Agnė Kairiūnaitė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Svarbiausias mitas, kurį reikėtų paneigti kalbant apie skinhedų subkultūrą, yra tas, kad skinhedai nekenčia visų kitataučių ir kitų religijų atstovų, sako disertacijos „Nacionalistinių pažiūrų grupuočių formavimosi ypatumai Lietuvoje: skinhedų atvejis“ autorius Tadas Kavolis. „Šį mitą paneigė faktas, kad tarp skinhedų yra kitataučių, kurių abu tėvai nelietuviai. [...] Ir religija skinhedams neturi reikšmės: vienas gali būti krikščionis, kitas – neopagonis, trečias – ateistas“, – pastebi jis.
Vis dėlto, anot Vytauto Didžiojo universiteto mokslininko, agresyvumas skinhedų subkultūrai nėra svetimas, nes joje labai stiprios vyriškosios vertybės, kurios pabrėžia jėgos ir drąsos svarbą: „Agresyvumo, jėgos kulto aspektas gajus ir kitose vyriškose grupėse, tarkim, futbolo ultrų, baikerių ir pan. Tik kadangi skinhedai gana agresyviai ir vyriškai išreiškia nacionalizmą, mažiau vyriškoms visuomenėms grupėms ši subkultūra natūraliai atrodo agresyvesnė.“
– Skinhedų subkultūra, kaip ir kitos subkultūros, – globalus reiškinys. Kokiomis idėjinėmis vertybėmis ji paremta?
– Apskritai šios subkultūros idėjos labai įvairios, skinhedų atšakų yra begalė ir jų ideologija netgi prieštarauja viena kitai. Pirmieji skinhedai Anglijoje save laikė nepolitine grupe, daugiau kovojo už darbo klasės vertybes, eidavo į futbolą, mušdavosi su turtingesnės klasės atstovais ar hipiais, kurie prieštaravo skinhedų vertinimai tvarkai.
Paskui skinhedų subkultūra ėmė keistis, atsirado politinis elementas. Dalis susidomėjo dešiniosiomis idėjomis, dalis bandė išlaikyti nešališką poziciją, kiti pasinėrė į muziką, kaip Oi! skinhedai. Vieni patraukė su pankų subkultūra, kiti prisišliejo prie politinių partijų, atsirado kairiųjų skinhedų, Kristaus skinų, netgi gayskinai. Lietuvoje krypčių nėra labai daug, pagrindinė ir pati didžiausia – dešinieji skinhedai. Ir keletas tokių, kaip antifašistiniai SHARP skinhedai, muzikiniai Oi! skinhedai.
– Savo tyrinėjimo objektu pasirinkote būtent dešiniuosius skinhedus. Kokius tikslus sau kėlėte ir ką norėjote išsiaiškinti?
– Pagrindiniai tikslai buvo atskleisti, kaip konstruojama dešiniųjų skinhedų tapatybė, kokie elementai ją sudaro. Taip pat vienas aktualiausių klausimų – kodėl asmenys susidomi šia subkultūra, kaip į ją įeina. Dar labai įdomus aspektas buvo pabandyti išsiaiškinti, kaip keičiasi aktyvumo būsenos, nes teko pastebėti, kad skirtinguose miestuose skirtingu laiku aktyvumas keičiasi.
– Kaip susidomima šia subkultūra ir kaip į ją patenkama?
– Dažniausiai skinhedai nurodo, kad jau prieš ateinant į subkultūrą jų idėjos buvo panašios, o idėjų šaltinis – patriotiškas auklėjimas, seneliai, nukentėję nuo okupacijos, nepriklausomybės pradžios, Sausio 13-osios įvykių įtaka. Dalis skinhedų iš Vilniaus ar Klaipėdos sako, kad prisijungti prie subkultūros juos paskatino konfliktai su kitataučiais. Pavyzdžiui, būdavo grupuotės, vadinamos „montanomis“, kurios gaudydavo ir mušdavo kitaip atrodančius ar lietuviškai kalbančius. Jaunuoliai, kurie gyveno tokiuose rajonuose ir su tuo susidurdavo, pabandė tam pasipriešinti, ir taip, atsiskyrusi nuo futbolo sirgalių, Vilniuje susiformavo pirma skinhedų grupė. O skinhedai, kurie į judėjimą įsitraukė lietuviškuose miestuose, akcentuoja patriotines idėjas.
Skinhedai susipažįsta rungtynėse, nes daugelis jų domisi futbolu. Taip pat – metalo koncertuose, neopagonių, tautininkų renginiuose, nes skinhedų subkultūra nėra uždara kitoms grupėms. Taigi žmonės susitinka bendruose renginiuose, o paskui arba įsilieja, arba pamato, kad čia ne jiems, ir pasitraukia.
– Užsiminėte apie egzistuojančius mitus. Kokie jie?
– Turbūt pats svarbiausias mitas buvo tas, kad skinhedai nekenčia visų kitataučių. Bet šį mitą paneigė faktas, kad tarp skinhedų yra kitataučių, kurių abu tėvai nelietuviai. Taigi skinhedams kita tautybė netrukdo.
Kitas mitas susijęs su Hitleriu, jį skinhedai vertina labai nevienareikšmiškai. Vieni vertina vien neigiamai, nedidelė dalis – tik teigiamai, o dauguma pateikia tokius argumentus, kad Hitleris sugebėjo atkurti Vokietijos ekonomiką, bet sukėlė karą, okupavo Klaipėdos kraštą, paskui – ir visą Lietuvą. Taigi dauguma skinhedų Hitlerį vertina kaip okupantą. Vis dėlto pati jo asmenybė dabar turi kitą reikšmę, sakykim, simboliai 88, reiškiantys „Heil Hitler“, iš esmės naudojami erzinant oponentus, protestuotuojant prieš kosmopolitizmą ir globalizmą. Tačiau pats Hitleris vertinamas gana negatyviai.
Dar vienas mitas – kad skinhedai neišsilavinę, tamsūs jaunuoliai. Bet galiu pasakyti, kad labai didelė dalis jų studijuoja aukštosiose mokyklose, yra ne tik bakalaurantai ar magistrantai, bet pasitaiko ir doktorantų. Žinoma, tie, kurie pasirenka aukštesnes pakopas, dažniausiai judėjimą palieka.
– Kodėl viešojoje erdvėje skinhedų kultūrai imta priskirti agresyvumo motyvus?
– Agresyvumas iš tiesų nėra svetimas skinhedų subkultūrai, nes joje labai stiprios vyriškosios vertybės, kurios pabrėžia jėgos, drąsos, gebėjimo jėga apginti savo idėjas svarbą. Agresyvumo, jėgos kulto aspektas gajus ir kitose vyriškose grupėse, tarkim, futbolo ultrų, baikerių ir pan. Tik kadangi skinhedai gana agresyviai ir vyriškai tą nacionalizmą išreiškia, mažiau vyriškoms visuomenėms grupėms ši subkultūra natūraliai atrodo agresyvesnė.
– Kokius dar tyrinėtos subkultūros vertybinius pagrindus išskirtumėte? Kas vienija šios grupės narius?
– Be minėtų vyriškųjų vertybių, pirmiausia – pažiūros. Nebūtina imti konkrečiai ideologiją. Yra tam tikras politinės situacijos momentas, pavyzdžiui, šiuo metu skinhedai vieningai palaiko Ukrainos kovą. Taip pat jie vieningai pasisako prieš tokius dalykus, kaip imigracija, gėjų santuokos.
O kiti elementai, tokie kaip ideologija, gali šiek tiek skirtis. Vieni savo ideologija laiko rasizmą, kiti – nacionalizmą, treti – rasizmą ir nacionalizmą. Vienetai renkasi fašizmą, neonacizmą. Tokie teoriniai dalykai gali skirtis, bet bendros pozicijos, kaip, tarkim, šūkis „Lietuva – lietuviams“, ukrainiečių palaikymas, nusistatymas ir konfliktai su nelojaliais Lietuvos piliečiais, vadinamaisiais „koloradais“, visus vienija. Tačiau kažkokios smulkesnės idėjinės detalės, pavyzdžiui, religija, skinhedams neturi reikšmės: vienas gali būti krikščionis, kitas – neopagonis, trečias – ateistas.
– Kiek Lietuvos skinhedai, palyginti su kitomis šalimis, yra radikalūs?
– Lietuvos skinhedai turbūt panašūs į kitų Baltijos, Skandinavijos šalių – jie nėra labai aktyvūs. Tarkim, Rusijoje skinhedai yra aktyvesni, gauname informacijos apie įvykusius išpuolius, žuvusius žmones. Lietuvoje to nėra, nebent pamatome juos žygiuojančius eisenoje, o rimtesnių išpuolių jie nevykdo. Tiesiog mūsų visuomenė demokratiškesnė – skinhedai ją ir atspindi, nevirsta tokiu agresyviu judėjimu.
Iš tiesų, kai imi bendrauti, pamatai paprastą jaunuolių bendruomenę, tiesiog jie turi savo stilių, požiūrį. Vienas įdomesnių dalykų, kurį sužinojau tyrinėdamas, tas, kad didelė dalis Lietuvos skinhedų, prieš tapdami skinhedais, buvo ilgaplaukiai. Taigi ir jų požiūris į kitų subkultūrų narius daug tolerantiškesnis negu gatvės chuliganėlių. Skinhedai priekabumu nepasižymi. Jiems daugiau kliūva imigrantai ir nelojalumo Lietuvos valstybei išraiškos.
Nors kalbininkai skinhedus siūlo vadinti skustagalviais, aš su tokiu vertimu nesutinku. Dėl jo dažnai vyksta nesusikalbėjimas – tada visi jaunuoliai skustomis galvomis imami tapatinti su skinhedais.
