REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Išgirdę žodį koncentracijos stovykla imame galvoti apie siaubo istorijas nacių koncentracijos stovyklose Vokietijoje ar Lenkijoje, bet retas žino, kad Lietuvoje taip pat egzistavo koncentracijos stovyklos. Tiesa, jos buvo suręstos daug anksčiau – tarpukariu ir nebuvo nė iš tolo panašios į tas, kurios vėliau nusėjo kraujuojančią Europą. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto. 

Išgirdę žodį koncentracijos stovykla imame galvoti apie siaubo istorijas nacių koncentracijos stovyklose Vokietijoje ar Lenkijoje, bet retas žino, kad Lietuvoje taip pat egzistavo koncentracijos stovyklos. Tiesa, jos buvo suręstos daug anksčiau – tarpukariu ir nebuvo nė iš tolo panašios į tas, kurios vėliau nusėjo kraujuojančią Europą. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto. 

REKLAMA

Tarpukario Lietuva išgyveno ne vieną neramų laikotarpį, ilgą laiką šalį valdė autokratiškas prezidentas, todėl koncentracijos stovyklos, kurios vienu metu buvo karo pabėgėlių, o kitu – politinių kalinių ir nusikaltėlių darbo stovyklos, nestebina. Istorikai tikina, kad ir sekti savo piliečius anuomet valdžia nesidrovėjo, būta ir trėmimų.

Kalėjo latrai, komunistai ir katalikai

Istorikas ir muziejininkas Modestas Kuodys sako, kad koncentracijos stovyklų tarpukario Lietuvoje buvo ne viena, o ir ten kalėję žmonės – įvairūs.

REKLAMA
REKLAMA

„Pirmosios koncentracijos stovyklos atsirado kaip belaisvių stovyklos, kurios veikė 1919-1923 metais vykstant nepriklausomybės kovoms. Viena buvo skirta civiliams ir veikė Kaune – pradžioje Aukštojoje Fredoje, o vėliau penktajame forte greta Panemunės“, – pasakojo istorikas.

REKLAMA

Anot jo, ten kalėjo asmenys, kurie padėjo bolševikams arba lenkams. „Steigiamasis Seimas išleido įstatymą, kuris leido steigti tas koncentracijos stovyklas, nes teisėsauga buvo silpna. Nebuvo galimybių vykdyti ikiteisminių tyrimų, todėl koncentracijos stovyklose buvo laikomi asmenys be teismo sprendimo. Užteko tik teisėsaugos ir karinių struktūrų pozicijų, įrodymų, kurie kartais būdavo abstraktūs“, – sakė M. Kuodys.

Vėliau buvo įkurta Varnių koncentracijos stovykla, kuri veikė nuo 1927 iki 1932 metų, ši stovykla įkurta po tautininkų perversmo 1926 metų gruodžio pabaigoje. Tuomet vėl įvesta karo padėtis, o su ja grįžo ir koncentracijos stovykla į kurią buvo siunčiami politiniai priešininkai.

REKLAMA
REKLAMA

„Varniuose koncentracijos stovykla veikė penkerius metus, pradžioje ten siųsti komunistuojantys politikai, o vėliau visi kiti Antano Smetonos režimo oponentai. Ten laikyti socialdemokratai, valstiečių liaudininkų atstovai ir net katalikiškos jaunimo organizacijos-ateitininkų nariai, kurie stovykloje atsidūrė greta komjaunuolių, kai A. Smetona susipyko su krikščionimis-demokratais“, – sakė istorikas M. Kuodys.

Varnių koncentracijos stovykla buvo uždaryta, nes „labai negražiai atrodė prieš tarptautinę bendruomenę“.

„1932 metais vis dar buvo taikomos karo padėties priemonės, pažeidinėjamos žmonių teisės, viskas atrodė labai diktatūriška, todėl stovykla buvo uždaryta“, – pasakojo M. Kuodys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Skaldė akmenis ir kasė durpes

Tiesa, ilgai be koncentracijos stovyklų neapsieita. 1937 metais imta statyti Dimitravos koncentracijos stovykla, nes A. Smetonos priešai ir politiniai oponentai šiam nedavė ramybės.

„Dimitravas veikti pradėjo 1938 metais, jos atsiradimas spaudoje buvo nušviestas gana propagandiškai. Rašyta, kad tai ne šiaip koncentracijos stovykla, bet darbo stovykla, kurioje kalės ir dirbs visokie latrai, kurių persekioti teisinėmis priemonėmis neverta. Esą Dimitrave jie turėjo persiauklėti skaldydami akmenis. Tiesa, kartu su latrais į Dimitravą keliavo ir politiniai oponentai, taip buvo maskuojamas politinis persekiojimas. Daugiausiai ten atsidūrė komunistai arba jiems prijaučiantys asmenys, kurių rimtesniam įkalinimui trūko įrodymų“, – pasakojo istorikas.

REKLAMA

Dimitrave kalėjo ir kai kurie krikščionių demokratų bei valstiečių liaudininkų veikėjai, kalinio duonos ten ragavo ir Justas Paleckis.

1939 metais dar viena stovykla buvo įkurta Pabradėje, oficialiai tai buvo „neramaus gaivalo perauklėjimo vieta“, bet realiai ji buvo skirta Vilniaus krašto prolenkiškiems elementams, kurie prijungus Vilniaus kraštą prie Lietuvos kėlė visokių rūpesčių.

„Pabradėje įkalintieji kasė durpes, ten ji veikė neilgai, nes prasidėjo sovietų okupacija. Nors sovietai, o ir naciai, šių stovyklų neskubėjo naikinti, naudojo savo reikmėms“, – pasakojo istorikas.

Jis pabrėžė, kad šiose stovyklose nebuvo taikoma mirties bausmė, žmonės nebuvo kankinami. Tai buvo visiškai kitokios koncentracijos stovyklos, nei Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuviškų koncentracijos stovyklų esmė – įkalinimas be teismo sprendimo, uždaryti asmenys net nebuvo vadinami kaliniais, o izoliuotaisiais arba atiduotaisiais į priverčiamojo darbo stovyklą.

REKLAMA

Sekė ir trėmė 

Istorikas Saulius Kaubrys sako, kad visi penitencinė sistema ir kalėjimai liudija apie valdžios galimybės visuomenę kontroliuoti, disciplinuoti ir bausti. Nė viena iš valstybių negali apsieiti be kalėjimų. Visada visuomenėje bus destruktyvių elementų. Tarpukariu įkalinimo įstaigų skaičius Lietuvoje nebuvo didelis. Buvo Šiaulių ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimai, taip pat ir kelios koncentracijos stovyklos į kurias daugiausia pakliūdavo žmonės už administracinius nusikaltimus. Ne paslaptis, kad jų gretose buvo ir nemažai politinių kalinių. 

Tiesa, yra ir švelnesnės kontrolės formos ir jos tarpukario Lietuvoje buvo dažnai taikomos, tarkime, sekimas. 1931-1934 metais tam tikros valstybės struktūros stebėjo nuotaikas ir tai, kas bus išrinktas valsčių tarybas, siekė išsiaiškinti, kas yra lojalus, o kas – mažiau lojalus valdančiajam režimui. Buvo prognozuojama, kad štai tas ir tas bus išrinktas, o tas ir tas – ne. Rinkta visa informacija, bet labiausiai domėtasi, ar žmonės lojalūs valstybei.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ataskaitose buvo rašoma: „Žmogus nėra idėjinis, nespalvingas, bet valstybei lojalus, nors mėgsta gerti". Tokios charakteristikos buvo rašomos valsčių seniūnams. Žinoma, ne visi buvo mėgėjai išgerti, dauguma buvo padorūs, bet būta visokių veikėjų. Tuometis valstybės saugumo departamentas rinko informaciją apie savo piliečius, reikalavo, kad apskričių viršininkai siųstų žinias apie žmonės, kurie galimai bus valdžioje: valsčių ir apskričių valdybose“, – pasakojo istorikas.

Anot jo, tai tik įrodo, kad kontroliuoti žmones galima ir nesodinant jų į kalėjimus ar koncentracijos stovyklas.

Lietuvoje taip pat buvo tremiami žmonės, karo komendantai nurodydavo vieną ar kitą nepaklusnų žmogų ištremti iš vienos apskrities į kitą.

REKLAMA

„Tarkime, iš Kretingos apskrities ima ir iškelia žmogų į Zarasus ir liepia ten būti du ar tris mėnesius. Per tą laiką žmogus praranda socialinius ryšius, jam reikia adaptuotis naujoje aplinkoje, nuolatos registruotis“, – pasakojo S. Kaubrys.

Koncentracijos stovyklos buvo kraštutinis izoliacijos variantas. Žinoma, jos nebuvo tokios, kokios veikė vėliau nacistinėje Vokietijoje ir jos užgrobtose teritorijose.

„Dimitravo ir Pabradės koncentracijos stovyklos nebuvo itin žiaurios institucijos, bet ir ne kurortas. Ten buvo apribota laisvė, skirti priverstiniai darbai, tarkime, skaldyti akmenis. Ką daugiau Dimitrave ir darysi, ten tik akmenis skaldyti ir lieka“, – kalbėjo istorikas.

REKLAMA

Koncentracijos stovyklose kalėjo nemažai politinių kalinių, daugiausia – kairiųjų pažiūrų.

„Krikščionių demokratų ir tautininkų tose stovyklose nebuvo daug, o kairuoliškai nusiteikusių politinių veikėjų, prieš režimą kovojusių žmonių būta daugiau. Dokumentai rodo, kad tarp tų žmonių buvo nemažai kairiųjų pažiūrų žydų“, – sakė istorikas.

Jis tikino, kad tarpukario Lietuvoje buvo įvykdyta apie 150 mirties bausmių, nuo 1937 metų ji buvo vykdoma dujų kameroje, prieš tai – nusikaltėliai šaudyti ir karti. Mirties bausmės susilaukdavo ir su politika sumaišę žmonės: kairieji, Lenkijai šnipinėję asmenys.

Visgi koncentracijos stovyklose mirties bausmės netaikytos, tai buvo visai kito tipo stovyklos, ne tokios, kurios vėliau užgriuvo Europą. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų