Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis ir „Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
Užsiminėte apie statybininkus – kaip jiems dabar? Ar geri laikai gyventi Lietuvoje? Nes būdavo anksčiau, vis išvažiuoja, emigruoja į užsienį.
A. Avulis: Aš manau, kad emigruoti, statybos specialistams važiuoti į užsienį dirbti, nėra absoliučiai jokios prasmės, nes galima uždirbti tikrai gana daug statyboje.
Čia daugiau klausimas yra tai, kad taip, Norvegijoje ir Švedijoje galima dar daugiau uždirbti, bet ten daugiau ir išleidi. Tai ta delta, kuri tau lieka susimokėjus už būstą, už maistą, už visa kita, Lietuvoje yra didesnė.
Tai kažkokios finansinės paskatos važiuoti į kitas šalis, kaip Airija, kaip sakiau, Norvegija ir visa kita, šiai dienai nėra. Galbūt yra kitos, gal, bet tikrai ne finansinės.
Kadangi prakalbome apie užsienio šalis, kai kurie lietuviai jau žvalgosi būsto ir užsienyje nusipirkti. Kaip jūs vertintumėte, ar gali būti taip, ar teisingai, kad Lietuvos pajūryje kartais brangiau nusipirkti negu Ispanijoje, ar Turkijoje, ar kitose šalyse? Kokios tos rinkos?
I. Genytė-Pikčienė: Gali būti visokių variantų, čia generalizuoti, matyt, nelabai ir išeina ir, iš tikrųjų, kiekvienas objektas, jeigu jis yra įsigyjamas už siūlomą kainą, reiškia, ta rinka veikia. Aš manau, kad nederėtų net ir lyginti čia Lietuvos pajūrio su Ispanijos kurortais, nes ir pasiūlos, ir paklausos proporcijos yra skirtingos, ir atitinkamai sentimentai, matyt, veikia Lietuvos pajūrio rinką nemaža dalimi.
Tai taip, ir iš tikrųjų, dabar stebint pastarųjų metų tendencijas kalbant apie Lietuvos pajūrio nekilnojamojo turto rinką, ji nėra aktyvi. Ji buvo itin aktyvi per pandemiją, popandeminiu laikotarpiu, kai iš tiesų visi, uždaryti savo namuose, galvojome apie antrą būstą, kaip būtų gerai ištrūkti ir turėti galbūt gražesnius vaizdus pro langą ir jūrą čia pat.
Bet dabar ta situacija yra pasikeitusi pakankamai radikaliai, ir neatmeskime tų variantų, jeigu yra pasiūlytas objektas ir pasiūlyta kaina, ir atsiranda pirkėjas, tai čia yra rinka, reiškia, ji suveikė.
O vokiečių karių ir vokiečių atvykimas į Lietuvą, ar jis gali kažkaip iškreipti nekilnojamojo turto rinką – tiek nuomos, tiek galbūt ir statybų?
I. Genytė-Pikčienė: Įtakos bus, bet ta įtaka, manau, kad nebus tokia grandiozinė ir itin reikšminga, kokios nuogąstaujama. Išties, turint omenyje, kad matyt, tai nebus toks momentinis įvykis, tai bus palaipsnis tų karių persikėlimas, tai rinka, manau, kad gebės prisitaikyti, ypatingai, kai jau informacija apie tai yra žinoma šiandien.
Ir rinka nuskaito tą informaciją, ruošiasi, vykdo paruošiamuosius darbus tiek nuomos rinkos žaidėjai, tiek ir statybų kompanijos – tuos procesus įskaičiuoja. Visi mes projektuojamės, strateguojame ir dėliojamės ateities planus, tad kažkokio tokio netikėto šoko neturėtų būti.
Bet, kaip minėjau, yra gerokai rimtesnių rizikų dėl disbalansų, kurie, sakykime, jau paklos pamatą netvariai rinkos raidai, ir atitinkamai tada jau šitas veiksnys gali tiktai paaštrinti situaciją.
Ar gali būti, kad vėliau, jeigu pažvelgtumėme dar į ateitį, tas susiformavęs naujas burbulas galėtų sprogti?
I. Genytė-Pikčienė: Kol esi burbule, tol nejauti, kad jis formuojasi, ir gyveni tame burbule, bet kiekvienas burbulas, istoriškai pasižiūrėjus, galbūt tik Norvegijoje nebuvo tokio labai reikšmingo burbulo sprogimo pastarąjį dešimtmetį, apie kurį buvo kalbėta jau eilę metų.
Kitose šalyse tų korekcijų būta ir atitinkamai, jeigu rinka vystosi netvariai, jeigu kainos auga per sparčiai, tai ilgainiui išsenka, kaip jau minėjo pašnekovas, tų, kurie gali pirkti, skaičius, o jam išsekus, paklausa tiesiog nutyla ir niekas nebeperka.
Ir to užtenka, kad rinka adaptuotųsi prie naujos realybės ir kainos, jei nekristų, tai bent jau sulėtėtų. Net ir Švedija patyrė nekilnojamo turto kainų korekciją, kas iš principo tokioje suvaržytoje įvairiomis normomis ir normatyvais rinkoje buvo pakankamai netikėtas rezultatas. Tai iš tikrųjų, tos rinkos jėgos, savinormalizacijos jėgos po netvarių distancijų galiausiai suveikia.
Gerb. Arvydai, ar lietuviai yra įnoringi perkant būstą? Ar mes jau lygiuojamės į Vakarų šalių piliečius irgi, kaip ir vakarai, žiūrime ir lyginame ir plotą, ir kitus parametrus?
A. Avulis: Taip, poreikiai, įdomu, šiuo metu keičiasi ir jeigu prieš keletą metų čia buvo tokia tendencija pirkti kuo mažesnį būstą, tai dabar mes pastebime, kad didėja – vis dažniau žmonės nori didesnio būsto.
Skamba labai įdomiai, kartais net neįtikėtinai, kai perka keturių kambarių butus, nors visi iki šiol buvome įpratę statyti vieno kambario, pusantro, dviejų kambarių, o dabar mes greičiausiai parduodame keturių kambarių butus.
Žmonės vis tik yra, iš vienos pusės, turbūt sukaupę pakankamai lėšų. Iš kitos pusės, atlyginimai paaugo iki tokio lygio, kad kai kurios šeimos gali leisti gyventi ženkliai erdvesniame bute. Anksčiau buvo tendencija, kad jeigu aš noriu erdvesnio, tai perku namą kažkur priemiestyje ar užmiestyje ir tada važinėju į mokyklą, į darželį, vaikus vežioju ir visa kita.
Matosi, kad šiek tiek keičiasi tos tendencijos, nes tas irgi yra papildomas darbas – vaikus nuvežti į mokyklą, parvežti, ir paskui į kažkokius tai būrelius ar sportuoti vėl reikia nuvežti, parvežti. Ir matome, kad atsiranda kita tendencija, kad vis tik dalis žmonių nori gyventi mieste, kad mažiau reikėtų dirbti vairuotoju.
Kalbant apie pačio būsto kokybę, tai mes dirbame ir Lenkijoje, ir Ispanijoje, ir galėčiau pasakyti, kad Lietuvoje būstas tikrai yra, mano vertinimu, aukštesnės kokybės nei tose šalyse, kurias paminėjau, ir jeigu dar galėčiau papildyti apie Ispaniją, tai noriu pasakyti, kad Ispanijoje irgi yra labai įvairus būstas.
Ir jeigu jūs sakote, kad Ispanijoje pigiau, tai aš jums galiu pasakyti, kad Ispanijoje yra namai po penkis milijonus ir po dešimt milijonų – yra visokių būstų.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
