Daugelis šalies gydymo įstaigų negali savo pacientams suteikti reikiamų ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų vietoje ir iškart – arba reikia jų laukti ilgoje eilėje, arba vykti į didesnius miestus, kur jos gerokai prieinamesnės nei žmogaus gyvenamojoje vietovėje. Nepaisant to, kad ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų šalies mastu teikiama pakankamai, žmonėms neretai dėl šių paslaugų ir dėl konsultacijų tenka vykti į kitus regionus. Tai nėra patogu, todėl labai svarbu užtikrinti, kad šios paslaugos būtų tolygiai paskirstytos regionuose, kad gyventojai jų gautų tiek, kiek reikia, – tokios nuomonės laikosi Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) direktorius Algis Sasnauskas.
Jo teigimu, reikėtų užtikrinti ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų tolygų pasiskirstymą pagal šalies regionus, įvertinant jų vartojimą ir prieinamumą žmonėms.
„Pacientas turi teisę reikiamą medikų pagalbą gauti savo krašte, nevykdamas pas gydytojus specialistus į kitą šalies regioną, nešvaistydamas veltui savo sveikatai brangaus laiko. Deja, šiandien tokie atvejai yra dažni. Tarkime, jei Mažeikių rajone gyvenančiam žmogui skubiai reikėtų gydytojo radiologo paslaugų, jis turėtų arba ilgai laukti eilėje, arba vykti, pavyzdžiui, į Kauno gydymo įstaigas, kuriose šias paslaugas gautų greičiau. Žmogui turi būti laiku diagnozuojama liga ir skiriamas gydymas, o jei jis yra priverstas laukti eilėje, sveikatos problemos gali tik gilėti. Tokia situacija, kai daugeliui žmonių trūksta elementariausių paslaugų, nėra normali“, – pasakojo VLK vadovas A. Sasnauskas.
Todėl, A. Sasnausko teigimu, būtina užtikrinti, kad kokybiškos ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugos būtų žmogui būtų prieinamos, nepaisant to, kuriame Lietuvos kampelyje jis gyvena.
Dauguma ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų turėtų būti prieinamesnės pacientams, ypač specialistų konsultacijos, kurias jie turėtų gauti greičiau ir vietoje. Tuo tarpu stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, kurioms reikia gerokai daugiau finansinių išteklių, įvairių sričių specialistų, turėtų būti koncentruojamos didesniuose miestuose.
Pavyzdžiui, 2010 m. duomenimis, ambulatorinių konsultacijų vartojimas visuose šalies didmiesčiuose viršijo Lietuvos vidurkį. Štai Vilniuje jis buvo 29,7 proc. didesnis nei šalies vidurkis, Kaune – 21,5 proc., Klaipėdoje – 10 proc., Šiauliuose – 12 proc., o Panevėžyje net 35,9 proc. viršijo vidutinį ambulatorinių konsultacijų vartojimą Lietuvoje. Tačiau, kita vertus, kai kuriose savivaldybėse (Varėnos, Šalčininkų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Neringos, Pagėgių, Skuodo, Rietavo, Pakruojo, Pasvalio, Biržų) jis buvo daugiau nei 30 proc. mažesnis už šalies vidurkį.
Dar didesni skirtumai tarp regionų ryškėja lyginant konkrečių konsultacijų vartojimą. Tarp atskirų savivaldybių jie siekia keliolika kartų, o nuokrypis nuo šalies vidurkio – net iki 512,7 proc. (pvz., klinikinio fiziologo konsultacijos vartojimo rodiklis).
Užtikrinti tolygų sveikatos priežiūros paslaugų paskirstymą pagal šalies regionus siūloma Sveikatos draudimo įstatymo pataisomis, kurios šiuo metu yra grąžintos tobulinti.
