Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
10
Raseiniškis Arnas savo akimis matė lūšnynų siaubą: „Supratau, koks skanus gali būti paprastas vanduo“ (nuotr. asm. archyvo)

Raseiniškis Arnas Zmitra nuo paauglystės žinojo, kad bus mokytojas. Tačiau to, kas nutiko vėliau, jis net nesapnavo. Vyras turėjo galimybę nuvykti į Brazilijos lūšnynus ir vietinius vaikus mokyti anglų kalbos. Tik grįžęs iš šios kelionės vyras suprato, koks iš tikrųjų skanus yra lietuviškas vanduo.

10

Raseiniškis Arnas Zmitra nuo paauglystės žinojo, kad bus mokytojas. Tačiau to, kas nutiko vėliau, jis net nesapnavo. Vyras turėjo galimybę nuvykti į Brazilijos lūšnynus ir vietinius vaikus mokyti anglų kalbos. Tik grįžęs iš šios kelionės vyras suprato, koks iš tikrųjų skanus yra lietuviškas vanduo.

REKLAMA

Jaunas vyras pasakoja, kad dar mokantis mokykloje autoritetu jam tapo istorijos mokytojas, su kuriuo dabar, grįžęs dirbti į savo mokyklą ir dalijasi vienu istorijos kabinetu.

Mokytojai tapo kolegomis

„Aš nuo jo užsikrėčiau noru būti mokytoju. Pasirinkau visus reikiamus dalykus mokykloje, kad galėčiau būti istoriku. Tuo metu visi atkalbinėjo nuo pedagoginio universiteto, todėl pasirinkau studijas Vilniaus universitete – kultūros istoriją ir antropologiją, bet iškart žinojau, kad bus ir gretutinės pedagogikos studijos“, – pasakoja jis.

REKLAMA

Baigęs bakalauro studijas ir įstojęs į magistro studijas Kaune, Arnas planavo važinėti iš Vilniaus į Kauną ir įsidarbinti viešbutyje, nes viename yra dirbęs anksčiau.

„Galvojau, kad taip ir pragyvensiu. Pačioje rugpjūčio pabaigoje likus  vos kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios, man paskambino mano buvusios mokyklos direktorė ir pasakė, kad serga viena iš dviejų istorijos mokytojų ir reikia ją pavaduoti. Kadangi liga buvo rimta, vaduoti reikės ilgai. Kaip pradėjau pavaduoti 2016 metais, tai iki pat dabar, nors buvo visaip, padaugėdavo, pamažėdavo pamokų skaičius“, – lemtingą skambutį prisimena jaunas vyras.

REKLAMA
REKLAMA

Iš pradžių Arnui buvo nejauku, nes jį mokę mokytojai staiga tapo kolegomis. Dėl to kildavo ir papildomas jaudulys, nes buvo baisu, kad dar neturėdamas daug mokytojavimo patirties daro kažką ne taip.

Nemalonumai su policija

„Man padėjo tai, kad aš esu jaunas, pagavau daug mokinių juokelių, susikalbėjome. Didžiausia problema buvo susistruktūruoti savo pamokas. Reikėjo išmokti susidėlioti pamokos planą taip, kad tilptume į 45 minutes, suplanuoti, ką dirbsime, nes jeigu tik paleisi šiek tiek vadeles, tai vaikai pradeda kalbinti ir nukrypsta nuo temos“, – šypteli mokytojas.

Jis neslepia, kad jam, kaip jaunam ir naujam mokytojui, teko praeiti ir mokinių mestus išbandymus. Jie tikrino, kaip mokytojas reaguoja į jų juokelius, į triukšmą. Arnas pasakoja, jog per kelis jo darbo metus buvo ir nemalonių situacijų: teko ir kelti balsą, ir susidurti su policija.

„Antruosius savo darbo metus pradėjau su policija, nes mokinė nulaužė mano elektroninio dienyno prisijungimus ir elektroninį paštą. Pakeitė pažymius. Tos merginos tėvai buvo nubausti už tokį dukros elgesį“, – prisimena jis.

REKLAMA
REKLAMA

Emigrantų vaikus mokė protėvių kalbos

Dar prieš grįžtant mokytojauti į gimtąjį miestą, Arnui teko pasisemti mokytojavimo patirties užsienyje. Pirmąjį kartą vyras, gavęs universiteto stipendiją, keliavo į Romoje esančią lituanistinę mokyklą. Ten jis dirbo su 20 vaikų, kurie buvo išskirstyti į 3 grupes pagal amžių.

„Vaikų pasiekimai ir lietuvių kalbos mokėjimo lygis buvo skirtingas, kai kurie mokėjo visai gerai, o kiti tik minimaliai. Čia struktūruotų pamokų nebuvo. Daugiausiai mokiau lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos. Šiek tiek matematikos“, – pasakoja vyras.

Kalbėdamas apie emigrantų vaikus, sako, kad labiausiai džiugina tai, jog beveik visi moka Lietuvos himną, piešia trispalvę ir atpažįsta Vilniuje stovintį Gedimino pilies bokštą.

Antrą kartą į panašią avantiūrą Arnas leidosi po magistro studijų. Kadangi jis žinojo, kad daugiau nebestudijuos nusprendė pasinaudoti proga ir sudalyvauti konkurse, kurį laimėję studentai praktiką galės atlikti pasirinktų šalių mokyklose.

REKLAMA
REKLAMA

„Užpildžiau anketą. Reikėjo nurodyti tris šalis, į kurias norėčiau vykti. Pagalvojau, kad jeigu varyti, tai varyti už Europos ribų. Anketoje įrašiau Australiją, Argentiną ir Ameriką. Man pasisekė ir mane atrinko vykti į Australiją, Melburną.

Čia jau buvo visiškai kitaip nei Romoje. Šį kartą savanoriavau tikroje mokykloje, kur pamokos turėjo savo laiką ir struktūrą. Kalbėjome apie Lietuvoje lankomas vietas, mokydamiesi istorijos datas, mokėmės ir skaičius“, – šypteli Arnas.

Noras padėti pasauliui

Pasisėmęs įspūdžių svetimose šalyse, jaunas vyras kuriam laikui pasotino savo įspūdžių troškimą, tačiau pamatė, kad savanoriavimo programos dažniausiai skirtos asmenims iki 29 metų. Jis suprato, kad tai paskutinė tokia galimybė leistis į nuotykį ir pradėjo ieškoti to, kas jam tiktų labiausiai.

Arnas nusprendė, kad šįkart laikas padaryti kažką gero ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Pradėjęs ieškoti savanoriavimo pasiūlymų internete jis rado galybę, tačiau labiausiai akį patraukė „AIESEC“ jaunimo organizacijos pasiūlymas keliauti mokyti vaikų į Boliviją.

REKLAMA
REKLAMA

„Susimokėjau dalyvio mokestį, susiradau projektą ir vėliau investavau tuos pinigus į kelionę. Pirmiausiai norėjau vykti į Boliviją, tačiau ten prasidėjus revoliucijai, reikėjo keisti planus. Likus vos kelioms dienoms man pasiūlė naują programą – keliauti į Braziliją“, – pasakoja jis.

Pagal planą Arnas 6 savaites turėjo tęsti prieš tai buvusios mokytojos darbą ir vaikus mokyti apie ekologiją bei jos svarbą. Tačiau, kai jis nuvyko į mokyklą jo užduotis pasikeitė. Jaunasis mokytojas buvo pirmasis anglakalbis toje mokykloje, tad jam buvo patikėta užduotis mokyti vaikus anglų kalbos.

„Aš nuskridau dirbti į lūšnynų mokyklą, kuri yra ir vaikų namai. Ten nakvodavo visi pamestinukai, gal 6 iš tų vaikų buvo dar visiški mažyliai. Vaikams ta anglų kalba buvo girdima pirmą kartą, jie taip pat pirmą kartą matė aukštą europietį, kas ta Lietuva jiems išvis nežinoma“, – pasakoja jis.

Suprato, kaip gerai gyventi Lietuvoje

Nuvykus į Braziliją, Arną ištiko šokas: pirmiausiai dėl higienos ir visur besimėtančių šiukšlių. Visą tai pamatęs, jis suprato, kaip vis dėlto gera gyventi Lietuvoje. Praėjus kelioms dienoms, matomi vaizdai jau nebestebino.

REKLAMA
REKLAMA

„Paskui pripranti prie to vaizdo ir tų emocijų. Negaliu sakyti, kad viskas taip blogai ir yra. Buvo ir tokių jautrių akimirkų, pavyzdžiui, prieš Kalėdas. Vaikai gavo dovanų ir tu negali dorai vesti pamokų. Jie ateina, gavę naujus sportinius batus Kalėdoms ir juos demonstruoja: „Pažiūrėkit, mokytojau, kokius batus aš gavau“. Prieš Kalėdas jiems kiekviena diena buvo šventė. Tai buvo dar vienas momentas, kuris privertė susimąstyti, kiek vis dėlto daug mes turime“, – sako jis.

Dar vienas jį nustebinęs dalykas buvo, jog Brazilijoje beveik niekas nemoka kalbėti angliškai arba moka vos kelis pagrindinius žodžius ir frazes. Vieną kartą Arnas patyrė tokią situaciją, kad nuėjęs į turą anglų kalba buvo vienintelis iš 47 žmonių, kuris iš tiesų kalbėjo angliškai.

„Pas juos mokyklose yra taip, kad nuo šeštos klasės pradeda mokytis pirmąją užsienio kalbą, tačiau jie dažniausiai mokosi tik kelių pagrindinių žodžių ir išmoksta atkartoti monologus ir dialogus. Aš pats per tas 6 savaites stebuklų tikrai nepadariau.

REKLAMA
REKLAMA

Buvau pirmas anglakalbis mokykloje, tai priėjome išvadą, kad bus geriau, jeigu stengsiuosi pamokyti vaikų anglų kalbos pradmenų. Žinoma, per tas tris savaites aš stebuklų nepadariau: jie išmoko sakyti „Hello“, „Goodbye“, „My name is“ – pačius pirminius žodžius“, – pasakoja mokytojas.

Įvertino paprasto vandens skonį

Pats Arnas apsigyveno brazilų šeimos namuose. Jis gyveno geromis sąlygomis – jį priglaudusi šeima gyveno dviejų aukštų name. Pirmajame  – gyveno šeimininkai, o antrame – viename kambaryje sūnus su drauge, o kitame Arnas.

„Gyvenau tokiam vidutiniam rajone, namuose galėjau atsigerti net vandens, nes kitur yra problema su geriamu vandeniu – nėra filtrų, bet tai buvo pats neskaniausias vanduo, kokį gėriau.

Prieš vykstant iškart buvau perspėtas dėl skiepų, kad neužsikrėsčiau to krašto ligomis. Po patirties Australijoje nešiojau skrybėlė. Prisidėjau marškinių, galvojau, kad su jais eisiu į pamokas. Kai atvažiavau man iškart pasakė, nusiimk skrybėlę ir renkis, kaip visi, nes esi aukštas ir pamatę, kad ne vietinis, gali apiplėšti“, – pasakoja jis.

REKLAMA
REKLAMA

Arnas gavo nurodymus, kad negali viešoje vietoje išsitraukti telefono, nebent tik labai saugioje vietoje. Taip pat sakė, nešiotis kuo mažiau grynų pinigų, asmens dokumentus laikyti namuose, kad apiplėšimo metu nebūtų didelio nuostolio.

„Man pasisekė, kad manęs neapvogė. Bet buvo situacija, kai važiavau į organizacijos būstinę, į portugalų kalbos pamokas ir mokytoja tą dieną taip ir neatvažiavo. Vakare iš jos gavau žinutę, kad ji labai atsiprašo, bet pakeliui ją apvogė ir atėmė viską, ką turėjo“, – sako mokytojas.

Kūčių dieną Arnas baigė savo savanoriavimo misiją ir išskrido į Čikagą, kur praleido visą kalėdinį laikotarpį.

„Pirmas dalykas, kuris man įsiminė grįžus į tikrąją civilizaciją, kad labai skanus vanduo. Be abejo, reikia pripažinti, kad per tą laiką pasiilgau civilizacijos. Kartais norėjosi dalykų, kurių ten nebuvo. Pavyzdžiui, kad ir nueiti į normalią kavinę, kurioje yra švaru ir gali pavalgyti ir nėra gleivių ant stalo, ar atneštų prieskonių supiltų į „Coca-cola“ buteliukus“, – juokiasi jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų