Rusijos grėsmė suvienijo: Lietuvos politikai atiduoda duoklę Lenkijai

Lietuvos politikai šią savaitę rezoliucija pagerbė 450-ąsias Liublino unijos metines, o Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir dar aštuoni parlamentarai šeštadienį išvyksta į Lenkiją dalyvauti jubiliejiniuose renginiuose.

Prieš šimtą metų tai būtų neįmanoma dėl tautinio judėjimo ypatumų ir prastų santykių su lenkais.

„Tarpukariu tai būtų neįsivaizduojama. Tai buvo kitas pasaulis, kita epocha ir kitokie įsitikinimai“, – sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas.

Lietuvos politikų dėmesys Liublino unijai rodo, kaip keičiasi Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei 1569 metais priimto sprendimo kurti vieną valstybę vertinimas.

Šia liepos 1 dieną pasirašyta sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkija susijungė į Abiejų Tautų Respubliką, apėmusią ir dabartines Baltarusijos bei Ukrainos teritorijas, bet žlugusią XVIII amžiaus pabaigoje.

Tai padėjo Lietuvai ir Lenkijai kurį laiką apsisaugoti nuo Rusijos. Politikos ekspertai sako, kad Maskvos grėsmė abi tautas glaudžiau bendradarbiauti skatina ir šiandien.

Liubline sekmadienį unijos pasirašymo metinių proga šv. Mišias aukos Vilniaus ir Liublino arkivyskupai metropolitai.

Lietuva „nustojo egzistuoti“

Anot istorikų, tarpukario Lietuvoje vyravo požiūris, kad pasirašius Liublino uniją šalis nustojo egzistuoti kaip politinis darinys.

Istoriografijoje vyravo neigiami sutarties aspektai, kad Lenkija privertė Lietuvą kurti bendrą valstybę šiai nepalankiomis sąlygomis ir taip apribojo jos suverenitetą, be to, pasisavino dideles LDK teritorijas.

Apskritai Abiejų Tautų Respublika buvo domėtasi kur kas menkiau, nei laikotarpiu iki Liublino unijos.

„Buvo nenorima į ją gilintis – sakyta, kad sulenkėjusi Lietuvos bajorija parsidavė lenkams, ir iš esmės pamiršti visi kiti argumentai“, – sakė profesorė Jūratė Kiaupienė iš Lietuvos istorijos instituto.

REKLAMA

„Tarpukario Lietuva buvo Gediminaičių Lietuva“, – tvirtino R. Petrauskas

Tokį istorinį naratyvą skatino politinis siekis nebesieti valstybingumo su Lenkija.

„XIX ir XX amžiaus pradžioje lietuvių ir lenkų nacionalinių judėjimų idėjos išsiskyrė. Lenkijoje dominavo idėjos atkurti Abiejų Tautų Respubliką, o lietuvių nacionalinis judėjmas apsisprendė siekti savarankiško Lietuvos valstybingumo“, – teigė R. Petrauskas.

„Čia buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi skirtingas unijos interpretacijas“, – pridūrė jis.

Požiūrį į kadaise bendrus Lietuvos ir Lenkijos santykius blogino ir 1920-ųjų Vilniaus krašto okupacija.

Daug dėmesio Lietuvoje Liublino unija nesulaukė ir sovietmečiu.

Pasak R. Petrausko, sovietai skiepijo požiūrį, kad pasirašiusi Liublino uniją Lietuva atsitraukė nuo logiško kelio kurti valstybę drauge su Rusija.

„Tai iš esmės iš carinės istoriografijos pasiskolintas naratyvas“, – kalbėjo akademikas.

J. Kiaupienė sakė, kad okupacijos metais Liublino unija plačiai nebuvo tyrinėta siekiant vengti diskusijų apie Maskvos elgesį.

„Nebuvo galima pasakyti, kad Liublino unija buvo sudaryta dėl Maskvos puolimo. Apie ją buvo kalbama stengiantis neperžengti tos ribos“, – teigė istorikė.

Suvienijo baimė dėl Rusijos

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nepaisant išliekančių kontroversiškų vertinimų daug istorikų siekia parodyti, kad Liublino unija iki galo nesunaikino Lietuvos savarankiškumo – LDK išsaugojo teritoriją, atskirą vykdomąją valdžią, iždą, kariuomenę, teisinę sistemą.

Anot jų, Liublino unija tampa vis labiau suprantama kaip dviejų valstybių kompromiso dėka pasiektas susitarimas, tuo metu reikalingas Lietuvai dėl kylančios karinės grėsmės iš Maskvos.

Rusijos grėsmė šiandien taip pat verčia vienytis Lietuvą ir Lenkiją, nors dvišalius santykius kartais temdo istoriniai ir politiniai nesutarimai.

„Dabartinis lietuvių ir lenkų politinis, ekonominis ir kultūrinis artėjimas vyksta atsinaujinusio Rusijos imperializmo kontekste“, – BNS sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

REKLAMA

„XXI amžiaus diplomatija ir politika yra tokia, kad joje daugiausiai atsižvelgiama į realius politinius ir ekonominius iššūkius. Nors politinė istorija ir tradicija nepamirštama, ji paliekama tyrinėti istorikams“, – pridūrė jis.

„Jeigu Vokietija ir Prancūzija bandytų politiškai iki galo išsiaiškinti visus istorinius niuansus, jų santykiai niekada nepasistūmėtų tiek, kiek yra pasistūmėję dabar“, – kalbėjo docentas.

Pasak istorikų, Lenkijos akademinis ir kultūros elitas taip pat nustojo įvardyti LDK kaip į Lenkiją inkorporuotą valstybę ir imasi pabrėžti dviejų šalių sąjungą.

Lenkų politikai dažnai Liublino uniją vadina Europos vienijimosi pradžia, nors daliai lietuvių toks teiginys atrodo perdėtas.

„Galbūt tai iš noro parodyti Lenkiją kaip didvalstybę. Unijos, panašūs dariniai Europoje atsirado nuo Viduramžių, tai nebuvo tipiški dariniai, bet jie buvo, (...) o Europos Sąjunga kūrėsi kitokiais pagrindais ir motyvais“, – teigė R. Petrauskas.

Pastaraisiais metais vis garsiau skambant baltarusių pareiškimams apie savo vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jie imasi pabrėžti ir savo įtaką Abiejų Tautų Respublikoje.

„Nemaža baltarusiško elito dalis nori atrasti savo istorines šaknis. Jeigu nori būti bent kažkiek savarankiška valstybe, negali ja būti be istorinės tradicijos“, – kalbėjo R. Petrauskas.

Pasak jo, Ukrainoje Abiejų Tautų Respublika vertinama labiau skeptiškai, daugiausiai dėl XVII amžiuje nepavykusių kazokų derybų su lenkais dėl unijos.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų