Profesorius Burneika. Covid-19 epidemija: blogos ir geros žinios apie situaciją ir jos valdymą

Taip jau atsitiko, kad visi gyvename vienoje bendroje erdvėje, kurioje neįmanoma pakeisti vieno reiškinio, nepakeičiant visų kitų. Draudimai dirbti, keliauti, bendrauti keičia ne tik infekcijos plitimo sąlygas, bet ir visas kitas sritis, kurios savo ruožtu taip pat keičia ne tik pajamas, aplinkos naudojimą, bet ir gyventojų sveikatą. Tie pokyčiai, panašu, yra žymiai didesni nei kas nors įsivaizdavo epidemijos pradžioje. 

Jau metus šalis griežčiau ar švelniau kovoja su COVID-19 infekcija. Žmonių gyvybių apsauga šioje kovoje yra aukščiausias tikslas, kuriuo grindžiami visi suvaržymai ir ribojimai, gerokai pažeidžiantys tas laisves, kurias mes visai neseniai iškovojome.

Tikslas kilnus, tad kol juo tikime, galime pakentėti. Bėda, kad, kaip teisingai pastebėjo vieno didmiesčio meras, Vyriausybės veiksmuose logikos dažnai pasigendama, tad tikėjimas ima šlubuoti. Ši Vyriausybė priėmė nemažai logiškų ir reikalingų sprendimų, kurie efektyviai sumažino ilgalaikius žmonių susibūrimus patalpose, kas neabejotinai darė pozityvią įtaką visuomenės sveikatai, net jei ir sukėlė daugelį kitų problemų. 

Kita vertus, ji priėmė ir tokių sprendimų, kurių įtaka infekcijos plitimo sąlygoms menkai argumentuota, nors neigiamos pasekmės visuomenei (įskaitant ir jos sveikatą) yra akivaizdžios.

Pagrindinė taisyklė, kuria vadovaujasi mūsų karantino (tiksliau „uždarymo“) valdovai, yra aklas tikėjimas, kad leidimai „veikti“ (t. y. atlaisvinimai) yra labiau pavojingi nei esami draudimai. Dėl šios priežasties vyraujantys valdžios sprendimai yra: „šiandien nesvarstėme“ ir „nieko negalime, nes rodikliai nekrinta ar krinta nepakankamai“. 

Šitokia taisyklė empiriškai yra įrodyta tik bendru atveju (kalbant apie visas priemones urmu) ir tik kalbant apie COVID-19 epidemijos aukas. Kalbant apie atskiras karantino priemones ir jų poveikį visai žmonių sveikatai, tokių įrodymų dažniausiai nėra. Prielaida, kad konkretūs suvaržymai kenkia ne tik ekonomikai, bet ir „demografijai“, yra lygiai taip pat tikėtina, kol neįrodyta priešingai.

REKLAMA

Blogos žinios 

Faktas, kad epidemija ir jos suvaldymo priemonės sukėlė be precedentinį mirtingumo šuolį Lietuvoje jau visiems žinomi (apie 3000 žmonių mirė dėl COVID-19 ir dar apie 5000 nuo kitų priežasčių). 

Tai, kad „Eurostat“ duomenimis mirtingumo didėjimas nuo epidemijos pradžios Lietuvoje yra didžiausias visame Baltijos jūros regione (reikia lyginti panašius kraštus), taip pat daug kam ne naujiena (pav.). Kadangi epidemijos bangos plinta iš Pietų į Šiaurę, Baltijos sesės šiek tiek mus vejasi, bet galėčiau lažintis, kad nepavys. 

Tai, kad giežčiausi draudimai mūsų regione yra Lietuvoje ir Lenkijoje (Oksfordo universiteto mokslininkų teigimu), taip pat yra žinoma (ir vien tai kelia įtarimų, dėl griežtų priemonių efektyvumo). 

Didesnė naujiena – mirtingumo didėjimo aiškinimai naudojant „po to, vadinasi dėl to“ logiką. Praėjusių savaičių „EUREKA“ – atradimas, kad maždaug 3000 numirusiųjų ne nuo COVID-19 neseniai sirgo arba buvo infekuoti covidu

Išvada daroma paprasta – dėl augančio mirtingumo vis tiek yra kaltas šitas parazitas, o ne mūsų menkai argumentuoti draudimai ir gąsdinimai. Galbūt, bet tai ne įrodymas. Daugelis pernai mirusiųjų buvo neseniai gėrę arbatą, sirgo sloga, ar turėjo aibes kitų virusų savo organizme... Turbūt nuo jų ir numirė? 

Sveika logika sako, kad jei COVID-19 virusu per metus buvo infekuoti nuo penktadalio iki trečdalio šalies gyventojų, tad nemažai mirusių tiesiog statistiškai turi būti arba infekuoti, arba neseniai buvę infekuoti. 

Paaiškinti covidu tuos papildomus 3000 mirčių galima tik tokiu atveju, jei medikai, konstatavę mirties priežastis, buvo visiškai nekompetentingi. Žinoma, dalis mirusiųjų iš tikro galėjo numirti dėl šios infekcijos (jei, pvz. buvo pražiopsota, kad infarktą sukėlė COVID-19 virusas), bet tai ne tie atvejai, kurie Statistikos departamento yra kvalifikuojami kaip „mirė su COVID-19“. 

REKLAMA

Tiesą sakant, net mirusieji nuo COVID-19 nepaaiškina padidėjusio mirtingumo analogiška apimtimi, nes daugelis jų būtų numirę per šį laiką vis tiek. Kitaip sakant, jei kitos priežastys (karantino baimės ir draudimai) neveiktų, 3000 mirusiųjų nuo COVID-19 metinį mirčių skaičių padidintų kokiu tūkstančiu ar dviem, o kelerių metų bėgyje šis padidėjimas išnyktų visai. 

Absoliuti dauguma mirusiųjų yra labai garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos žmonės. (Karantino pasekmės žmonių sveikatai (pvz. regėjimui, stuburui ar kepenims) dešimtims ar šimtams tūkstančių tautiečių tęsis tol, kol jie gyvens). 

Faktas lieka faktu, – mes su šia problema tvarkėmės labai prastai. Mūsų veiksmai saugant žmonės nuo COVID-19 sukėlė ne mažiau problemų, nei atnešė naudos. Tai atsitiko ne tik todėl, kad mes vėlavome priimdami sprendimus, bet ir todėl, kad nebuvo galvojama, kokias šalutines pasekmes viena ar kita priemonė gali sukelti. 

Nėra vaistų be šalutinio poveikio. Jei nežinoma, ar draudimas efektyvus, jo taikyti nereiktų vien „dėl viso pikto“ ilgiau nei būtinai reikia. Reikalavimas kaukes dėvėti lauke, pavyzdžiui, buvo blogas sprendimas ne todėl, kad jos nepadeda, o todėl, kad jos, galbūt, kenkia. 

Tai dar ne įrodymas, bet susirgimų skaičiaus mažėjimas per pastarąsias kelias dienas, gali būti paaiškinamas ir kaukių atsisakymo, nes kitos sąlygos nesikeitė (tik didesnė dalis žmonių į patalpas užeina užsidėję sausą kaukę ir nekvėpuoja lauke savo pačių iškvėptais virusais). Jei tai tiesa, kaukių lauke „fanai“, bus paankstinę ne vieno tautiečio kelionę į geresnį pasaulį. 

Yra ir gerų žinių

Absoliuti dauguma žmonių numiršta tik vieną kartą. Tai reiškia, kad mirusiųjų skaičiaus didėjimas praeityje, nulems mirtingumo mažėjimą ateityje. Epidemijai ir karantinui tęsiantis, kritinių sveikatos problemų turėjusių žmonių dalis mažėja ir mirtingumas krenta. 

REKLAMA

Vadinasi, ir karantino priemonių neigiama įtaka mirtingumui mažėja. Blogesnė žinia, kad stringanti ligų profilaktika, sutrikusi reabilitacija ir kiti veiksniai, leidžia įtarti, kad bus priežasčių didinsiančių mirtingumą ateityje. Bet šis didėjimas bus labai ištęstas laike, tad menkai pastebimas (nebent nukentėję imtu masiškai teistis su valstybe dėl žalos atlyginimo, o tam jie turės neblogą pagrindą). 

Kodėl savivaldybės yra netinkamas objektas nei analizei, nei palyginimui, nei epidemijos valdymui?

Nemažai dėmesio Lietuvos politikai skiria savivaldybėms, kuriose sergamumas tai kyla, tai krenta ir kurios, galbūt, galėtų geriau kovoti su infekcija nei „centras“, būti „atvertos“ anksčiau ir t.t. 

Savivaldos teritorinė sistema Lietuvoje pasižymi turbūt didžiausiu nesubalansuotumu ir neadekvatumu realybei visoje Europoje. Sovietmečiu suformuota, šiek tiek paremontuota sistema visiškai nebeatitinka šių dienų teritorinio gyvenimo realijų ir verkiant reikalauja esminių pokyčių. 

Lyginti tarpusavyje kelis tūkstančius gyventojų turinčias ir penktadalį Lietuvos gyventojų apimančias teritorijas yra visiškas nesusipratimas. Keli užsikrėtimai mažose savivaldybėse keičia situaciją kardinaliai, o jie neišvengiami, jei savivaldybės neuždarytos pilnai. 

Daugumoje savivaldybių gyvena mažiau nei 30 tūkst. žmonių ir tai reiškia, kad vidutiniškai per dieną ten užsikrečia po 3–4 žmonės ir vienas kitas židinys kardinaliai keičia jų sergamumo rodiklius. Savivaldybės seniai nebėra uždaros darbo, paslaugų ar prekių rinkos, tad judėjimo ribojimai ne tik menkai efektyvūs, bet ir diskriminuoja gyventojus skirtingai. 

Būti „uždarytu“ Vilniuje ir Pagėgiuose ar Neringoje yra visai ne tas pats. Kitaip kaip teritorine diskriminacija, tokių sprendimų nepavadinsi. Atrodo, kad mūsų valdžia visai nesupranta, kaip gyvena mūsų šalis. 

Infekcijos plitimą stabdo socialinių kontaktų (žmonių susibūrimų patalpose) ribojimas, o ne kelionės. Mokyklų uždarymas, didelių švenčių draudimai ir t. t. mažina susirgimus ir mobilumą.  Ryšiai tarp mobilumo, ir sergamumo šiuo atveju yra tik antraeiliai (per moksleivių atostogas kamščiai Vilniuje mažėja ne todėl, kad draudžiamas eismas). Kelionių draudimai, šiek tiek gali mažinti kontaktų skaičių (jei netikima, kad žmonės laikosi draudimų bendrauti) ir jie buvo logiški per šventes, kai noras bendrauti išauga, bet jie taip pat turi savo kainą. 

REKLAMA

Šie draudimai labai blogina daugelio verslų būklę periferijoje, blogina žmonių psichologinę ir fizinę sveikatą, kainuoja milijonus. Šių draudimų efektyvumas niekaip neįrodomas, ir kelia didelių abejonių stebint kaip greitai ir kardinaliai keičiasi situacija skirtingose savivaldybėse. Epidemijos valdymas teritoriniu principu būtų įmanomas ir bent iš dalies logiškas, jei mes turėtume regioninio lygio savivaldą, bet ne tokią savivaldybių kakofoniją kaip dabar. 

Autoriteto suklydimas, arba kodėl negalima aklai klausyti ekspertų rekomendacijų?

Vienas tipiškiausių paklydimų mokslo pasaulyje yra susijęs su pagarbos autoritetams problema. Taip yra, nes taip pasakė Leninas, – senesni tautiečiai prisimena šią logiką. Sprendimus dėl karantino priemonių priima Vyriausybė, bet eilė, tikriausiai gerai savo darbą (gaila, kad ne visose srityse) išmanančių ekspertų, jai pataria. 

Viskas būtų gerai, bet visi jie yra tik žmonės, kurie patys supranta, jog gali klysti. Būtent todėl nereiktų ekspertų klausti, ką galima leisti, o ko ne. Siūlydami neleisti, jie niekuo nerizikuoja. Jei jie rekomenduos neleisti veikti muziejams, teatrams, parduotuvėms ir t. t., jie liks nekalti, net jei šie leidimai mažintų bendrą mirtingumą dėl gerėjančios psichologinės visuomenės būklės. 

Ekspertų reiktų paklausti, pavyzdžiui, ar yra kokių įrodymų apie infekcijos židinių formavimąsi lauke? Nėra, bet dėl viso pikto gal neleiskim... Na ir raportuoja ryžtingas policijos komisaras, kaip narsiai jie rytoj vaikys žmonės iš pajūrio, kur šmaikštūs virusiukai atkakliai mojuodami sparneliais skrodžia orą tiesiausiu keliu iš žioplinėjančio tautiečio nosiaryklės į kitą nosiaryklę... Bandau įsivaizduoti, kaip įmanoma pasiekti nors kažkiek reikšmingesnes viruso koncentracijas tokiose erdvėse.

Karantino švelninimo plano bėdos 

Yra 10 Dievo įsakymų, kurių teisingumu doras krikščionis negali abejoti, net jei argumentų, kodėl jie būtent tokie, niekas nepateikia. Kiti sąrašai turėtų turėti kažkokią argumentaciją. Žinoma, šiaip planas yra gerai, nes be plano sunku. Kai planą turi, visada gali pasakyti, kad dar negalima daryti to ir ano, nes planas neleidžia. 

REKLAMA

Bėda, kad planas remiasi neįrodyta prielaida, jog pavojus leisti veikti, yra didesnis nei neleisti visais atvejais. Jis remiasi ir kita dalinai klaidinga nuostata, kad pavojus „leisti“ priklauso nuo susirgimų skaičiaus (per dvi savaites, beje). 

Reiktų prisiminti, kad visa epidemija prasidėjo nuo 0. Drausti veiklas reikia ir kai susirgimų dar beveik nėra, o leisti ir kai jų daug, jei nėra duomenų apie veiklų keliamą staigaus infekcijos plitimo pavojų. 

Ne susirgimų skaičius, o veiklos pavojingumas ir imunitetą turinčių dalis turi būti pagrindas leidžiant ar neleidžiant kažką veikti. O žinant, kad draudimai yra labai brangūs, logiška juos būtų sieti su, pavyzdžiui, vyresnių nei 70 m. piliečių imunitetu, nes problema ne susirgimai, o sunkūs ir mirtini susirgimai. Kažkada draudimai bent jau buvo siejami su ligoninių pajėgumu ir tai buvo rimtas argumentas. 

Juk nereikia būti epidemiologijos ekspertu, kad suprastum, – nesvarbu koks susirgimų skaičius dabar, – kol grupinio imuniteto nėra, bet kokia veikla efektyviai platinanti virusą, galiausiai infekciją gražins į panašias aukštumas. Veiklos, galinčios platinti infekciją rezervuotai (lauke ar patalpoje laikantis atstumų), taip pat nėra labai pavojingos, nes jas galima laiku uždrausti, jei matysime, kad ten infekcija plinta. 

Šis abėcėlinis planas neatlaikytų bet kokios rimtesnės recenzijos ir todėl, kad nė vienas jame numatytas ribinis dydis (100, 200, 500 susirgimų) nėra gerai pagrįstas (nebent tai gerai slepiama). 

Absoliuti dauguma numatytų draudimų taip pat su šiais dydžiais nieko bendro neturi. Išvada atrodo paprasta, – plano pagrindinis tikslas – būti argumentu tiems, kas bijo drąsesnių sprendimų.  Nėra abejonių, kad dalis karantino priemonių stipriai sumažina užsikrėtimų skaičių, bet taip pat aišku, kad dalies jų poveikis tiek ekonomikai, tiek socialiniams santykiams, tiek aplinkai, tiek sveikatai yra labai negatyvus. 

REKLAMA

Daug suvaržymų yra menkai argumentuoti, o jų nauda nėra niekaip įrodyta. Ne duomenis valdome, o visuomenę, todėl pertekliniai ribojimai kažkam ne tik nuotaiką gadina. 

Komentaro autorius – Lietuvos socialinių mokslų centro Regioninių ir miesto tyrimų skyriaus vedėjas profesorius dr. Donatas Burneika.


Rašyti komentarą...
R
Ruonis
2021-03-06 17:54:44
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kur tau kas ką tik ne toi Lietuvelei kur tik eit ir eit.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų