Tarpukario Lietuvos algos ir turtingiausieji. Kas jie?

Tarpukario metu žinomiausieji ir turtingiausieji būrėsi laikinojoje sostinėje – Kaune. Vieni praturtėjo imdamiesi pelningų specialybių, kiti – apsukrūs verslininkai. Kokios tuometinės algos, kiek skyrėsi prezidento, mokytojų bei darbininkų atlyginimai ir kas buvo patys turtingiausieji, domisi tv3.lt

Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto lektorius Andrius Grodis pasakoja, kad Lietuvoje milijonierių nebuvo daug, nes po I –ojo pasaulinio karo mūsų krašte vyravo žemdirbystė ir daugėjo ūkininkų. Miestiečių ir bankų sektorius buvo siauras, o būtent tai ir skatindavo rinkos ekonomiką bei turtingųjų sluoksnio augimą.

„Milijonieriai dažniausiai atsiranda tokiuose sektoriuose kaip pramonė. Šioje srityje dar prieškariniu metu dominavo kitataučiai. Vieni žymiausių ne lietuvių tautybės tai broliai Tilmantai turėję vinių fabriką, Chaimas Frenkelis – Šiaulių pramonės kūrėjas. Kita vertus, prieš 1918 metus, įsižiebė tautinis atgimimas tų žmonių, kurie sakė, kad reikia imti ekonominius svertus į savo rankas. Tokie buvo broliai Vailokaičiai“, – pasakoja A. Grodis.

REKLAMA

Prezidentai turtingiausiems nepriklausė

Vienomis pelningiausių profesijų buvo laikomos gydytojų, advokatų, bankininkų, karininkų specialybės. Lietuvos istorijos instituto ekspertas dr. Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad pradedantis mokytojas, tik baigęs mokslus uždirbdavo 350 litų per mėnesį, vyresnieji ir daugiau, tačiau suma neviršydavo 500 litų. Tuo tarpu paprastas darbininkas Kaune uždirbdavo apie 150 – 180 litų.

„Tai praktiškai tiek vieni, tiek kiti sugebėdavo išlaikyti šeimą iš tų gaunamų pinigų. Tačiau pažvelgus į šiandieną, matome, kad autobuso vairuotojas Vilniuje uždirba tiek pat arba net daugiau kiek mokytojas turėdamas vieną etatą“, – palyginimą pateikia A. Kasparavičius.

Už mokytojus daugiau uždirbdavo ir karininkai. Jaunieji leitenantai tik baigę karo akademiją jau gaudavo tokias pat algas kaip mokytojai. Pulkininkai ir aukštesniųjų rangų karininkai gaudavo dar didesnius atlyginimus.

Anot istoriko, dirbant ministru per metus ar pusmetį įspūdingų sumų susitaupyti tikrai nepavykdavo. Išimtis, Juozas Tūbelis, kuris valdant Antanui Smetonai ilgą kadenciją prabuvo ministru, taip pat ir Lietuvos banko vadovu. Jo sukauptas turtas siekia keliasdešimt tūkstančių litų.

O pats prezidentas Antanas Smetona, po Maskvos ultimatumo, 1940 metais bėgdamas į Vokietiją sukaupęs turėjo tik apie 60 000 litų.

„Žmogus 16 metų buvęs prezidentu sugebėjo tik tiek sukaupti. Nemaža dalis kitų valstybės narių pajėgė pasistatyti namą Kaune, tų laikų standartais, namo pasistatymas Kaune reiškė, kad žmogus pakankamai turtingas. Taigi socialiniai skirtumai tarp viduriniojo sluoksnio, žemesnio ir valdininkijos, nebuvo tokie ryškūs kaip yra dabar“, – tv3.lt komentuoja A. Kasparavičius.

Prezidentų atlyginimai keisdavosi, tačiau vidurkis buvo apie 5000 litų per mėnesį. Panašų atlyginimą gaudavo ir premjeras. Nors tai 10 kartų didesnė alga nei mokytojo, istorikas primena, kad kalbame apie aukščiausią valstybės pareigūną. Vis dėlto vienas įvykis parodo, kad tuo metu didesnes algas nei valdininkai, gaudavo advokatai.

REKLAMA

1926 metų vasarą, įvykus III Seimo rinkimams į premjerus buvo pasiūlytas Mykolas Sleževičius. Tuo metu jis buvo vienas įtakingiausių Lietuvos advokatų. Sužinojęs premjero algą, jis atsisakė šių pareigų teigdamas, kad dirbant advokatu uždirba daugiau nei 3500 litų. Tik prezidentui Kaziui Griniui sumažinus savo paties atlyginimą ir taip skyrus daugiau M. Sleževičiui, jis sutiko užimti šias pareigas.

Tarpukario turtingiausieji: nuo pramonininkų iki teisininkų

Pasak istoriko A. Kasparavičiaus, 1940 metų vasarą Lietuvoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų turėjęs daugiau nei 1,5 mlrd. litų. Jis mano, kad turtingųjų asmeninės lėšos galėjo būti apie 300 000 – 400 000 litų, tokią sumą jie galėjo sukaupti per 17–18 metų.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dr. lekt. Norbertas Černiauskas mano, kad įvertinant visą turimą nekilnojamąjį turtą, tikrai ne vienas lietuvis turėjo milijonus. Nors tikslių duomenų kiek pinigų jie turėjo nėra, turtas vertinamas pagal pasistatytus namus ir dvarus.

Anot istoriko, kadangi trūko kvalifikuotų žmonių, tik atsiradus geresniems teisininkams, gydytojams ar bankininkams jiems pavykdavo užimti tą nišą ir nemažai užsidirbti.

Manoma, kad broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai yra turtingiausi Lietuvos tarpukario žmonės. Jų turtas buvo skaičiuojamas net keliais milijonais. Vienas jų, Juozas, kunigas, pasižymėjęs finansiniais ir ūkiniais gabumais. Jonas naudodamasis brolio įkurtu smulkaus kredito banku I pasaulinio karo metu dirbo Rusijoje kariuomenės tiekėju. Iš tiekimo kariuomenei ir kitų operacijų broliai Vailokaičiai uždirbo didelius pinigus. Sukaupę šį kapitalą jie ankstesnį Vailokaičių banką išaugino į Ūkio banką. Skaičiuojama, kad šio banko kapitalas siekė 15 mln. litų. Tai buvo didžiausias komercinis bankas, rimtas konkurentas užsienio kapitalo valdytiems bankams.

Brolių įkurtos ir valdomos įmonės turėjo nemenką įtaką Lietuvos žemės ūkio, pramonės bei prekybos plėtrai, finansų raidai. Vailokaičiai įsteigė “Maistą”, Palemono plytinę, “Metalą”, Cukraus bendrovę, kuri pirmoji Lietuvoje pradėjo auginti cukrinius runkelius ir gaminti cukrų. Steigė įvairias importo ir eksporto bendroves, plėtojo prekybą urmu.

REKLAMA

Anot istoriko, tai buvo tas turtingųjų žmonių pavyzdys, kuomet buvo daug aukojama mokyklų įkūrimui, remontams, stipendijoms. Vien tik 1924 m. „Ūkio bankas“ išdalino 150 000 Lt Lietuvos universiteto studentų stipendijoms. Stipendija būdavo duodama tik su viena sąlyga – ir toliau likti geram lietuviui. Vienas iš turtingųjų pavyzdžių ir labdarai skirdavo, mokyklų įkūrimui ir remontui.

Viena įspūdingiausių Juozo ir Jono Vailokaičių aukų – Klaipėdos sukilimo finansavimas. Sukilėliams buvo paaukota 25 000 litų, jie remti maisto produktais. Po karo Jonas Vailokaitis išvyko į Vakarus, o Juozas buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžęs kunigavo Kauno apylinkėse.

Kitas turtingiausias tarpukario Lietuvos žmogus – Jokūbas Frenkelis. Dar 1887 – 1889 metais, jo tėtis Chaimas Frenkelis Šiauliuose pastatęs fabriką, greitai iš augino jį į vieną didžiausių odų ir avalynės fabrikų visoje Rusijos imperijoje. Po karo, 1920 metais Frenkelio odų fabrikas vėl pradėjo veikti jo sūnaus, Jokūbo dėka. Iš pradžių buvusios šlovės pasiekti nepavyko, tačiau 1926 metais reorganizavus įmonę, J. Frenkelis surinko geriausius Lietuvos batsiuvius, pasikvietė specialistų iš Vokietijos, Austrijos ir Latvijos, kurie apmokė vietinius darbininkus dirbti su mašinomis. Jų dėka, maždaug kas 20 sekundžių buvo pagaminama batų pora.

1939 m. „Bate“ dirbo apie 500 darbininkų. Fabrikas tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje ir aprūpindavo daugiau kaip pusę Lietuvos gyventojų. Avalynė įvairiose vietinėse bei tarptautinėse parodose nuolat laimėdavo aukso medalius bei kitus apdovanojimus. Produkcija nedideliais kiekiais buvo eksportuojama ir užsienyje susilaukė teigiamo įvertinimo. Be „Bato“ veikė ir Frenkelio odos fabrikas, kuris aprūpindavo Lietuvos kariuomenę. Metinė produkcija siekė 17 mln. litų vertę.

Broliai Tilmansai taip pat priskiriami Lietuvos tarpukario turtingiausiems. Jų, kaip direktorių, mėnesinės algos siekė 3500 litų. A. Grodis pasakoja, kad daug turtų šie broliai susikrovė iš savo vinių gamyklos. Vėliau jų geležies apdirbimo fabrike pradėjo veikti ir pirmoji Lietuvoje pramoninė elektrinė.

REKLAMA

Iš tabako rinkos milijonus krovėsi septyni broliai Salomonai. Jie valdė vieną didžiausių Lietuvoje tabako ir papirosų fabriką, buvo pelningų įmonių dalininkai bei vyno ir alaus daryklos Klaipėdoje akcininkai. Savą verslą įkurti padėjo tėvas Izraelis Salomonas.

Derėtų nepamiršti ir alaus daryklos „Volfas Engelman“. Iš pradžių buvus dviems atskiroms bendrovėms, Iseras Beras Volfas ir akcinės bendrovės „Engelman“ savininkai 1927 metais šias įmones sujungė. Tuo metu bendrovės alaus pardavimai sudarė apie 40 proc. visų alaus pardavimų Lietuvoje. 1940 metais ši įmonė buvo nacionalizuota.

Tarp turtingiausiųjų buvo ir moterų. Vera Serebriakovienė buvo vadinama Vilijampolės generoliene, mat turėjo daugybę žemės plotų Vilijampolėje. Anot N. Černiausko, ji turtą paveldėjo iš savo vyro. Miestui plečiantis, augo sklypų vertė, tad jei pardavinėjant pavyko susikrauti turtus. Jos dvaras Vilijampolėje užėmė daugiau nei 200 ha žemės. Paskaičiuota, kad už vieną dvaro žemės hektarą ji gaudavo iki 100 tūkstančių litų.

Neveltui anksčiau minėta, kad viena pelningiausių specialybių – gydytojas. Kaune, pačiu turtingiausiu gydytoju buvo laikomas Pranas Mažylis, gydytojas akušeris ir ginekologas. Pats pasistatė didžiulį keturių aukštų namą, turėjo privačią kliniką ir uždirbdavo didžiules sumas. Taip pat dalį savo pastato nuomojo Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmams.

„Tuo metu buvo tokia mada, pasistatai namą Kaune 4–5 aukštų, pats gyveni per du aukštus, o kitus nuomoji“, – paaiškina N. Černiauskas.


Rašyti komentarą...
J
Jurgis
2016-02-17 16:34:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
Smulkmė lyginant su šiom dienom. Tačiau ir taip rusai Lietuvoj buvo su gėlėm sutikti. Ar dabartinė valdžia apie tai nesusimąsto? Ne ginklai, o socialinis teisingumas yra šalies saugumo garantas.
Atsakyti
-3

g
gintas
2016-02-17 20:38:35
Pranešti apie netinkamą komentarą
na ir kas dabar prisimena turtinguosius?o Kudirką ir Basanavičių minės dar ilgai.. Darykit išvadas
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų