Vis dėlto į šį darbą jis atėjo visai ne kaip žurnalistas – o tiesiog kaip žmogus, mėgstantis rašyti. Ir iki šiol, kaip pats juokiasi, kartais pagauna save galvojantį „ne kaip žurnalistas“.
Atvirame pokalbyje M. Žilionis pasakoja, kuo jį užgrūdino filosofijos studijos, kodėl net „Facebooko“ įrašas neatsiranda nepatikrinus faktų ir kaip vienas sakinys jo tekste gali tapti bylos, trunkančios šešerius metus, pradžia.
Visai nenorėjo tapti žurnalistu
Paklaustas, ar prisimena momentą, kai suprato, kad nori būti žurnalistu, M. Žilionis nustemba. Jis atviras – tokios akimirkos tiesiog nebuvo.
„Iki šiol negalvoju, kad esu žurnalistas ir tiesą pasakius, pradėjau dirbti šį darbą ne kaip žurnalistas, o kaip šiaip rašytojas. Ir dabar dažnai save pagaunu, kad mąstau turbūt ne visai kaip žurnalistas, nors dirbu žurnalistinį darbą, bet mano žurnalistinio darbo pradžia buvo mokykloje, mokykliniame laikraštyje“, – pasakoja jis.
Pirmieji jo tekstai gimė Prienų „Žiburio“ gimnazijos laikraštyje „Salve“ – nuo sporto reportažų iki kandžių komentarų apie mokyklos diskotekas. Iš šios patirties prasidėjo kelias, kuris nuvedė į portalus, žurnalus ir redakcijas, kuriose prabėgo didžioji dalis jo profesinio gyvenimo.
Filosofija ir teisė – neįprastas, bet labai naudingas derinys žurnalistui
Filosofijos bakalauras ir teisės magistras žurnalistikoje pasitaiko retai. Tačiau M. Žilionis tikina, kad būtent šie du mokslai jam padėjo tapti tuo žurnalistu, koks yra šiandien. Jo manymu, žurnalisto darbas prasideda nuo vieno paprasto dalyko – klausimų. O būtent to jį išmokė filosofija.
„Filosofija išmokė klausti, suprasti klausimo esmę ir ieškoti atsakymų. Žurnalistikoje labai padėjo, visada iki šiol padeda ir labai džiaugiuosi, kad filosofiją mokiausi“, – sako redaktorius.
Teisė – tai tarsi kita medalio pusė. Ji suteikė praktinių dalykų ir tvirtą pagrindą, kad žurnalistas nebūtų lengvai suklaidinamas ar manipuliuojamas. Ypač tada, kai pašnekovai – politikai, valdininkai ar verslo atstovai – bando pasinaudoti tuo, kad žurnalistas galbūt mažiau išmano konkrečią temą.
„Teisės studijos irgi išmokė ieškoti to pirminio šaltinio ir suprasti esmę. Jeigu priima kažkokį įstatymą, tai labai paprasta paskaityti aiškinamąjį raštą ir sužinoti, kokia iš tikrųjų buvo užmačia, kiek jis kainuos ir panašiai. Ir tada tokie visokie politikai ar valdininkai, ar verslininkai, ar šiaip pašnekovai supranta, kad negali manipuliuoti žurnalistu“, – tikina M. Žilionis.
Kas skiria žurnalistą nuo paprasto informacijos skleidėjo
Šiandien socialiniuose tinkluose informaciją gali skleisti visi. Vienas įrašas – ir žinia akimirksniu pasklinda po internetą. Tačiau, pasak M. Žilionio, tai dar nereiškia, kad visa ta informacija yra patikrinta ar teisinga.
„Facebook‘e“ gali parašyti bet ką ir bet kada, ir paleisti į pasaulį – visi, kas tik netingi, gali tiražuoti toliau tą pačią, nebūtinai teisingą žinią. O žurnalistas skiriasi tuo, kad pirmiausia turi tą informaciją patikrinti“, – komentuoja žurnalistas.
Net savo asmeniniuose įrašuose redaktorius leidžia sau tik tiek, kiek leidžia profesinė etika.
„Net kai ką nors rašau į savo „Facebook‘ą“, tikrai labai pagalvoju, kaip suformuluoti, kad niekas prie manęs negalėtų prisikabinti ir patikrinu. Pavyzdžiui, pastarąjį kartą, kai rašiau apie Valstybės kontrolės atliktą LRT auditą, tikrai jį labai įdėmiai skaičiau ir pasiėmiau svarbiausias citatas. Jas sukėliau į „Facebook‘ą“, nors apie tai buvo galima parašyti ir straipsnyje“, – pasakoja jis.
Žurnalistas vardija esminius skirtumus tarp socialinių tinklų vartotojų ir profesionalių žurnalistų.
„Daugelis „Facebook‘o“ vartotojų, net ir save vadinančių ar vadinusių žurnalistais, neturi pareigos tikrinti viską. Visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja kiekvieną žurnalistą tikrinti informaciją visais įmanomais būdais, klausti skirtingų pusių. O „Facebook‘e“ dažnai būna viena tiesa ir viskas. Vieni – vieną tiesą, kiti – kitą, o žurnalistai turi patikrinti ir vieną, ir kitą“, – aiškina M. Žilionis.
Didžiausias šiandienos iššūkis – greitis
Šiais laikais informacijos kiekis – milžiniškas, todėl sunku ne tik atsirinkti, kuo tikėti, bet ir suspėti viską suvaldyti. M. Žilionio teigimu, šiuolaikinėje žiniasklaidoje vienas didžiausių iššūkių yra ne tik faktų gausa, bet ir tempas, kuriuo viskas vyksta.
„Manau, kad greitis yra tikrai didelis iššūkis, nes visos žiniasklaidos priemonės, ypač komercinė žiniasklaida, konkuruojame vieni su kitais ir tas, kuris yra pirmesnis, tarsi yra kažkuo geresnis“, – neslepia žurnalistas.
Skubėjimas kartais kainuoja brangiai. Būta atvejų, kai portalai paskubėdami „numarino“ žmogų, kuris iš tiesų dar buvo gyvas. Tokie atvejai, pasak M. Žilionio, labai aiškiai primena, kokia atsakomybė tenka žurnalistui ir koks trapus yra žodis.
Byla, kuri tapo jo karjeros lūžiu
2018-aisiais M. Žilionis parengė straipsnį apie dviejų Lietuvos verslininkų konfliktą. Tekste jis sąžiningai pateikė abiejų pusių argumentus, tačiau netrukus sulaukė to, ko vargu ar tikėjosi – ieškinio.
„Pasirodžius šiam straipsniui, tada viena iš pusių padavė ir mane, ir tą žiniasklaidos priemonę, ir kitą pusę į teismą. Dėl to esą, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti ir reputacija žeminanti informacija“, – pasakoja žurnalistas.
Ginčas kilo ne dėl viso teksto – o dėl kelių sakinių. Net kelių citatose pateiktų formuluočių.
„Iš esmės buvo ginčas dėl kelių citatose publikuotų teiginių arba nuomonių. Tiesiog dėl kelių sakinių. Ir tas ginčas tęsėsi net iki praėjusių (2024) metų. Tai 5–6 metus perėjo per visas Lietuvos instancijas. Nuėjo iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, bet galiausiai europietiškas teismas pasakė, kad lietuviški teismai klydo, o europietiškas teismas pasakė, kad tai buvo nuomonės paskleistos ir nėra atsakomybės“, – tęsia pasakojimą jis.
Ši byla jam tapo ne tik pamoka, bet ir lūžiu – ji privertė į kiekvieną sakinį pažvelgti daug jautriau. Kiekvienas žodis gali turėti pasekmių, o kartais – net trukti šešerius metus.
Ar verta būti žurnalistu?
Paklaustas, ką pasakytų žmogui, svarstančiam apie žurnalistiką, M. Žilionis nedvejodamas juokauja: „Sakyčiau, neverta.“
Tačiau ne todėl, kad profesija nevertinga ar nedėkinga. Jis taip atsako tam, kad priverstų žmogų sustoti ir pats sau užduoti tą patį klausimą.
„Aš taip klausčiau, o kodėl tu nori būti žurnalistu? Pradėčiau bendrauti žurnalistiškai, kad žmogus suprastų, ką reiškia būti žurnalistu. Atsakinėti, reaguoti, atgal perklausti. Tik taip, nes profesija – kaip ir visos kitos.
Bet jei žmogus tikrai jaučia, kad jam įdomu, pavyzdžiui, bendrauti su žmonėmis, sužinoti vis kažką naujo, tai jis pats atsakinėdamas į klausimus gali sau atsakyti daug labiau negu kažkoks pažįstamas ar nepažįstamas kitas žurnalistas pasakys, kad „būk arba nebūk“, – apibendrina M. Žilionis.
Laidoje jis pasakoja apie savo ilgą karjeros kelią ir profesijas, kurias išbandė iki žurnalistikos, atskleidžia, kuri jų iki šiol yra artimiausia širdžiai, dalijasi kuriozinėmis situacijomis, kurios jį lydi visą gyvenimą. M. Žilionis pasakoja, kaip po ilgai trukusios bylos pasikeitė jo požiūris į žodį ir atsakomybę, ką ši patirtis išmokė kaip redaktorių ir ko dabar ieško geroje temoje.
Laidoje išgirsite ir apie jo lūžio momentą, dirbant spaudos atstovu, išgirsite, kaip atrodo tikroji redaktoriaus darbo diena, ir sužinosite, kokių tikslų jis dar nori pasiekti.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „Žurnalisto darbas iš arti“.
Apie ciklą „Žurnalisto darbas“ iš arti
Ciklas „Žurnalisto darbas iš arti“ pristato žurnalistų darbo principus, kurie padeda ne tik informuoti visuomenę, praplėsti akiratį, susipažinti su sudėtingais procesais, bet ir ugdyti kritinį mąstymą ir atsparumą dezinformacijai.
Nepriklausoma žiniasklaida yra demokratiškos ir įvairioms grėsmėms atsparios visuomenės būtina dedamoji dalis. Vis dėl to, jai iššūkį kelia nežinia kam priklausančios paskyros socialiniuose tinkluose ar svetainės, kuriose nepavyksta rasti jokio realaus žmogaus kontakto ar adreso. Tai jau yra vienas iš ženklų, kad turinys juose gali būti paruoštas siekiant ne visuomenės informavimo, o kitų, nebūtinai visuomenei naudingų, tikslų.
Nepatikrinta ir redaktoriaus filtro nepraėjusi naujiena į viešąją erdvę dažniausiai paleidžiama tik vieninteliu tikslu – gauti kuo didesnę sklaidą. Todėl dažnai formuojama sensacingai, gąsdinančiai ir gali neatitikti tikrovės. Tyrimais jau įrodyta, kad dezinformacija ir melagienos socialiniuose tinkluose plinta kelis kartus sparčiau nei patikrintas, objektyvus turinys, todėl žala auga eksponentiškai.
Dėl visų šių priežasčių būtina parodyti, kuo žurnalistų ruošiamas turinys skiriasi nuo viso kito turinio ir kad jį reikėtų vertinti kritiškai – kaip nuomonę. Taip siekiama parodyti, kad dezinformacija nėra tik su politika susijęs klausimas – ji gali egzistuoti visur.
Ciklas „Žurnalisto darbas iš arti“ kviečia susipažinti su konkrečiais žurnalistais, leidžia iš pirmų lūpų išgirsti jų kasdienio darbo užkulisius, pasirengimą darbui, sužinoti, kaip žurnalistai ieško naujienų ir ką daro, kad jų rastu turiniu būtų galima pasitikėti bei su kokiais iššūkiais susiduria.
Ciklo laidų metu kalbinami aktualijų, politikos, teisėsaugos, socialinių reikalų, sveikatos, pramogų temomis turinį ruošiantys žurnalistai. Kartu yra aptariamos konkrečios istorijos ir praktiniai patarimai, kuriuos ir žurnalistai naudoja ieškodami, tikrindami ir sistemindami informaciją.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
