Be to, privačių sklypų savininkai ne tik neturi specialios technikos, bet ir nežino, kada ir kaip sovietmečiu į Lietuvą specialiai dauginimui įvežtas augalas turi būti šienaujamas ar nuodijamas.
Tačiau netrukus šią idilę privalės nutraukti sklypo, kuriame auga šie dvimetriniai Sosnovskio barščiai, savininkas.
Savivaldybė apžiūrėjusi, kad invazinio augalo užimamų plotų sostinėje ėmė daugėti, užsimojo griežčiau bausti jų nenaikinančius privačių sklypų savininkus.
Jeigu šeimininkas vis tiek nesitvarko, savivaldybė gali imtis darbų. Piktžoles nušienaus, ir paskui iš šeimininko išsireikalaus už tai pinigus. O jeigu šeimininkas ir į tai nereaguos, sklypas gali būti įtrauktas į nenaudojamųjų sąrašą, ir tokiam sklypui bus taikomas keturių procentų žemės mokesčio tarifas.
Visus grasinimus sušvelnina Aplinkos ministerijos atstovai, patariantys žmonėms nežinantiems, kaip kovoti su Sosnovskio barščiais, geriau patiems ir nekišti nagų. Išrastas herbicidas nušluosiantis, kaip teigiama, pavojingą augalą nuo žemės. Tačiau jį naudoti galės tik profesionalai.
Šis augalas į Lietuvą atkeliavęs dar sovietmečiu. Paaiškėja, net ne atsitiktinai, o tyčia čia atvežtas ir imtas net gi dauginti.
Kuo labiau plito, tuo daugiau darbo gydytojams. Mat nežinodami žmonės barščius šienaudavo plikomis rankomis, basomis. Tad nusidegindavo odą.
Prisielietus saulėtą dieną prie pavojingo augalo oda nudega štai taip. Tad sugalvojusiems kovoti savarankiškai gydytojai pataria apsirengti ilgom kelnėm, pėdas apsaugant taip pat sandariais batais. Ir šienauti jau ūgtelėjusius augalus reikėtų labiau lietingą dieną. Be Sosnovskio barščių Lietuvoje skaičiuojama dar keturiolika rūšių invazinių augalų. Tarp jų ir plačialapiai lubinai, rūgštynės. Leidžiant jiems bujoti, nyksta lietuviškos, senovinės žolelės.
Vietoj jų atsiranda piktžolės.
