Neįprastai atšiauri žiema viską sujaukė. Draudikai skaičiuoja dažniausiai dėl smulkių avarijų atsiradusius milijoninius nuostolius. Vairuotojai dėl kelių, kurie jiems neretai atrodo prastai nuvalyti, kaltina kelininkus. Šie atsikerta, kad pagrindinius kelius valo iš visų jėgų, o žvyrkeliams gerai ir laiku nuvalyti nepakanka finansavimo. Be to, tvirtina kelininkai, prieš tokią žiemą kaip ši jie irgi nėra visagaliai. Tuo tarpu vairavimo ekspertai tvirtina, kad tokią ekstremalią žiemą daug ką lemia ir žinios, kurių dažnai trūksta net patyrusiems vairuotojams.
Pavyzdžiui, kas girdėjo apie vadinamąjį juodąjį ledą? Matyt, mažai kas iš vairuotojų tokiomis žiniomis galėtų pasigirti. O juk tokią gilią žiemą, kokia siautėja šiemet, su itin klastingu vairuotojų priešu susiduriame beveik kasdien.
Ir susiduriame ne kokiuose atkampiuose kaimo vieškeliuose, o didžiuosiuose miestuose ir netgi svarbiausiose magistralėse.
Su juoduoju ledu kova nėra lygi – ir dažniausiai laimi ją anaiptol ne kelininkai. Štai Vilniaus savivaldybės bendrovės „Grinda„ generalinis direktorius Algimantas Vilūnas tvirtina, kad iki šiol sostinės vairuotojai, švelniai tariant, nepatogiai važinėjo gatvėmis tik dėl to, kad nebuvo druskos joms pabarstyti. „Šiandien jos atsivežėme iš Baltarusijos, todėl padėtis turėtų pagerėti, ledus ištirpdysime“, – užvakar tvirtino „Grindos„ vadovas.
Tačiau kitas kelininkas, Lietuvos automobilių kelių direkcijos valdomos VĮ „Automagistralė“ direktorius V. Molis „Respublikai„ sakė, kad tokią žiemą, kokia yra ši, druska prieš juodąjį ledą padeda tik iš dalies. Ir tai tik tuomet, kai temperatūra aukštesnė nei minus aštuoni laipsniai.
„Žinoma, džiaugiuosi, kad automagistralėje Vilnius–Klaipėda, kurią prižiūrime, šį žiemos sezoną dar nebuvo žuvusių žmonių. Nors truputį nustojus snigti atskiras automagistralės dalis nuvalome taip, kad joje galėtų nutūpti ir lėktuvas. Tačiau kai stipriai sninga ir pusto, dažnai girdžiu vairuotojų priekaištų, kad neva blogai dirbame. Gerai būtų, jei nuo gero kelininkų darbo viskas priklausytų. Deja, taip nėra“, – „Respublikai„ teigė „Automagistralės“ vadovas.
Jis sakė, kad stipriai sningant, pustant ir šąlant daugiau nei minus aštuoni laipsniai druska padeda tik trumpam. „Iš tikrųjų, esant itin žemai temperatūrai, šia medžiaga galima pusvalandžiui ištirpdyti sniegą iki asfalto. Tačiau sniegas pavirsta vandeniu, šis šaldamas virsta juoduoju ledu, nes jame yra nešvarumų. Patys suprantate, tai dar blogiau nei paprastas sniego patalas„, – pasakojo V.Molis.
Anot jo, siaučiant pūgai, nors keliai ir yra valomi, automagistralėse pirmoji juosta dažnai atrodo patikimesnė važiuoti nei antroji. „Tai dėl to, kad ji juoduoja ir tas juodumas apgaulingai gali būti palaikytas asfalto danga. Tai užmigdo vairuotojų budrumą. Iš tiesų tai yra juodasis ledas. Visi važiuoja ir galvoja, kad juo važiuoti yra idealu. O iš tikrųjų kur kas saugiau važiuoti antrąja juosta, kur daugiau supustyto sniego“, – dėstė kelininkas.
Svarbiausia – būti atsargiems
Pasak V.Molio, daug kas kelyje priklauso ir nuo paties vairuotojo. „Blogiausia, kad vairuotojai net ir per pūgą, esant apledėjusiam keliui, nesilaiko elementaraus atsargumo. Ir taip elgiasi netgi profesionalūs vairuotojai. Automagistrale Vilnius–Klaipėda dažnai važinėja autobusai, mikroautobusai. Neretai jų vairuotojai viršija greitį, netgi siaučiant pūgai nesibodi lenkti kitų automobilių, nors mašinos viduje gausu žmonių. Sunku suprasti, ką tuo metu vairuotojai galvoja. Negi jiems negaila žmonių gyvybių?„ – retoriškai klausė V.Molis.
Kad žiemą, ypač gilią, vairuotojai kelyje turėtų būti daug atsargesni ir budresni nei kitais metų laikais, patvirtino ir daugkartinis Lietuvos ralio čempionas Rokas Lipeikis. „O dar vairuotojui reikia švelnumo. Esant labai apsnigtiems ir tuo pat metu juodojo ledo nuklotiems keliams ši savybė vairuotojams itin praverčia“, – tvirtino pašnekovas.
„Neturėtų būti staigių, šiurkščių judesių minant ir atleidžiant sankabos, stabdžių, greičio paminas. Dera laikyti daug didesnį nei įprastai atstumą iki priekinės mašinos. Patartina važiuoti kuo mažesniu greičiu„, – tokius bendrus patarimus, kaip važinėti tokią žiemą, kokia yra ši, dėstė R.Lipeikis.
Anot jo, šiurkščiau elgtis su automobiliu sniegu užverstame ir slidžiame kelyje derėtų tik tuo atveju, jei jame sumontuota ABS sistema ir automobilį būtina staigiai stabdyti. „Tuomet koja reikia kirste kirsti per stabdžius, antraip ABS neleis žaibiškai sustabdyti mašinos. Juk sistema sukurta tam, kad esant slidžiai kelio dangai mašiną įmanoma būtų valdyti, todėl blokuoja stabdžių veikimą atskiriems ratams“, – tvirtino vairavimo ekspertas.
Patarimai kitais ekstremaliais atvejais
– Tačiau toli gražu ne visuomet važinėjame sąlygiškai neblogai nuvalytais miesto keliais ir automagistralėmis. Kokių patarimų turėtumėte gilią žiemą toliau į atokesnes nuo civilizacijos vietas susirengusiems vairuotojams? – „Respublika„ klausė Roko LIPEIKIO.
– Pradėkime nuo elementarių dalykų. Pirmiausia reikia pasirūpinti automobiliu, kad jis būtų techniškai tvarkingas, o svarbiausia – atitinkančios metų laiką jo padangos. Būtina suprasti, kad jos vienintelės užtikrina gerą sukibimą su kelio danga.
Jei tokią žiemą itin svarbios aplinkybės priverčia leistis į rizikingesnę kelionę, privalu pasirūpinti, kad būtų pilnas automobilio kuro bakas. Netyčia įstrigus pusnyje variklis privalo veikti ir šildyti mašiną, bent jau iki to laiko, kol atvažiuos pagalba. Antraip kyla rimta grėsmė sušalti.
– Būtina nepamiršti ir mobiliojo telefono, būtinai pakrauto, jei tektų išsikvieti pagalbą. Tiesa, naktį pūgoje paklydę vairuotojai dažnai nežino nei kur jie yra, nei kur jų ieškoti.
– Bet yra ir tokių vairuotojų, kurie nusipirkę, pavyzdžiui, gerus visureigius, stengiasi rinktis tiesesnį kelią ir neatsižvelgia į tai, kad jie yra užversti pusnimis, sunkiai arba paprastiems automobiliams išvis nepravažiuojami. Ar toks pasitikėjimas savo jėgomis negali virsti nemalonumais?
– Bent jau mano patirtis rodo, kad kuo geresnis automobilis ir kuo geresnės padangos, tuo jam įklimpus reikia ilgesnį kelią iki traktoriaus klampoti. (Juokiasi.) Tai liečia ir tuos visureigių vairuotojas, kurie savo plieninius žirgus yra labai techniškai ištobulinę, jų padangos protektorius yra itin gilus.
Dažniausiai įklimpstama į pusnį. „Sėdama ant dugno“, kaip liaudis sako. Tokiu atveju vairuotojai daro dar vieną klaidą – iš visų jėgų spaudžia greičio pedalą. Bet taip daryti nepatartina. Ratai dar labiau įsikasa į sniegą, kartais pasiekia žemės gruntą. Ir jei greitai besisukdamos padangos su juo susiliečia, beveik garantuota, kad automobilio apavas sudils.
Tokiais atvejais geriau bandyti iš sniego spąstų ištrūkti lėtai važiuojant atgal ar kastuvu išsikasus dalį sniego iš po automobilio dugno.
