Orakulas kiekviename iš mūsų arba kaip galima nuspėti ateitį?

 Kas iš žmonių nenorėtų žinoti ateitį? Žmonijos etnosas: mitai, legendos, pasakos ir istorijos. Visur galima rasti žynį, pranašą, orakulą, šventiką, būrėją, raganą arba stebuklingą gyvį, kuris herojui pasakys, kokia ateitis jo laukia. Ir, jei sovietmečiu prietaringam žmogui pasirinkimas buvo menkas: juoda katė per gatvę ir gegutė miško tankumoje, dabartyje mus paslaugiai informuos druidų, Rytų arba pagal Zodiako ženklus parašyti horoskopai, spausdinami kiekviename laikraštyje arba žurnale. O tiems, kam reikia mokamos paslaugos, beveik visur atsiras būrėjai pagal kortas, kauliukus ir kavos tirščius.

Taro kortos (nuotr. Balsas.lt)

Atsiribokime sekundei nuo savo tikėjimo arba skeptiškumo ir paklauskime savęs: O ar galima nuspėt ateitį? Ką mums sako mokslas? Jei esat mažas, tuomet kvantinės fizikos dėsnių dėka galėsit ateitį nuspėti net 9 atvejais iš dešimties. Ir sakydamas mažas turiu galvoje ne amžių, o ūgį mažesnį už nanometrą.

REKLAMA

Šitoje vietoje turiu skaitytojams liūdną žinią: tapt mažesniu už savo paties plauką yra nekokia perspektyva. Mikropasaulis yra gana nuožmi ir pavojinga vieta, kur kiekvienas chemiškai aktyvus radikalas gali gerokai apriboti judėjimo laisvę, o palaidi elektronai ne ką prasčiau gadins visais kitais požiūriais neblogą gyvenimą. Galu gale mes visi esame matę Holyvudo šedevrą “Brangioji, aš sumažinau mūsų vaikus”. Taigi ši galimybė atkrenta.

O gal yra kitų galimybių? Gal vis gi žmogus gali atspėti ateitį? O kas, jei visos istorijos apie kortų būrėjas, pasakos apie pranašus, yra ne be pagrindo? Kas, jei Delfio orakulas turėjo gerą mokslinį pagrindą?

Iki šių dienų mokslininkai neturėjo jokių priežasčių pateisint šarlatanų biznį. Tačiau reikalai keičiasi. Jei tikėti paskutiniais Harvardo mokslininkų rezultatais, ateities “spėjimas” gyvūnuose egzistuoja ir jis net turi savo specializuotus neuronus smegenyse, kurie atsakingi vien tik už šią funkciją. Bet turiu nuvilti skaitytojus. Tai nėra ateities “spėjimas” žvelgiant pro magišką rutulį dėl kelių priežasčių. Visų pirma beždžionės nemoka gaminti iš smėlio stiklo gaminių. O jei mes ir pamatytume kokią makaka su stikliniu rutuliu rankose, tai greičiausiai jis bus “nušvilptas” iš kaimynystėje esančio būrimo salonu. Tai būtų pirma priežastis. Antra, šis “neuronų” spėjimas yra veikiau ateities numatymas pagal mūsų praeities patirtį. Jis gali būt teisingas ir jis gali būti klaidingas. Kitaip sakant, jokios garantijos. Skamba beveik kaip apsilankymas pas būrėją? Tikrai taip!

Tiek žmogus, tiek mūsų artimiausi giminaičiai turi specializuotus neuronus, kurie yra atsakingi už savo “magiją”, ir šis faktas neturėtų mus stebinti. Taip vadinami veidrodiniai neuronai pasirūpina mūsų empatija, dėl kurios mes galime pajust peršalimą vien stebėdami šąlantį žmogų arba padidėja mūsų kolektyvinis skausmas. Be empatijos neapsieina ir nocebo efektas, kuomet įtaigos dėka įsivaizduojamos ligos plinta visuomenėje.

REKLAMA

Visai logiškai atrodo ir kitokios specializuotos neuronų grupės egzistavimas. Visi mes esame buvę pasimatymuose. Ar Jums teko skaniai pavakarieniauti kartu, nueit su mielu žmogumi į barą, o po to neištarus nei žodžio netikėtai pasibučiuoti? Kažkodėl Jus buvote tikri, jog sulauksite tokio pat stimulo? Kažkodėl Jums mielas žmogus nesutriko, nepabėgo, o Jus negavote delnu per veidą arba nesusilaukėte absoliučiai jokios reakcijos…

Būtent čia ir veikia naujai atrastas specializuotų neuronų tinklas. Mūsų gyvenimas visuomenėje reikalauja iš mūsų mokėti gerai nuspėti kito asmens dar nepriimtus sprendimus ir veiksmus.

Kaip visada būna neuromoksle, šiame tyrime žmonės nenukentėjo. Tyrimai buvo atliekami ne su žmonėmis, o su primatais – šimpanzėmis. Beždžionės buvo uždarytos į atskiras kameras, kur jos negalėjo viena kitos matyti, o vienintelis jų bendravimo būdas buvo monitorius ir džoistikas. Jei beždžionės norėjo kooperuotis, jos pajudindavo džoistiką ir pasirinkdavo oranžinį apskritimą, jei nenorėjo – mėlyną trikampį. Jei jos bendradarbiaudavo, jos gaudavo po 4 pakelius sulčių, jei nei viena nebendradarbiaudavo – po 2 pakelius. Jei viena norėjo bendradarbiaut, o kita – ne, pirma gaudavo vieną, o nenorėjusi bendro darbo – šešis. Akivaizdu, kad labiausiai apsimoka abiem bendradarbiaut.

Ir, iš tikrųjų, jei po pirmo bandymo (A) makakos buvo linkusios labiau bendradarbiauti tik tuomet, kuomet arba jos, arba partneris išreikšdavo norą. Skirtumai buvo menki – apie 15 procentų tikimybės. Tačiau situacija pasikeisdavo, kuomet beždžionės įgaudavo kažkiek “bendravimo” patirties (B). Tuomet net 3 iš 5 atvejų makakos sugebėdavo atspėt savo partnerio/oponento veiksmus ir pasirinkti sau geriausią strategiją. Eksperimento pabaigoje beždžionė atspėdavo kitos beždžionės sprendimą net 4 iš 5 atvejų!

REKLAMA

Lygiagrečiai buvo analizuojamas beždžionių smegenų aktyvumas. Tyrėjų nuostabai neuronai suveikdavo neįtikėtinai greitai. Skirtingai nuo “empatiškų” veidrodinių neuronų, kurie suveikdavo tada, kada šimpanzės matydavo viena kitą, šio atveju smegenyse suveikdavo visiškai kita neuronų grupė. Šios neuronų grupės aktyvumas keturiais atvejais iš penkių teisingai nuspėdavo kito primato elgesį. Kuomet beždžionė nežinojo, ar jai bendradarbiaut ar nebendradarbiauti, neuronų aktyvumas nesikeisdavo. Tačiau jie stebuklingai įsijungdavo tada, kuomet primatas tą nematomo bendradarbiavimo patirtį turėjo. Skaitytojas galėtų pasakyti, kas čia tokio? Beždžionės nėra gi kvailos! Galu gale, jos yra mūsų, protingiausių planetos (o gal ir net Visatos) padarų, artimiausi giminaičiai. Jokio čia ateities nuspėjimo nėra, o autorius kliedi!


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų