Emigrantai dėl visko kalti. Kalti, kad išvažiavo, palikę nepilnamečius vaikus ir nusenusius tėvus. Kalti, jei sumanė grįžti – mat užsienyje nepritapo, nes tinginiai ir nevalos. Kalti, kad nori dvigubos pilietybės, reiškia kėsinasi į kažkokias tik Lietuvoje gyvenantiems skirtas gėrybes ir privilegijas. Nemalonu tai girdėti. Bet ką mes patys padarėme, kad Lietuvoje mus suprastų ir nekaltintų?
Turbūt ne vienam iš mūsų teko stebėti savo tautiečius, kurie metus kitus užsieniuose pasitrynę ir saviškius trumpam aplankę ima visus iš eilės kritikuoti. Tai „Maksimos“ kasininkės susiraukusios, tai vairuotojai nekultūringi, vienas kitam už akių lenda, tai valdininkai dėl menko popierėlio iš vieno kabineto į kitą varinėja.
Užsienyje pagyvenusių lietuvių lūkesčiai ir standartai labai greitai išauga. Nenuostabu – prie to, kas gera, greitai priprantama. Tačiau į tėvynę Lietuvą nuvykus, reikėtų ne purkštauti, kad ten viskas ne taip, o pasistengti nors vieną dalyką, kuris, sakysim, Anglijoje patinka, į gimtąją šalį perkelti.
Na, pavyzdžiui, turbūt visi pastebėjote, kad Anglijoje įprasta mirusio artimojo atminimui kur nors parke ar skvere pastatyti suoliuką su Anapilin iškeliavusiojo vardu ir pavarde. Nauda dviguba - ir gyviesiems yra kur atsisėsti kojas pailsinti, ir mirusiajam pagarba, nes prieš atsisėsdamas neretas ant atramos išraižytą vardą ir pavardę perskaito, apie amžinatvėn iškeliavusį pagalvoja. Ar sunku būtų tokią tradiciją Lietuvoje įdiegti?
Kartą pasidalinau šia idėja su vienu tautiečiu, tas sako - ant tų suoliukų bomžai sėdės. Na ir kas? Tegu sėdi! Bomžai irgi žmonės. Nejau gyvenimas kitoje šalyje net iš emigrantais tapusių lietuvių galvų nepajėgia išmušti įsitikinimo, kad stengtis prasminga tik dėl ponų?
Gyvenant užsienyje piktintis Lietuvos negerovėmis tapo emigrantų ritualu. Nė nepajunti, kad pradedi viską lyginti, ir dažniausiai Lietuvos nenaudai. Praeitą vasarą Vilniuje įdiegus elektroninį bilietą iš karto jį įsigijau; Londone prie tokių įpratusi – ne problema. Bet kas Londone ne problema, Vilniuje tapo problema. Priešpaskutinę viešnagės dieną iš miesto grįždama priliečiau bilietą prie aparato, sulaukiau „garsinio signalo“ kaip skelbiama bilieto naudojimo informacijoje, ir ramutė išlipau savo stotelėje. O ten – kontrolė. Drąsiai padaviau bilietą, ir še tau devintinės - nenuskaitytas! Aiškinu, kad elgiausi taip, kaip reikalauja instrukcija, bet mano žodžiai į dangų nėjo. Už pakarpos ir į autobusiuką, kur išrašinėjamos baudos.
Susinervinau kaip reikiant - Anglijoje taip nebūna. Čia gyvenant irgi pasitaikė be bilieto pavažiuoti. Kartą į priemiestinį traukinį įsėdau tik su metro galiojančiu bilietu - buvau neseniai atvykusi ir nesusigaudžiau transporto sistemoje. Pro barjero užkardą nepraėjau. Tuoj pat prisistatęs stoties tarnautojas iš pradžių minėjo, kad teks mokėti baudą. Bet paaiškinau situaciją, jis palydėjo mane prie automato, parodė, kaip nusipirkti bilietą už jau įvykusią kelionę, ir paleido.
Zita Čepaitė
