Privalomo skiepijimo išvengdavo tik sovietinės Azijos gyventojai ir tik todėl, kad slėpėsi aukštai kalnuose ir išlaikė itin tvirtą gentinį ir religinį identitetą. Istorikai tikina, kad prievarta medicinoje mažai tyrinėta sritis, bet tai, kas vyko sovietmečiu už baltai dažytų ligoninių sienų, nėra pramanas.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Istorikas Algirdas Jakubčionis pasakoja, kad sovietmečiu neaplankius medikų negalėjai gauti vairuotojo teisių, tuoktis ar dirbti. Tiesa, kokių ligų ieškota tarp būsimųjų jaunavedžių, neaišku. Visgi į santuokų rūmus tekdavo atsinešti ne tik asmens tapatybės dokumentus, bet išrašą iš mediko, kad esi sveikas.
Norint gauti vairuotojo teises anuomet reikėjo ne tik gerai matyti, bet ir įrodyti, kad nesergi psichine liga, o moterys privalėjo aplankyti ir ginekologo kabinetą. Alkoholikai taip pat per prievartą guldyti ir ligonines, ir lengvesnio režimo gydymo įstaigas, nes besaikis gėrimas laikytas psichiniu sutrikimu. O štai nusikaltę hipiai, nežinant, kur juos dėti, būdavo vežami į venerinių ligų ligoninę. Patikrai ar viešam pažeminimui.
Anuomet buvo populiarios ir mokomosios-moralizuojančios knygelės, kurios pasakojo apie baisius sifilio ar gonorėjos kelius, knygelėse rašytos istorijos apie pasileidusius, seksą mėgstančius žmones, kurie ligą „pasigauna“ stotyje, traukinyje ar susiradę negeros reputacijos partnerį. Ir nurodoma, kur kreiptis ir kam skųsti, jei įtaria kažką sergant būtent tokiomis ligomis.
Profesorius, urologas Balys Dainys yra pasakojęs, kad venerinėmis ligonis sirgę sovietiniai piliečiai sugauti su tokia liga neretai būdavo paviešinami visam darbo kolektyvui, privalėdavo nurodyti savo seksualinius kontaktus.
Valstybė kišosi į žmonių asmeninį gyvenimą, kvotė, kada ir su kuo šie mylėjosi, persekiojo pasileidėlius. Viskas, pasak profesoriaus, dėl kilnaus tikslo – noro išnaikinti bjaurias venerines ligas, kurios atskirais laikotarpiais Sovietų Sąjungoje plito kaip miško gaisras.
Tarkime, pokariu venerinių ligų antplūdis buvo toks didelis, kad joms tramdyti priimti atskiri įstatymai, kurie, žinoma, varžė žmonių laisves ir garantavo prievartinį gydymą.
„Apie 1955-65 metus buvo priimtas slaptas nutarimas, kad bet kokiais metodais reikia sumažinti venerinių ligų paplitimą. Taip pat buvo nutarta, kad su venerinėmis ligomis, kurios plito dėl palaido žmonių gyvenimo būdo, turi kovoti ne tik medikai, bet ir milicininkai, prokuratūros atstovai. Buvo nurodyta sugauti visus, kurie pas daktarą apsilankė sirgdami sifiliu arba gonorėja.
Apie tokius nelaimėlius medikas išsyk turėjo pranešti milicijai ir vargšą išsiveždavo iš daktaro kabineto. Vėliau jį tardydavo, klausinėdavo, kur šis pasigavo ligą. Jei lovelasas apskųsdavo Marytę, pas kurią buvo, milicija netrukus jau belsdavosi į jos duris, čia iškvosdavo, kad Marytė mylėjosi su Petru. Tokiu būdu buvo išgaudyti sergantieji venerinėmis ligomis“, – yra pasakojęs B. Dainys.
Psichiatrinės ligoninėse ir gydyti, ir kalinti
Istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas Tomas Vaiseta sako, kad prievartos sovietinėje medicinoje būta, jos nestigo ir jo tyrinėtoje psichiatrijoje. Nors prievartos medicinoje temos istorikai vis dar nesiima.
Tiesa, kad žmones psichiatrinėse ligoninėse buvo skriaudžiami, o jas ne savo noru pakliūti buvo itin lengva, taip pat nėra mitas. Ten savo vietą rasdavo ir režimui nepritariantys žmonės, kuriems psichiatrinė ar venerinių ligų ligoninės tapdavo bausme už galvojimą kitaip.
„Psichiatrija tikrai buvo naudojama, kaip politinis represijos instrumentas. Tai yra senokai įrodyta. Sovietinėje Lietuvoje tai taip pat naudota, nors detaliai ištirti dar negalime, nes žmonių medicininės istorijos nėra atviros. Visgi disidentai neretai atsidurdavo psichiatrinėse ligoninėse, nes už kritiką nebuvo patogu juos sodinti į kalėjimą, bet štai į ligoninę, jau kitas reikalas. Juk tik psichiškai nesveikas žmogus gali manyti, kad Sovietų Sąjungą reikia tobulinti.
Nikita Chruščiovas, beje, tą yra pasakęs viešai. O štai oponuoti sovietiniam režimui iš principo jau buvo nusikaltimas, kuris rado vietą ir Baudžiamajame kodekse. Tai buvo sunkus nusikaltimas. Dėl to prieš juos taikyti sovietinę psichiatriją nebuvo tokio didelio reikalo, kaip prieš disidentus. Juos tiesiog sodindavo į kalėjimą, tremdavo“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, prievarta psichiatrijoje plačiai naudota ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose socialistinėse respublikose. Tarkime, Rumunijoje. Ir ten ji susidoroti su žmonėmis buvo naudojama dažniau nei, tarkime, Lenkijoje. Taigi, nebuvo vieno modelio, kaip taikyti prievartinį gydymą ar gydymą-įkalinimą politiniams oponentams, kiekviena respublika, regionas darė savaip. Tarkime, sovietinėje Rusijoje daug daugiau disidentų tūnojo ligoninėse, nei sovietinėje Lietuvoje.
„Lietuvoje psichiatrinė prievarta prieš disidentus buvo naudojama tada, kai manyta, kad tai bus veiksmingiau nei kalėjimas. Tarkime, rezistentui Antanui Terleckui yra grasinę, kad uždarys į psichiatrinę ligoninę, bet to nepadarė. Matyt matė, kad jis – stiprus žmogus ir jo tai nepaveiks. O štai Mindaugas Tamonis buvo jautresnis ir jį uždarė į ligoninę“, – pasakojo T. Vaiseta.
Tiesa, medicininė prievarta sovietmečiu buvo taikoma ne tik prieš disidentus, bet ir prieš paprastus sovietinius piliečius. Prievartinis gydymas nebuvo retas reiškinys, pakliūti į ligoninę per prievartą nebuvo kažkas netikėto.
„Jei struktūros nutardavo, kad jį reikia gydyti, žmogaus niekas neklausydavo. Tiesa, tuo piknaudžiaudavo ne tik valstybė, bet ir patys žmonės. Yra tekę skaityti ne vieną skundą, kurį ištyrus paaiškėdavo, kad žmogus išties būdavo paguldomas neteisėtai, tarkime, jį apšmeižus.
Pamenu vieną atvejį, kai vyras grįžo namo, o už jo durų jau stovėjo brigada medikų su milicija ir jį pačiumpo bei nuvežė į Žiegždrių psichiatrinę ligoninę. Tiesa, kitą dieną jį paleido, nes paaiškėjo, kad jis sveikas. Kitą dieną žmogus turėjo dalyvauti teisme, kur privalėjo liudyti prieš buvusią žmoną, ji buvo įsivėlusi į finansines machinacijas. Taigi, žmona susitarė su dviem gydytojomis, pasirūpino diagnoze savo buvusiam vyrui. Vėliau prokuratūra ėmėsi ir tų medikių“, – pasakojo istorikas T. Vaiseta.
Daktarai būdavo pasitelkiami ir tada, kai kildavo nesutarimų dėl testamento. Tėvus mėginta guldyti į ligoninę, apšaukti neveiksniais, jei testamento turinys nepatikdavo ryšių su psichiatrais turintiems vaikams. Dar buvo populiaru susidoroti su alkoholikais vyrais, kuriuos žmonos taip pat uždarydavo į psichiatrinę ligoninę.
„Chroniški alkoholikai irgi galėjo būti gydomi per prievartą. Taigi, moterys, kurios skirdavo su sutuoktiniais, tam, kad gautų didesnę dalį turto susitarusios su milicija, teismais ar medikais, mėgindavo gauti pažymas, kad jų vyrai neveiksnūs alkoholikai. Juos guldydavo į psichiatrines ligonines, tarkime, Naujosios Vilnios ligoninę. Žmonės perėmė valstybės modelį ir taip pat prievarta kišdavo artimuosius į gydymo įstaigas“, – sakė T. Vaiseta.
Bijota, kad prieš bet ką gali būti panaudota medicininė prievarta, to bijojo tiek paprasti piliečiai, tiek disidentai. Apie tai pašnibždomis nemažai kalbėta, rašyta disidentų spaudoje.
Sovietmečiu buvo dviejų tipų psichiatrinės ligoninės, specialiosios ir paprastos. Specialiosios buvo tarsi ligoninės-kalėjimai, kur gydyti neveiksnūs žmonės, nusikaltėliai, ten pakliūdavo ir politiniai priešininkai. Tiesa, tokių ligoninių Lietuvoje nebuvo, artimiausia tokia baisi įstaiga egzistavo Černiachovske (Įsrutyje, Kaliningrado srityje).
„Tokiose įstaigose buvo tikrai daug smurto, tiesa, taip būdavo ankstesniais sovietiniais metais, vėlyvuoju sovietmečiu jo mažėjo. Lietuvos ligoninėse ligoniai taip pat skriausti, dažniausiai tai darydavo sanitarai, o ne medikai. Dar ir todėl, kad sanitaro darbą dirbdavo „žmonės iš gatvės“, dažnai – menko išsilavinimo, nes labai trūko darbo jėgos, niekas nenorėjo dirbti sanitarais“, – sakė istorikas.
Sanitarai darbe girtaudavo, tyčiodavosi iš pacientų, kartais juos sukiršindavo ir versdavo muštis, stebėdavo tai tarsi pramogą. Būta atvejų, kurie atkreipė ir milicijos dėmesį, tarkime, kai Žiegždriuose girti sanitarai laistymo žarnomis mušė pacientus, tai neliko nepastebėta.
Skiepyti ir karantinuoti per prievartą
Profesorius, infektologas Alvydas Laiškonis sako, skiepytis ar nesiskiepyti, gydytis ar ne, sovietmečiu žmonės rinktis negalėjo. Viskas buvo privaloma.
Karantinas, higiena ir izoliacija buvo pagrindiniai sovietinių medikų ginklai, o žmogaus teisės ir norai nieko nereiškė. Sergantys ir rodantys bent menkiausius simptomus būdavo uždaromi į specialias infekcines ligoninės, kurių šalyje buvo išties daug.
Ten nieko neįleista ir niekas iš ten neišleistas net tada, kai pasveikdavo. Dingus ligos simptomams dar dvi savaites medikai stebėjo pacientus. Laiškų iš infekcinių ligoninių pacientai taip pat nerašė, o artimieji žinią ir maistą perduodavo lauknešėliais, tiekiamais kartą per savaitę.
Medicina buvo nemokama, skiepai – privalomi. Skiepyti buvo visi, o skiepų dokumentai – kruopščiai sekti. Visgi, nepaisant tokių titaniškų pastangų, skiepyti sovietinius žmonės sekėsi ne visur.
Baltijos šalys ir čia pirmavo, o štai Vidurio Azijos respublikose vaikai ir toliau mirė nuo ligų, nuo kurių skiepai jau senokai buvo išrasti. Viskas todėl, kad nepasitikėta medikais, laikytasi tradicijų ar religinių įsitikinimų. Profesorius, pasakojo, kad dauguma skiepų Lietuvoje atsirado šeštajame dešimtmetyje ir buvo privalomi.
„Buvo skiepų kabinetai, ten ir skiepydavo. Mokyklose buvo medicinos punktai, mokinius skiepydavo būtent ten. Išsisukti nuo skiepo nebuvo kaip, visus surašydavo, sekdavo, kas ir kokį skiepą gavo. Niekas net neklausdavo, nori ar nenori skiepo, tėvų leidimo taip pat nereikėjo. Mažai žinota apie skiepų alergines reakcijas. O jų buvo. Tarkime, skiepijant nuo raupų vieniems būdavo tik taškelis, o kitiems – didelis randas ar net duobė ant rankos. Kiek vėliau, kad nesugadinti merginoms rankų, imta jas skiepyti į šlaunis. Žinote, rankas mato visi, šlaunis – vos vienas kitas“, – pasakojo profesorius.
Dirbdamas kaime profesorius matė ir skiepijamus kūdikius, juos skiepijo visus, medikai važinėjosi po šeimas, kurios susilaukė vaikų ir skiepydavo. Paskiepyti vaikelį reikėjo per penkias dienas nuo gimimo. Skiepyta nuo įvairių ligų, kokliušo, skarlatinos, tuberkuliozės, raupų, kiek vėliau – nuo poliomielito. Buvo 4-5 privalomi skiepai, labai tikrino, kad visi būtų paskiepyti, buvo skiepų pasai, kurie žmones lydėjo nuo gimimo iki mirties. Neturint nors vieno privalomo skiepo, kildavo didžiulis triukšmas.
„Motinos tam nesipriešino, buvo daug tokių, kurie dar atsiminė tarpukarį, kai gausiose šeimose mirdavo nemažai vaikų dėl paprastų vaikiškų ligų, todėl į skiepus sovietmečiu nežiūrėta priešiškai, o ir nebuvo kito pasirinkimo“, – sakė profesorius.
Tiesa, taip gerai buvo toli gražu ne visur. Vidurinės Azijos respublikose vaikai mirdavo neskiepyti. Laikytasi tradicijų, bijota Alacho.
