Tačiau šių rinkimų reikėjo ir politikams. Stebint, kaip įsisiūbavo rinkimų kampanija bent jau Vilniaus mieste, galima laukti, kad šis entuziazmas užkrės ir mažesnius miestelius.
Kova dėl Vilniaus miesto vadovo posto savo intrigomis ir dramomis jau pralenkė buvusius prezidento rinkimus, o juk dar net ne visi kandidatai išsirikiavo ties starto linija. Štai „Tvarkos ir teisingumo“ partijos amžinoji ir negęstanti ugnis Rolandas Paksas kažko varžosi ir atsikalbinėja, tarsi nenorėtų trečią kartą būti meru. Partija pasimetusi. Nežinodama, kokio scenarijaus tikėtis, net kalbino žinomą politinių serialų ir šou prodiuserį Rolandą Skaisgirį. Tačiau nespėjo šis net priprasti prie tokios minties, kai buvo sulaikytas dėl įtarimų įsivėlus į neaiškius sandorius su valdininkais.
Vis dėlto nukarūnuoti visų laikų geriausią lietuviškųjų intrigų karalių Artūrą Zuoką nebus lengva. Atrodytų, jau saulelė vakarop. Ir teistas, ir netiesiogiai grasinęs susidorojimais nepaklusniems kolegoms, ir nenuplaunamai išsitepęs „rubikoniniais“ bei „icoriniais“ dažais, ir praskolinęs miestą bemaž iki bankroto ribų, ir į neviltį varantis jaunus tėvus dėl eilių į vaikų darželius, – vardyti būtų galima nesustojant. Bet vis kažkokiu būdu išlaikantis galvą vandens paviršiuje.
Turbūt politinio išlikimo instinktas yra pati svarbiausia savybė, kuri skiria „paprastus žmones“ nuo politikų. Net ir skęsdami išties talentingi politikai suranda kokį nors šiaudą, į kurį sugeba atsiremti. A. Zuokui tokiu šiaudu tapo konservatorių kandidatas į mero postą Mantas Adomėnas. Labai parankus oponentas pakreipti diskusijas į miesto finansinių eilučių, pelno mokesčių proporcijų ir kažkur paslėptų skolų raizgalynes. Rimtai diskutuojant apie Vilniaus skolų mažinimo galimybes galima pamiršti ir senesnes nuodėmes. Kiek keista, kad pats M. Adomėnas, po pirmųjų tiesioginių susidūrimų su A. Zuoku pajutęs, jog skęsta, ėmė karštligiškai ieškoti savojo šiaudo ir nerado nieko geresnio, kaip čiupti to paties A. Zuoko ištiestą ranką. Sakykime, klastingai ištiestą ranką.
Patys konservatoriai tuoj pat užmėtė akmenimis savo kandidatą į merus, pavymui primindami: „Neik su velniu obuoliauti!“ Tiesa, konservatorių problemos Vilniaus mieste tai neišsprendė. Greičiau apnuogino labai rimtą problemą: potencialiai turintys didelę rinkėjų paramą sostinėje, konservatoriai gali ją ryškiai sumažinti. Ne tik dėl to, kad neranda tinkamo kandidato į merus, bet ir atvirai rodo savo nepridengtą gėdą. Rimtai partijai tai blogas ženklas. Visų pirma, dėl to, kad Vilniaus mero postas savo reikšme ir valdomų pinigų srauto dydžiu prilygsta reikšmingo ministro vietai. Taigi, dėl jos reikia kovoti, o ne tik imituoti kovą. Antra, savivaldybių rinkimai yra labai svarbūs, sutelkiant savo elektoratą prieš 2016 metų Seimo rinkimus. Žinia, po sėkmingų rinkimų kurį laiką laimėjusi partija dar jaučia pozityvią paramos inerciją. Kaip tik jos labai reikėtų konservatoriams, jei nori priartėti prie vis dar smarkiai reitinguose atitrūkusių socialdemokratų.
Vilniuje balsuoja beveik 440 tūkst. rinkėjų, arba apie 16 proc. viso šalies elektorato. Per praėjusius Europos Parlamento rinkimus konservatoriai gavo daugiau nei penktadalį visų balsavusių vilniečių balsų. Tai labai rimtas indėlis į bendrą rinkėjų balsų krepšį. Todėl kova sostinėje vyksta ne tik dėl to, kas taps Vilniaus meru, bet ir kaip pavyks partijomis į savo pusę patraukti rinkėjus.
Situaciją rinkimuose dėl merų galėtų dar labiau pagyvinti prieš rinkimus sudaromos koalicijos. Naujasis savivaldos tarybų ir merų rinkimų įstatymas numato, kad meras turės teisę siūlyti tarybai tvirtinti ne tik merų pavaduotojų, bet ir administracijos vadovo kandidatūras. Kitaip tariant, kandidatai į merus gali jau prieš rinkimus rinkėjams pristatyti savo būsimos komandos narius. Nebūtinai vėliau išrinkti tarybos nariai visus merų siūlymus patvirtins, tačiau rinkimų kampanijai juk svarbu intencijos, o ne rezultatas. Todėl kandidatai į merus jau dabar turėtų dairytis ir savo ginklanešių, kurie galėtų sustiprinti jų reputaciją, uždengti silpnąsias vietas. Mažesnėms partijoms, neturinčioms šansų laimėti mero rinkimus, tokie prisišliejimai prie ryškiausių lyderių gali užtikrinti nemažą įtaką miestų ar rajonų valdyme po rinkimų. O svarbiausiems žaidėjams – tuos trūkstamus balsus, kurie leistų patekti į antrąjį turą ar net švęsti galutinę pergalę.
Šiame žaidime vieni geidžiamiausių bent jau Vilniuje turėtų būti lenkų kilmės politikai. Patys jie negali laimėti mero rinkimų, bet pasiimti savo tradicinius 15 proc. rinkėjų balsų – be problemų. Todėl būtų nenuostabu, jei Lietuvos lenkų atstovai jau dabar bandytų prisigretinti prie kurių nors stipresnių kandidatų. O kitos partijos gali dairytis lenkiškai kalbančių savo narių, kurie galėtų prisiimti naštą atstovauti vilniečiams ne lietuviams. Pirmieji rinkimų kampanijos epizodai žada intriguojantį siužetą. Jei pagrindiniai spektaklio veikėjai be tarpusavio kovų dar sugalvos, kaip išspręsti ir gyventojams svarbias problemas, galbūt visas veiksmas bus vertas žvakių.
Komentaras skambėjo per LRT radiją.
