Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vasara kaip dabar, taip ir anksčiau, reiškė keliones, atostogas ir poilsį. Tiesa, sovietiniais laikais, kaip ir karantino metu, šiomis dienomis važiuoti į užsienį žmonės negalėjo, taigi, rūpinosi kaip ir kur pailsėti greta namų. Kelialapiai į poilsio namus Palangoje ar Šventojoje nebuvo dalijami lengva ranka, o atidirbę privalomą „kvotą“ šeimos kolektyviniame sode arba kaimo daržuose, jauni ir vyresni čiupdavo kuprines, palapines ir patraukdavo į gamtą. Visgi keliauti su sunkiomis kuprinėmis nebuvo lengva, nes automobilių stigo, o autobusu buvo galima nukakti ne taip ir toli. 

Vasara kaip dabar, taip ir anksčiau, reiškė keliones, atostogas ir poilsį. Tiesa, sovietiniais laikais, kaip ir karantino metu, šiomis dienomis važiuoti į užsienį žmonės negalėjo, taigi, rūpinosi kaip ir kur pailsėti greta namų. Kelialapiai į poilsio namus Palangoje ar Šventojoje nebuvo dalijami lengva ranka, o atidirbę privalomą „kvotą“ šeimos kolektyviniame sode arba kaimo daržuose, jauni ir vyresni čiupdavo kuprines, palapines ir patraukdavo į gamtą. Visgi keliauti su sunkiomis kuprinėmis nebuvo lengva, nes automobilių stigo, o autobusu buvo galima nukakti ne taip ir toli. 

REKLAMA

Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Sovietiniais laikais žmonės buvo tokie pat išradingi ir žingeidūs, todėl net uždaros sienos neslopino noro ištrūkti iš kaimų, miestų ar studentų miestelių. Keliauta daug, palapines ir baidares dažniausiai su savimi tampydavosi studentai arba „užkietėję“ turistai, kurie nešini kuprinėmis ir vaikais sugebėdavo vasaroti, kad ir tris savaites miške. Kiti gi kėlė sparnus į plačiąją sąjungą ir bastydavosi po kalnus ar šildydavosi ant Juodosios jūros akmenų.

REKLAMA

Žinoma, tai nebuvo lengva, bet nebuvo ir brangu ar neįmanoma. Nepatogiai, bet su nuotykiais dažniausia keliaudavo jauni, bet nuotykių ištroškę sovietiniai piliečiai, arba tie, kuriems toks gyvenimo būdas buvo įskiepytas universitete, kur klestėjo daugybė visokių keliautojų būrelių. 

Sunku, nepatogu, bet nėra išeities

Vilniaus universiteto istorikas, docentas Algirdas Jakubčionis sako, kad sovietmečiu būta atostogų „standarto“, kurio siekė visi save gerbiantys piliečiai. Tiesa, pasisekdavo ne visiems, o likusieji už „standarto“ borto atostogaudavo paprasčiau, nepatogiau, bet su daug daugiau nuotykių. 

„Sovietinės nomenklatūros „gero gyvenimo“ vaizdelis buvo gana prabangus. Butas, kolektyvinis sodas, automobilis ir atostogos „draugiškose sovietinėse respublikose“, artimame užsienyje. Visi kiti sekė šiuo standartu, bet retas, kuris galėjo svajoti apie atostogas, kad ir didesniuose sovietiniuose kurortuose, todėl siekė pakliūti į Palangą. Kelialapių gaudavo, nors jų nebuvo tiek daug, kiek norinčių atostogauti.

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, buvo ir kita kategorija žmonių, kurie vertino atostogas gamtoje, palapinėje ar plaukiant su baidare. Verta paminėti, kad taip atostogaudavo arba jauni žmonės, arba „užkietėję“ turistai, tikrai ne kiekvienam anuomet norėjosi tampytis su sunkia kuprine, palapine ir konservų pilnais maišeliais“, – pasakojo istorikas. 

Anot jo, gamtą ir pigų poilsį labiausiai mėgo jaunimas, nes tai buvo pigiausias būdas keliauti, o ir jėgos, ištvermės ir polėkio – reikėjo. 

„Daugiausiai miškais ir upėmis džiaugdavosi taip vadinami „tikrieji turistai“, daugelis jų buvo geografai, botanikai ar kitų „gamtinių“ specialybių studentai. Jie išties daug keliaudavo po miškus, orientuodavosi tik su kompasais, savaitėmis miegodavo palapinėse. 

Tai nebuvo paprasta, nes turisto amunicija svėrė daug. Baidarės buvo griozdiškos, kuprinės ir palapinės – taip pat. Keliauti taip tikrai nebuvo paprasta, o jei dar su vaikais, tai tikras iššūkis. Nepamirškime, kad automobilius anuomet turėjo retas, todėl keliaudavo su autobusais, traukiniais, tempdavo savo kuprines toli. Taigi, tikrai ne kiekvienas tam ryždavosi, norėdavo“, – sakė A. Jakubčionis. 

REKLAMA
REKLAMA

Istorikas pasakojo, kad buvo ir daugiau kliūčių keliautojams, tarkime, retas studentas, jaunuolis turėjo baidarę. Nuomotis jų nebuvo galima, tekdavo skolintis, o nusipirkti įstengdavo retas, nes gera baidarė kainavo tiek, kiek trys stipendijos arba vienas darbininko atlyginimas. O kur dar visos kitos išlaidos. 

Tiesa, keliauti buvo galima gana plačiai, tikrieji klajūnai neapsiribodavo Lietuva, juos traukė kalnai, Sibiro platumos ar kitos šiuo metu gana sunkiai pasiekiamos teritorijos. 

„Keliauti, turistauti su, tarkime, palapinėmis, buvo galima po visą Sovietų Sąjungą. Tą aktyvūs žmonės ir darė, tiesa, reikėjo saugotis uždarų, karinių teritorijų, miestų, kurių nebuvo žemėlapiuose. Atklydus iki ten grėsė dideli nemalonumai. Nukeliauti anuomet buvo galima net iki Kamčiatkos, bėda ta, kad lėktuvų nebuvo daug, skrydžių patogių – taip pat. Norint pakliūti kur nors tolėliau, tekdavo kelis kartus persėsti. Bet štai kelionės traukiniais buvo patogios, o ir romantiškos, todėl jais, ypatingai studentai, keliavo daug“, – prisiminė A. Jakubčionis. 

REKLAMA
REKLAMA

Anuomet taip pat nemažai keliauta autostopu, universitetai turėjo savo turistų klubus, būrėsi net tautosakos rinkėjų būreliai, kurie blaškėsi po kaimus rinkdami įvairias istorijas ir tuo pačiu – atostogaudami. 

Trys savaitės miške ir palapinėje – normalu

Savo vasaros atostogas prisimena ir fizikas Antanas, kuris mažas būdamas su tėvais išmaišė visas tris Baltijos šalis. Visada keliaudavo tik su kuprinėmis ir palapinėmis, nesinaudojo, o ir nebuvo tradicijos, apsistoti viešbučiuose. 

„Mano tėvai abu fizikai, nežinau, iš kur ši mada, bet, matyt, atsinešė dar iš universiteto. Mes visada keliaudavome su baidarėmis, palapinėmis ir nešini krūva konservų. Ir tai nebūdavo kelių dienų pasprukimas į mišką, su baidarėmis keliaudavome ir miškuose gyvendavome dvi ar tris savaites, man tai atrodė normalu, maniau, kad visi taip vasaroja. 

Tiesa, mes neturėjome kolektyvinio sodo, o grėbti šieno į kaimą važiuoti jau nereikėjo, seneliai buvo mirę. Todėl tėvai ir blaškydavosi su manimi po miškus ir upes vilkdami seną brezentinę baidarę. Pasakojo, kad kai buvo dar studentai panašiai keliaudavo po visą sąjungą, lipo į kalnus, nakvojo prie Baikalo. Jie, matyt, tiesiog mėgo tokias pramogas, o ir pigu gi buvo tai daryti“, – atviravo Antanas. 

REKLAMA
REKLAMA

Istorikas Marius Emužis tv3.lt yra pasakojęs, kad sovietmečiu stigo ne tik galimybių atostogauti, bet ir pačių atostogų, tuomet žmonės dažnai turėjo tik 15 dienų poilsiui. Tiesa, sunkiojoje pramonėje, šiaurėje dirbantiems žmonėms duodavo šiek tiek papildomų atostogų. 

„Lietuviai, jei turėdavo kaimą, dalį atostogų praleisdavo jame. Tai, matyt, natūralu, nes pirmiausia turėjo būti nudirbti darbai, o jau vėliau pramogauti. Tie, kas turėjo kolektyvinius sodus, atostogas leisdavo būtent ten, tai taip pat yra sovietinė klasika. Tie, kurie troško pailsėti, o ne dirbti sode, rinkdavosi Palangą arba Šventąją“, – pasakojo Vilniaus universiteto istorikas M. Emužis.

Kelialapius gaudavo tie, kurie dirbdavo įmonėse ir įstaigose, turėjo geresnes sąlygas. Gavus kelialapį jau buvo galima ramiai keliauti, nes nereikėjo galvoti apie maistą. Kelialapius formaliai gaudavo per įmonių profsąjungas. Kolūkiai taip pat gaudavo kelialapius, nors šie buvo nuperkami už kolūkio pinigus. Kelialapis galėjo būti visiškai apmokėtas, bet pasitaikydavo ir apmokamų iš dalies.

REKLAMA
REKLAMA

„Kai pradėjo atsirasti daugiau automobilių, o tai buvo apie 8 dešimtmetį, žmonės ėmė keliauti savarankiškai, gyventi kempinguose, gamtoje. Lietuvoje tokių keliautojų nebuvo daug, nes ir automobilių daug neturėjome, bet Sovietų Sąjungoje tai buvo populiaru, o tam postūmį davė filmas „Trys plius du“, apie romantiką gamtoje“, – sakė M. Emužis.

Išvykti į „artimąjį užsienį“ paprastam žmogui buvo labai sunku, nebent išsiųsdavo darbo pirmūną arba socialistinio darbo didvyrį. Tokiu atveju šios atostogos buvo naudojamos propagandos tikslais, sakyta, dirbkite ir galėsite atostogauti Bulgarijoje. 

Visgi keliauti savarankiškai, tarkime, kopti į Uralo kalnus, nebuvo sunku, trukdymų, ypatingai vėlyvuoju sovietmečiu, nebūdavo. Daug anuomečių jaunų žmonių keliaudavo ir iki pietų kurortų, gyvendavo kempinguose, pas močiutes ar glausdavosi gamtoje. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų