Apie homoseksualius žmones, žmogaus teises, visuomenę kalbamės su Seimo nare profesore Marija Aušrine Pavilioniene.
– Su kokias sunkumais susiduria seksualinės mažumos Lietuvoje? Pavyzdžiui, patiria patyčias, bijo atsiskleisti, negalėdami sudaryti santuokos netenka teisės aplankyti savo mylimo žmogaus reanimacijos skyriuje ir pan.?
– Seksualinės mažumos Lietuvoje visų pirma susiduria su heteroseksualų neapykanta, patyčiomis, atviru niekinimu. Iki šiol Lietuvoje vengiama priimti Partnerystės įstatymą, kuris aptartų skirtingų ir tos pačios lyties partnerių socialines garantijas. Lytinės mažumos patiria ir Bažnyčios pasmerkimą bei klerikalų skatinimą gailėtis homoseksualios orientacijos žmonių kaip moraliai paklydusių ir kaip potencialiai išgydomų asmenų.
Neapykanta kitokiems gimsta iš nežinojimo, proto tamsumo, vengimo Lietuvos mokyklose įvesti lytinį švietimą, kuris aiškintų žmogaus lytinės prigimties sudėtingumą, lytinę tapatybę, lytiškumo ir asmenybės formavimosi sąsajas. Lietuvoje labai stinga visuomenės švietimo šiais klausimais ir politinės valios bei drąsos gerbti visų žmonių teises ir privatų gyvenimą, kuriuos garantuoja Lietuvos Konstitucija, Europos Sąjungos ir tarptautiniai žmogaus teisių gynimo dokumentai.
– Kodėl mūsų visuomenė netolerantiška kitokiems žmonėms, socialiai pažeidžiamoms grupėms? Ar tam turi įtakos dažnai klijuojama posovietinės valstybės etiketė? (Juk Sovietų Sąjungoje nei sekso, nei gėjų nebuvo.) O gal įtaką daro lietuvių konservatizmas, permainų baimė, nenoras keistis patiems ir priimti kitaip mąstančius, gyvenančius žmones?
– Esate teisi minėdama sovietinio režimo mąstymo dogmų pėdsakus mūsų žmonių sąmonėje: tuomet atvirai mąstyti buvo galima tik tam tikromis temomis. Laisvoje Lietuvoje, vengiant spręsti tam tikrus žmogaus teisių klausimus, pasitelkiama sąvoka „mūsų valstybė dar nepribrendo“. Lietuva yra pajėgi spręsti visas vidines problemas. Tačiau jos nesprendžiamos todėl, kad žmonių sąmonė yra kruopščiai apdorojama religiniu fundamentalizmu: vis dar teigiama, kad Lietuva yra krikščioniškoji valstybė, kurioje turi būti gerbiama tradicinė šeima, tradicinis lytiškumas, tėvų valia renkantis mokyklą, auklėjant vaikus ir pasirenkant etikos ar religijos pamokas mokyklose. Taip iš vaikų atimama galimybė laisvai rinktis ir mąstyti, jų smegenys žalojamos stereotipinio mąstymo dogmų replėmis. Vis dar skelbiamos „amžinosios tiesos ir vertybės“, nenorint matyti, kaip pakito ir kinta šiuolaikiniai visuomeniniai santykiai, šeimos formos, kaip plėtojamos žmogaus teisės, kaip laisvėja žmogus kaip asmenybė.
Laisvai mąstyti gali tik laisvieji protai, kaip sakė mano gerbiamas filosofas Frydrichas Nyčė (Friedrichas Nietzsche). O dauguma Lietuvos piliečių savarankiškai nemąsto, nes kartoja tai, ką diktuoja partijų ideologai ir religiniai ar visokio plauko visuomeninių organizacijų lyderiai.
Tačiau pagrindinė permainų baimės priežastis yra tradicijų ir tikėjimo sąvokų aiškinimas. Tradicijomis saugoma ne vien pozityvi žmonijos patirtis, bet ir tai, kas negatyvu: atstumiami kitokie žmonės – kitokio tikėjimo, gyvenimo būdo, kitokios elgsenos. Taip formuojama psichologinė ir fizinė prievarta kitokių žmonių atžvilgiu, įsižiebia kariniai konfliktai, žudomi žmonės.
– Galbūt Petro Gražulio isteriniai priepuoliai ir seksistiniai rėkavimai „Už Lietuvą, vyrai!“ geriausiai atspindi tamsuolišką visuomenės mentalitetą?
– Tikėjimai gimdo fanatišką vienos tiesos suvokimą, kuris pamatuoja aršią kovą su kitokiomis nuomonėmis. Taip formuojasi ribotos, neišvystytos sąmonės kompleksas, kuriuo pasižymi ir kai kurie Lietuvos politiniai rėksniai, taip lipdydami savo politinį įvaizdį. Tačiau tokie politikai yra tautos nelaimė, nes savo kalbomis ir veiksmais demonstruoja kultūrinį ir informacinį atsilikimą.
– Dažnas visuomenėje kylantis klausimas: kodėl homoseksualūs žmonės eina į gatves, viešinasi? Kaip manote, ar šį judėjimą galime palyginti su juodaodžių arba moterų judėjimais ginant savo teises?
– Teisingas palyginimas. Visos socialinės grupės viešumu norėjo ir nori atkreipti dėmesį į savo pažeistas žmogaus teises. O susirinkimų ir minties laisvę joms garantuoja tarptautiniai žmogaus teisių gynimo dokumentai ir Lietuvos įstatymai. Tačiau žmogaus teisės dar labai jaunos – jos imtos plėtoti tik XX amžiaus antroje pusėje. Žmogaus teises reikia suvokti permainoms prabudusiu protu. Prisiminkime neįgaliuosius: iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio jie neturėjo teisių, buvo vadinami invalidais. Dabar neįgaliesiems skiriamas labai didelis dėmesys ir lėšos, siekiant juos integruoti į visuomenę.
Žmogaus mąstymas kinta lėtai. Mąstymo kaitą stabdo religiniai fundamentalistai, Bažnyčia, konservatyvios partijos, nes, laisvėjant protams, žmonės vaduojasi iš dogmų, prietarų, draudimų nelaisvės, ima kalbėti apie taiką ir žmonių lygybę, lygias socialines galimybes.
– Kalbama, kad Lietuva dar nepasiruošusi leisti vienos lyties asmenims sudaryti santuokas ar įsivaikinti. Kaip manote, ar apskritai ji kada nors bus pasiruošusi, pavyzdžiui, po 10 ar 20 metų? Ir kas turėtų nutikti, kokių veiksmų reiktų imtis, kad visuomenė tam pasiruoštų?
– Tam, kad Lietuva pakistų, kad Lietuvoje būtų gerbiami visi žmonės ir jų teisės, kad lytinės mažumos nebūtų diskriminuojamos, reikia žmones daugiau šviesti. Politiniai ir religiniai autoritetai turėtų apie tai daugiau kalbėti. Tačiau čia ir susiduria žmogaus teisės ir grupių interesai: Bažnyčia, politinės partijos, atskiri individai nori išsaugoti savo įtaką visuomenei, siekia valdžios, postų, materialių gėrybių perskirstymo. Todėl Lietuva vis dar išlieka provinciali šalis.
Žmogus nėra tobulas. Vienintelis kelias į žmogaus tobulėjimą yra darbas su savimi, egoizmo ir savanaudiškumo siekių atsisakymas dėl kitų žmonių gerovės. Lietuvos žmonės dar nesuvokia žmogaus būties trumpumo. Jiems atrodo, kad jie gyvens, darys įtaką visuomenei amžinai. Tačiau, nors Lietuvos piliečių sąmonė kinta lėtai, žmogaus laisvėjimo idėjos atkakliai skinasi kelią ir griauna visas kliūtis. Tikiu, kad po 20 metų Lietuvoje bus gerbiamos ir įteisintos lytinių mažumų teisės.
