi, tad pokalbį teko užbaigti.

REKLAMA

„Aš net nesupratau, ar tai buvo skambutis, kai žmogus juokavo, ar tiesiogine prasme sakant, buvo apsirūkęs, ar kas jam negerai. Bet tą skambutį aš tiesiog klausiau, klausiau, kol daugiau nebegalėjau klausyt, ir paklausiau, ar tas žmogus turi kokių klausimų, su sveikata susijusių. Jis toliau šnekėjo kažkokias nesąmones, tai buvo tas skambutis, kada aš padėjau ragelį“, – neslepia vaikinas.

Sulaukė „įdomaus“ palinkėjimo

Daugelis karštosios linijos savanorių pasižymi ne tik geležine kantrybe, bet ir šaltais nervais. Jų itin prireikia tada, kai iš skambinančių žmonių sulauki gana šokiruojančio palinkėjimo.

„Man buvo vienas skambutis, kai skambino kažkokia moteriškė ir pradėjo kalbėti kažką apie šauktinius, karius, apie tai, kad jie kažkur eina labai glaustai, ten yra mažas praėjimas ir panašiai, tiksliai net nepamenu visko.

REKLAMA

Ji kaltina mus, sako, kad mes čia nieko dėl to nedarom. Tada pradedi aiškint, kad, jeigu jūs galvojat, jog čia yra kažkas su tuo blogai, tai jūs skambinkit, kreipkitės į policiją ir panašiai, nes mūsų linija ne tam skirta.

Ir tada ta moteriškė pradėjo rėkti, kad jūs čia turit tą daryti, jūs privalot čia kažkam pranešti, kažkuo užsiimti. Ir galiausiai, baigiant skambutį, ji man palinkėjo susirgt koronavirusu“, – prisimena Benas.

Nors ir susiduria su tokiomis patirtimis, savanoris vis vien nepraranda noro toliau darbuotis ir padėti kitiems bei džiaugiasi, kad savo laiką gali paskirti naudingiems dalykams.

„Aš tiesiog gerai dėl to jaučiuosi, šiaip faina padėt žmonėms, gera žmones išklausyt. Tiesiog, jei kažkam reikia kokios nors pagalbos, tai kodėl ne? Ar taip, ar taip karantino laikotarpis, daugelis žmonių realiai nieko neveikia.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Man asmeniškai tai tiesiog padeda kitaip pažiūrėt į situaciją, labiau vertinti žmones, kurie aplinkui yra, ne tik galvoti apie save, bet ir apie kitus“, – užtikrintai sako Benas.

Skambutis, apie kurį galvoja ir šiandien

Benas pasakoja, kad labiausiai jam į atmintį įsirėžia ne tie skambučiai, kai ant jo rėkiama ar net tenka padėti ragelį, bet tie, kuriais jis iš tiesų padeda žmonėms. Apie vieną tokių jis pagalvoja ir šiandien.

„Skambino viena garbaus amžiaus moteriškė ir ji kažkada turėjo savivaldybės skirtą žmogų, kuris rūpinosi ja, nešdavo maistą ir panašiai. Kai atsirado virusas, tas žmogus kažkaip pradingo, nebekontaktavo su ja ir nebesirūpino, o ji gauna iš savivaldybės žinutes, kad jai kažkur yra paliktas maistas ir ji turi pati pasiimti.

REKLAMA

Moteris labai stresavo, nerimavo, vos neverkė, nes nežinojo, ką daryti, kaip tą maistą pasiimti. Ji tiesiog labai bijojo tos situacijos, to viruso. Tai mes tada prakalbėjom gal 20 minučių, išsikalbėjom ir pasakiau, ką jai daryti, kaip daryti. Dar daviau porą numerių, kur galėtų paskambinti, jei jai pasidarytų sunku ar tiesiog norėtų išsikalbėti su kažkuo.

Tai man buvo tas skambutis, kuris labiausiai palietė, po kurio aš pats vos neapsiverkiau tiesiogine to žodžio prasme, nes aš sėdėjau ir graudinausi. Ir aš po to skambučio dažnai galvoju, kaip ta moteriškė, kaip jai sekasi. Tas skambutis labai palietė“, – pasakoja Benas.

Nors jis ir neprivalėjo kalbėtis su močiute, nes jos klausimai buvo labiau asmeniniai nei susiję su koronavirusu, jis sako, kad tai darė dėl labai paprastos priežasties:

REKLAMA

„Tai nebuvo mano pareiga aiškint tai močiutei, ką jai daryt, kur skambint ir ją kažkaip bandyt nuraminti. Aš tiesiog galėjau atsiliepti, išklausyt tą situaciją ir pasakyt, kad skambinkit į tą ar tą numerį, jei norit pasišnekėt.

Bet aš išklausiau ją iki galo, nuraminau, pasakiau, ką gali daryti. Tai nėra tas dalykas, kurį mes turėtume daryti. Aš su ta moteriške kalbėjau ir jai padėjau, nes tiesiog ta žmogiška pusė...Jeigu žmogui sunku, tu jo tiesiog nepaleisi. Jei būčiau ją paleidęs, aš būčiau gal tiesiog save užgraužęs, kad jai nepadėjau“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų