Karantino realijos: visi buvo lygūs, bet vieni – lygesni

Karantinas, kurį išgyvename šiandien, nėra naujas ir pasauliui nepažintas reiškinys. Karantinas kitais žodžiais reiškia izoliaciją, kai siekiama išvengti ligos, sustabdyti jos protrūkį ar apriboti teritoriją, kurioje siaučia infekcija. Pasaulis kovojo su ligomis ir joms taikė karantinus dar tada, kai buvo rašomas Senasis Testamentas.

6

Nuostabu tai, kad metodai ir efektyvumas nepasikeitė iki šiol: izoliacija, uždari miestai, uždraustos kelionės ir paliepimas tūnoti namuose buvo girdėti ir viduramžių maro mėginantiems išvengti miestiečiams, ir sovietinėmis taisyklėmis nepatenkintiems disidentams, ir laisvės pasigendantiems šiandienos lietuviams. 

Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto. 

40 dienų taisyklė buvo žinoma jau senovės Graikijoje, manant, kad ligos, pasireiškiančios per šį laikotarpį, yra ūmios ir itin pavojingos. Tuo metu ligos, aptinkamos per ilgesnį laiką, buvo priskiriamos prie lėtinių ir keliančių mažesnį pavojų aplinkiniams. 

Dar Senajame Testamente randami įsakymai izoliuoti užsikrėtusiuosius ir sudeginti jų rūbus, ypač išskiriant maro ir raupų atvejus. 549 m. išleisti Justiniano I įsakai liepdavo karantinuoti sugrįžusiuosius iš kraštų, kur pasireikšdavo epidemijos.

(6 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Maras

Karantinas buvo taikomas ir viduramžių Europoje. Žinoma, kad jau XIII a. Italijos uostuose laivų įgulai buvo draudžiama 40 dienų išlipti į krantą, siekiant patikrinti, ar pirkliai neparvežė maro užkrato. Būtent tada ir atsirado izoaliacijos pavadinimas – karantinas, kuris reiškė ne ką kitą, o tas pačias 40 dienų, kurias reikia laukti, norint išvengti ligos, o Venecijos atveju, kur gimė šis terminas, norint įplaukti į uostą. 

REKLAMA

Reaguodamos į epidemijas, atskirais laikotarpiais karantino įsakymus buvo išleidusi Rusija, Didžioji Britanija, JAV ir kitos šalys. XIX a. pabaigoje ir XX a. suaktyvėjus tarptautiniam bendradarbiavimui sveikatos apsaugos klausimais ligų plitimo suvaldymas tapo labiau koordinuotas, tačiau tai nepanaikino karantino būtinybės ir šį kovos su epidemijomis priemonė yra naudojama iki šių dienų.

Karantinas būtinas, bet ne visiems

Karantinas savo naudą ir tikrąją galią įrodė marui siaubiant Europą. Būtent tada Venecija, o vėliau ir kitos pajūrio valstybės ir miestai visiškai uždarė savo uostus ir laivams jūroje tekdavo laukti 30 ar 40 dienų tam, kad galėtų pasiekti uostą. Baimintasi ne veltui, būtent laivais iš Vidurinės Azijos stepių ir dar tolimesnių vietų atkeliavo žiurkės, kurios nešė marą. Laivams sustojus Venecijoje, Bordo ar Londone liga plisdavo žaibo greičiu. 

Štai 1348 lapkričio mėnesį vienam tokių laivų pasiekus Londoną, prieš Kalėdas londoniečiai jau kasė masinius kapus nuo maro mirusiems savo artimiesiems. Istorikai rašo, kad į vieną kapą versta ne mažiau kaip po 200 kūnų ir šie pradžioje kasti gana arti gyvenamųjų vietų. Koks pavojus gresia, nesuvokta, bet supratimas atėjo gana greitai, kai karaliaus Edvardo III duktė Joana mirė pakeliui pas savo sužadėtinį, Kastilijos princą.

Jos laivas sustojo Bordo, kur jau siautė maras, to užteko, kad mirtų princesė ir visa jos palyda. Londone po šios liūdnos žinios imtasi griežtų priemonių, buvo įsakyta deginti drabužius, o atskirais atvejais ir namus tų, kurie mirė nuo maro. Masinės kapavietės imtos kasti toliau nuo vietų, kuriose gyveno žmonės, gatvės – valytos, o tai viduramžiais buvo gana netikėtas sprendimas. O ir žmonėms drausta blaškytis gatvėmis, miesto vartai – užremti. Tiesa, tai nebuvo pačios griežčiausios karantino sąlygos, kurias privalėjo iškęsti žmonės. 

REKLAMA

Štai Venecijoje tuo pat metu ne tik į miestą neįleisti laivai, bet ir įrengtas pirmasis „lazaretas“, kuriame buvo uždaryti į miestą atvykstantys žmonės arba tie, kurių artimieji jau mirė nuo maro. Lazzaretto Vecchio sala Venecijos lagūnoje ne vienam tūkstančiui žmonių tapo paskutine priebėga. 2007 metais archeologai vykdydami kasinėjimus vien paviršiniame sluoksnyje atkasė 1500 skeletų, manoma, kad giliau jų yra dar ne vienas tūkstantis.

Ši sala davė vardą ligoninėms, prieglaudoms ir savotiškiems kalėjimams daug šimtmečių po to vadintiems lazaretais, kur buvo uždaromi sergantys ar įtarimų keliantys žmonės. Lazaretai išgyveno net iki XX amžiaus, o prieš gerą šimtmetį jame tiriamaisiais tikslais užsidaręs rašytojas pats patyrė, ką reiškia lazareto „patogumai“ ten gyvenantiems žmonėms. Tiesa, tiek 14 amžiuje, tiek vėliau net giežtos karantino taisyklės negelbėjo nuo šimtų tūkstančių mirčių. 

Štai 1563 Europą vėl užgriuvo maras, pasimokę iš praėjusių šimtmečių negandų šį kartą žmonės reagavo greičiau, „venecijietiškasis karantinas“ imtas taikyti ne tik laivams, bet ir pirkliams, atvykstantiems į miestus, masinės kapavietės kastos toliau nuo miesto centro, namai, kuriuose mirė žmonės, žymėti mėlynais kryžiais. Tiesa, mirdavo net tie, kurie saugojosi ir užsikaldavo savo namuose.

Teisingai manyta, kad maras plinta per purvą, bet nesuvokta, kad jį platina blusos ir žiurkės, kurios rasdavo kelius ir takelius, net į pačius prabangiausius būstus. Kelionės maro ir karantino metu buvo stipriai ribojamos, miestai neįsileido atvykėlių, miesteliai ir kaimai kiekvieną prašalaitį pasitiko su šakėmis. Pirkliai ne tik kentė karantiną, bet ir prekių taršymą, jos būdavo vėdinamos, peržiūrimos, saugomos. 

Maras siaubė Europą ir 16 ar 17 amžiuje, o karantino taisyklės kaskart būdavo vis drakoniškesnės. Kartais žmones tiesiog uždarydavo jų namuose ir palikdavo ten mirti, „užkrėstus“ būstus degino, mirusių giminaičius išvydavo iš miesto arba nužudydavo. Maro aukų kapai žymėti, o ir pačios aukos nuguldavo nežinomuose kapuose. Lazaretai rengti atokiose vietose, štai Viduržemio jūroje tam puikiai tiko salos, iš kurių niekas negalėjo pabėgti.

REKLAMA

Britų istorikai rašo, kad karantinas visada, net viduramžiais, sietas su teisių pažeidinėjimu, smurtu ir turtingųjų protegavimu. Būtent karantino metu valdžios atstovai siekdavo susidoroti ar nubausti žmones, padariusius su karantino pažeidimais nesusijusius nusikaltimus. Turtingieji, ypatingai siaučiant marui, išsipirkdavo nuo karantino ir pasprukdavo iš karantinuojamo miesto.

Taigi, pasak istorikų, karantinas niekada nebuvo lygus visiems, skirtingos socialinės klasės jį išgyveno skirtingai, o klausimai apie valdžios veiksmus kildavo dar tada, kai žmogaus teisės buvo visiškai negirdėtas dalykas. Tiesa, nieko efektyvesnio nei karantinas kovojant su užkrečiamomis ligonis žmonija nerado iki šiol.

Jei nėra vaistų, karantinas vienintelis, kuris veikia. Taip buvo ispaniškojo gripo metu, choleros ar raupų protrūkių metu Europoje, Azijoje ar Sovietų Sąjungoje, Ebolos epidemijos metu prieš kelerius metus Afrikoje, ar SARS protrūkio metu Kinijoje. 

Lietuva karantiną pažino

Nuo 15 iki 18 amžiaus mūsų šalies teritorijoje buvo net 22 maro epidemijos. Daugiausia aukų nusinešė didžiuoju maru vadinamas ligos protrūkis 1710–1711 m. LDK manyta, kad marą sukelia pelkėse pūvančios organinės medžiagos, pūvantys lavonai, smulkūs gyvūnėliai. Tiesa blusų neįtarė niekas. Buvo daug manymų, kad maras – Dievo bausmė, bažnyčia šį mastymą skatino. 

Su maru kovota įvairiai, nes daugelis, bent viduramžiais, nežinojo, kas jį nešioja, kodėl ir kaip jis atsiranda, plinta. Lavonai versti į krūvas, po jas šmirinėdavo šunys ir žiurkės, liga nevaržomai plito. Manyta, kad nuo maro galima gelbėtis kvepalais, smilkalais, pūliu gėrimu ir kitais, regis, pačiais keisčiausiais būdais.

Tiesa, jau tada buvo suvokta, kad geriausia tiesiog šalintis žmonių, sprukti į mažiau apgyvendintas teritorijas ar užsidaryti pilyse, užsienio dvaruose. Būtent taip per visus protrūkius darė LDK didikai Radvilos, kurie kitaip nei daugelis jų amžininkų, itin daug dėmesio skyrė higienai, sveikatai ir gerbūviui. 

REKLAMA

Nė vienas Radvila nė per vieną maro protrūkį neužsikrėtė šia mirtina liga ir nuo jos nemirė. Maro metu jų dvarai užsidarydavo, turtingi didikai turėjo begales atsargų, todėl galėjo išgyventi ir ilgiausią karantiną. 

Tiesa, taip pasisekdavo ne visiems. Turtingieji, elitas, vienuolynai užsidarydavo, tikėdamiesi, kad liga jų nepasieks. Bet ir ten liga patekdavo su graužikais, blusomis. Ateidavo ir pas tuos, kurie buvo užsibarikadavę ir apsirūpinę maistu. 

Kiek vėliau, tarkime, 18 amžiuje, apie marą ir būtinybę nuo jo gintis, žinota daugiau. Maro aukų kapai jau pilti už miesto sienų, net špitolės ir vienuolynai, kurie prižiūrėjo tokius ligonius, likdavo už miesto sienų.

Karantinas ir prieš kelis šimtus metų priimtas itin rimtai, uždraudus išvykti ir atvykti į miestą maro metu, įsakymui nepaklusę žmonės buvo galabijami tiesiog vietoje. Taikyti apribojimai pirkliams, jie laikyti karantine. 

O štai maro aukų namai deginti, ant jų kapų statyti raudoni kryžiai, kapai apipilti kalkėmis, o kauburiai daryti itin aukšti, kad visi žinotų ir iš tolo lenktų. 

Praslinkus marui ir jau XX amžiaus pradžioje Lietuvą užgriuvus ispaniškajam gripui karantino sąlygas diktavo šalį okupavusi kaizerinė Vokietija. Istorikai pasakoja, kad jos buvo drakoniškos. 

Istorikas Algis Kasparavičius sako, kad okupaciniai karo įstatymai pasitarnavo ir kaip karantino įstatymai 1917-1918 metų Lietuvoje, mat drausta keliauti iš vienos gubernijos į kitą, savo gyvenamąją vietą žmonės galėjo palikti tik gavę leidimą, o tokių, žinoma, niekas nedalijo. Tuomet lietuviškoji spauda jau rašė apie šį gripą, iš pradžių tai buvo pranešimai iš užsienio, vėliau imta rašyti apie masiškai sergančius ir mirštančius žmones šalies viduje. Tiesa, pastebėta, kad nors žmonės ir negalėjo keliauti, tarpusavyje karantino nesilaikė, nesisaugojo. 

Štai 1918 m. lapkričio 30 d. „Tėvynės sargo“, numeryje rašoma: „Įvairios žinios. Šakiai (Naumiesčio apskritis). Šioje apylinkėje taip yra išsiplatinusi ši ispanų liga, kad neaplenkia beveik nė vieno žmogaus. Kartais išsyk suserga visas namas, nuo seniausio ligi mažiausio. […] Daugelis žmonių miršta, nes besirgdami nesisaugoja; jeigu kiek pasidaro geriau, tai ima vaikščioti, persišaldo, gauna plaučių uždegimą ir dažnai miršta. Laidoja veik kas dieną; kunigai lanko ligonius dienas ir naktis“. 

REKLAMA

O kitur jau minima, kad liga sparčiai plinta tarp kareivių ir pabėgėlių, kurie pasibaigus karui grįžta iš Rusijos. Akivaizdu, kad tokio tipo kelionės – nedraustos, o ligai tik to ir reikėjo. Iki šiol manoma, kad ispaniškas gripas buvo pirmasis toks mobilus, sugebantis prasiskverbti praktiškai į kiekvieną pasaulio kampelį, virusas. 

Mat kelionės traukiniais, laivais ir automobiliais jau buvo taip pažengę, kad net karantinas gelbėjo nedaug. Tiesa, prie ligos plitimo prisidėjo karas, kuris ėjo koja kojon su liga.  

Sovietiniais laikais Lietuvą kankino choleros, raupų, šiltinės proveržiai. Jie buvo itin dažni pokario metais, kai šalyje stigo maisto, bet netrūko valkataujančių našlaičių. Vaikai šias ligas platino itin sparčiai, bet sovietinė medicina, pasak infektologo Alvydo Laiškonio – neatsiliko. Karantinas, higiena ir izoliacija buvo pagrindianiai sovietinių medikų ginklai, o žmogaus teisės ir norai nieko nereiškė. Sergantys ir rodantys bent menkiausius simptomus būdavo uždaromi į specialias infekcines ligoninės, kurių šalyje buvo išties daug. Ten nieko neįleista ir niekas iš ten neišleistas net tada, kai pasveikdavo. Dingus ligos simptomams dar dvi savaites medikai stebėjo pacientus. Laiškų iš infekcinių ligoninių pacientai taip pat nerašė, o artimieji žinią ir maistą perduodavo lauknešėliais, tiekiamais kartą per savaitę. 

Tiesa, uždarytų miestų sovietinėje Lietuvoje dėl karantino nebuvo, nors Odesa, Bakų ir mažesnis Centrinės Azijos miestai to neišvengė, kariuomenė ten stovėjo kas keli metrai, išvažiavimai iš miesto kuriam laikui būdavo uždaryti, o pabėgti laukais – nepavykdavo. Tiesa, profesorius A. Laiškonis sako, kad to, ką dabar išgyvename Lietuvoje, o ir visame pasaulyje, jau senokai nebuvo. 


Rašyti komentarą...
L
Lina
2020-04-12 18:10:59
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tikrai geras rašinys vertas dėmesio ir tai yra svarbiausia
Atsakyti
0

C
Ceslava
2020-04-12 17:52:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
Geras straipsnis. Gyvensime. Viskas bus gerai.tai ne pasaulio pabaiga.
Atsakyti
0

C
Ceslava
2020-04-12 18:02:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
Geras straipsnis. Visko buvo,bet gyvenimas tesiasi likime ramus,o dabar vieni kitu bijo, gali mirti prie kaimyno duru, neatidarys, ypac ,jei dirbi. Bet kazkam reikia dirbti.
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų