Patekusieji į bėdą dažnai kreipiasi pagalbos į policiją. Bet kai prisireikia padėti pačiai teisėsaugai, suskumba nedaug kas, o ir tarp atsiliepusiųjų būna nemažai apsimetėlių liudytojų ar tiesiog iš neturėjimo ką veikti skambinėjančiųjų telefonu.
Niekas nieko nematė
Pernai po Joninių šventės įvykdytas jauno vaikino nužudymas sukrėtė Kapčiamiesčio (Lazdijų r.) miestelio gyventojus. „Akistata“ apie tai rašė iškart po įvykio.
Kauno kolegijos pirmakursis Martynas Jančiulis (21 m.) tąkart grįžo į tėvų namus vasaros atostogų. Bet vaikinui jos baigėsi nė neprasidėjusios. Vakarą su draugais smagiai leidęs vienoje Kapčiamiesčio užeigoje, pamėgtoje ir vietinio jaunimo, ir vasaromis pas gimines atvykstančių miestiečių, iš jos išėjęs M. Jančiulis buvo užpultas ir mirtinai subadytas peiliu. Kitas vietinis gyventojas – Renatas Valenta (23 m.) – buvo sunkiai sužalotas.
Po įvykio paaiškėjo, kad liudytojų gali būti keliasdešimt, mat išgirdę klyksmą ir supratę, kad lauke kažkas vyksta, iš užeigos pasipylė visi ten buvę vakarotojai. Bet kai atėjo laikas duoti parodymus policijai, neatsirado nei vienas, kuris būtų ką nors konkrečiai tąnakt matęs ar žinantis.
Interneto komentaruose turintieji naudingos informacijos buvo raginami nieko neslėpti ir padėti teisėsaugai išsiaiškinti nužudymo aplinkybes, bet vakaro dalyviai rodė pirštais vieni į kitus ir tikino, kad patys nieko nematė ir negirdėjo. Tiesa, visi vieningai tikino, jog dėl M. Jančiulio mirties kalti agresyvūs nepilnamečiai – kauniečiai Karolis K. (15 m.) bei Karolis D. (17 m.) ir Vilkaviškio gyventojas Ugnius B. (16 m.).
Kurį laiką it avilys dūzgęs Kapčiamiestis ir įvairiausias įvykio versijas kėlę jo gyventojai netrukus aprimo, o policijai dar buvo likę neatsakytų klausimų, tad nutarta viešai kreiptis į žmones ir prašyti atsiliepti mačiusiuosius šį įvykį ar žinančius su šiuo įvykiu susijusių aplinkybių.
Tyrimą kuruojantis Lazdijų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Marius Jakštas apgailestaudamas prisipažino, jog pagalbos iš visuomenės taip ir nesulaukė. „Iš tiesų situacija nedėkinga – buvo tamsu, sumaištis, tad gal ir iš tiesų niekas tiksliai nematė, kas įvyko“, – svarstė tyrėjas. Anot jo, ši byla vasario pabaigoje turėtų pasiekti teismą. „Gavome visų ekspertizių išvadas, yra įtariamasis, o tikslios aplinkybės greičiausiai paaiškės teismo metu“, – atskleidė M. Jakštas.
Paskatinti galėtų atlygis
Atvejų, kai visuomenė padeda teisėsaugai išsiaiškinti nusikaltimą, būna nedaug. Tyrėjas M. Jakštas prisiminė vos vieną. „Vienoje genocido byloje prašėme žmonių pagalbos ir atsišaukė vienas pagyvenęs žmogus, suteikęs vertingos informacijos. Tačiau dažniausiai visuomenė į pagalbą pareigūnams nesiveržia“, – patikino M. Jakštas.
Anot tyrėjo, daugelis teisėsaugai nelinkę padėti dėl to, jog žmonėms trūksta pilietiškumo. „Niekas nenori problemų – juk tapus liudytoju gali tekti dalyvauti teismuose, gaišti laiką, o visi nori gyventi ramiai“, – įsitikinęs tyrėjas. Be to, kai kurie vertingos informacijos turintys žmonės bijo, jog už pagalbą teisėsaugai jiems gali būti keršijama. Nors numatyta baudžiamoji atsakomybė už spaudimą ir grasinimus liudytojui, dažniausiai niekas tais liudytojais nesirūpina. Netgi atvirkščiai – būta ne vieno atvejo, kai patys pareigūnai išdavė liudytojus, kad įtariamieji susitvarkytų be teisėsaugos.
Užsienyje, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, teisėsauga už vertingą informaciją siūlo solidžias premijas – žmonėms, padėjusiems atskleisti nusikaltimus, sumokama iki keliasdešimties tūkstančių dolerių. Lietuvoje tai nepraktikuojama.
„Kad būtų galima skirti premijas, reikalinga teisinė bazė ir įstatymai, reglamentuojantys, kiek ir už ką galima skirti pinigų. Juk sunku nustatyti, kas iš tiesų yra naudinga informacija ir kokio dydžio suma už jos atskleidimą yra pakankama. Kitas aspektas – pinigai. Jų trūksta net pareigūnų atlyginimams, tad idėja už informaciją skirti premijas tėra utopija“, – sako M. Jakštas. Anot jo, piniginis atlygis iš tiesų galėtų paskatinti žmones bendradarbiauti su teisėsauga.
Apsišaukėliai eismo įvykių liudytojai
Vis dėlto būna ir tokių asmenų, kurie pinigų už informaciją iš teisėsaugos nesitiki, mat ir taip jų gauna... už savo melagingą liudijimą.
Žinomas ne vienas atvejis, kai į pagalbos prašymą atsiliepę „liudytojai“ melavo, kad užsidirbtų. Dažniausiai tokie apsimetėliai atsišaukia į policijos prašymą atsiliepti mačiusiuosius eismo įvykius.
Pareigūnai juokdamiesi atsimena istoriją, kai sankryžoje susidūrus dviem automobiliams, atsirado vyriškis, kuris, prisistatęs atsitiktiniu praeiviu, tikino, jog puikiausiai matęs, kokiomis aplinkybėmis įvykusi avarija. Kadangi vienas iš automobilių į sankryžą įvažiavo degant neleistinam šviesoforo signalui, policija aiškinosi, kuris gi vairuotojas nepaisė eismo taisyklių.
Liudytojas tikino, kad degant raudonam šviesoforo signalui į sankryžą esą įlėkęs ieškinį dėl žalos pateikusysis vairuotojas, o ne atsakovas. Besiaiškinant įvykio aplinkybes ir nagrinėjant liudytojo parodymus, paaiškėjo, jog avariją matęs „praeivis“ yra... daltonikas. Už melagingą paliudijimą įtariamas avarijos kaltininkas jam buvo pažadėjęs 200 litų.
O štai viena kaunietė pensininkė skambina vos išvydusi policijos kreipimąsi ir pagalbos prašymą. Tiesa, ji niekada nebūna mačiusi nei eismo įvykio, nei ieškomo įtariamojo, bet paskambinusi policijai bando padėti keldama įvairiausias versijas. „O ar nepagalvojote, kad jūsų ieškomas asmuo gali būti pabėgęs į užsienį? O ar tikrai gerai apieškojote įvykio vietą – gal kažko nepastebėjote“, – pareigūnams „patarinėja“ pensininkė... Pastarąjį kartą kaunietė policijai paskambino po prašymo atsiliepti mačiusius vogta banko kortele pasinaudojusį asmenį. „Aš sapnavau, kad jis su ta banko kortele ir dideliu rudu šunimi slepiasi kažkokioje didelėje patalpoje. Lyg ir Kauno „Akropolyje“, – „informavo“ pensininkė.
Tik faktai
Pernai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pasitikėjimo telefonu (8 5) 272 5372 buvo gauti 195 gyventojų pranešimai ar skundai (2009 metais per tą patį laikotarpį – 254). Dauguma pranešimų yra anoniminiai. Kaip teigia patys pranešėjai, jie neprisistato, nes ne visiškai pasitiki teisėsauga, arba bijo pranešime minimų asmenų keršto.
Daugiausia pranešimų pasitikėjimo telefonu 2010 metais pateikė Vilniaus apskrities gyventojai (43 pranešimus), Kauno apskrities (21 pranešimą), Marijampolės apskrities (11 pranešimų). Iš kitų miestų ir rajonų pranešimų gaunama mažiau.
Per praeitus metus daugiausia – 39 pranešimai (20 proc.) – buvo gauta dėl policijos veiksmų. Gyventojai skundžiasi pareigūnų neteisėtais veiksmais, pareigų neatlikimu, netinkamu pareigų atlikimu, aplaidžiu darbu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir kt. Pasitikėjimo telefonu gyventojai ne tik praneša apie policininkų neteisėtas veikas, bet ir reiškia padėką savo darbą puikiai atlikusiems pareigūnams.
Buvo gauta nemažai pranešimų dėl nelegalios prekybos (38, arba 19,49 proc. visų gautų pranešimų) – žmonės praneša apie kontrabandinių prekių (cigarečių, alkoholinių gėrimų, kuro) pardavimo ar įsigijimo vietas. Vienodas skaičius pranešimų gautas dėl pilstuko, naminės degtinės ir narkotikų gamybos bei prekybos (30, arba 15,38 proc. visų gautų pranešimų).
Iš pernai gautų 195 pranešimų pasitvirtino tik 21 (10,77 proc.). Dar 17 pranešimų informacija šiuo metu tikrinama. Nepasitvirtino 38 pranešimai (19,49 proc.). Kiti pranešimai pagal kompetenciją išsiųsti kitoms institucijoms, arba gyventojams atsakyta nedelsiant.
