• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 Prieš 50 metų Šiaulių televizorių gamykloje sušvito pirmieji „Temp-6“ modelio televizorių ekranai. Ilgametis gamyklos direktorius, Šiaulių miesto garbės pilietis Povilas Morkūnas ir šiandien prisimena, kaip šokinėjo iš džiaugsmo, ekrane įsižiebus telecentro lentelei. Šiauliuose gamintiems pirmiesiems lietuviškiems televizoriams „Tauras“ šiemet sukanka 45-eri, o „Tauro“ spalvotiems televizoriams – 35-eri.

REKLAMA
REKLAMA

Netikėtas pasiūlymas

Pirmą kartą veikiantį televizorių P. Morkūnas pamatė 1956–1957 metais. Tuomet jį, įgijusį Kauno politechnikos instituto radijo specialybę, išsiuntė padirbėti į Rygą. Čia vienas mėgėjas pasigamino televizorių.

REKLAMA

„Ateidavo momentas, kai aiškiai rodė Švediją. Buvo didelis dalykas!“ – šypsosi P. Morkūnas.

Jis puikiai prisimena 1962 metų pavasarį, kai dirbant Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje buvo pranešta, kad reikia važiuoti į Šiaulius. Ne šiaip sau: direktoriauti televizorių gamyklai.

REKLAMA
REKLAMA

Biržuose gimusiam P. Morkūnui Šiauliai buvo mažai pažįstami.

„Šiauliuose pirmą kartą lankiausi 1946 ar 1947 metais. Atrodė baisiai, pastatų griuvėsiai. Pagalvojau, na ir baisus miestas, nors ir Biržai buvo labai sugriauti“, – šypsosi P. Morkūnas.

Į Šiaulius P. Morkūną buvo atvedęs sportas: jis žaidė krepšinį vienoje komandoje su Vladu Garastu, Šiaulių apskričiai atstovavo gimnastikos varžybose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Į gamyklą – su guminiais

1962 metų pradžioje į Šiaulius atvykusiam P. Morkūnui miesto vadovai įdavė guminius batus. Nuėjo apžiūrėti gamyklos, tada – Panevėžio dildžių cecho filialo Girulių gatvėje. Pavasaris, pažliugę, molis...

REKLAMA

„Gamyklos tik karkasas stovi, nėra langų. Galvoju: čia televizorių gamykla?“ – prisimena P. Morkūnas.

„Nevažiuok, nes aš tikrai nevažiuosiu“, – Vilniuje užprotestavo šiaulietė P. Morkūno žmona. Ir iš tiesų – ji dar metus dirbo Vilniuje.

Televizorių gamykla 1961 metų rugsėjo 1 dieną Šiauliuose buvo įkurta reorganizavus Šiaulių „Vairo“ gamyklos technikos skyrių.

REKLAMA

„Televizorių gamyklai buvo paskirtas kambariukas ir keli darbuotojai. Ką gaminti, neaišku. Jokių nurodymų, kas, kur ir kaip“, – šypsosi P. Morkūnas.

Šiauliečiai nutarė važinėti po Sovietų Sąjungos televizorių gamyklas. Minske į juos pažiūrėjo kaip į konkurentus. Kijeve sutiko svetingiau, bet brėžiniais nesidalijo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Atvažiuokite, duosime įrangos, apmokysime žmones“, – galiausiai išgirdo kvietimą iš Maskvoje veikusios radijo gamyklos.

Žmonės buvo apmokyti, gauti brėžiniai, bet trūko patirties. Visoje Lietuvoje nebuvo radijo specialistų, technologų linijoms paruošti.

Euforija

„Baigę pastato stogą, įdėję langus ir pastatę liniją, pradėjome gaminti televizorių. Padėjo radijo mėgėjai, jie greičiau susigaudė technikoje“, – pirmojo televizoriaus Šiauliuose priešistorę pasakoja P. Morkūnas.

REKLAMA

„Temp-6“ pagamintas 1963 metų spalio pabaigoje. Įjungtas jis rodė telecentro lentelę.

„Ceche darbininkai šokinėjo, kaip sportininkai, laimėję auksą. Žinoma, ir aš šokinėjau“, – juokiasi P. Morkūnas.

Maskvos specialistai įvertino, kad šiauliečių gaminys yra analogiškas jų produkcijai ir neprieštaravo, kad būtų pardavinėjamas „Temp-6“ vardu.

REKLAMA

Pirmasis P. Morkūno įsigytas televizorius – irgi „Temp-6“. „Žinoma, ne numeris pirmas, o keliasdešimtas buvo, – juokiasi buvęs direktorius. – O kur yra pirmasis, niekas nežino. Sunku buvo pirmąjį sugaudyti, kažkas žinojo, kad reikia pirmąjį čiupti.“

Iš pradžių naujieji televizoriai daugiausia buvo parduodami Lietuvoje, vėliau – visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Poreikis buvo didelis, gamykla nespėjo televizorių gaminti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Trūko darbuotojų

Tuo pat metu kilo ir naujoji, itin galinga ir didelė gamykla. Buvo numatyta, kad joje dirbs 10 tūkstančių darbuotojų. Palaipsniui, per trejus metus, perkelti konvejeriai, didintos apimtys.

P. Morkūnas prisimena: kai atvažiavo į Šiaulius, buvo sunku atsiginti nuo prašymų įdarbinti. Gamyklos veiklai įsibėgėjus, iškilo kita problema: trūko darbuotojų. Tuo pat metu mieste pradėjo plėtotis statybos kombinatas, odos pramonė.

REKLAMA

„Miesto valdžia „įkišo“ mane į TSRS Aukščiausiosios tarybos deputatus, kad būtų lengviau gamyklą statyti. Politika nesidomėjau, bet ekoniminė nauda buvo“, – sako P. Morkūnas.

Jo žodine iniciatyva mieste pradėta statyti „Nuklono“ gamykla. Įsiklausęs į pasiūlymą dėl elektronikos gamyklos, P. Morkūnas kreipėsi į TSRS elektronikos pramonės ministrą A. Šokiną.

REKLAMA

„Iš vienos pusės – dar viena gamykla mieste, o žmonių juk ir taip nesurenkame. Bet pamąsčiau, kad bus daugiau techninių darbuotojų, techninės inteligentijos. Sutarėme rizikuoti, – sako P. Morkūnas. – Paskui nė piršto nepridėjau prie gamyklos, bet pakalbinti ministrą man teko.“

„Nuklonas“ gamino ir detalių televizoriams: valdymo pultelius, mikroschemas.

Lietuviškas vardas

Įgijus patirties, mintys pradėjo suktis apie naują gaminį. Naujasis televizorius išsiskyrė apipavidalinimu. Iškilo klausimas, kaip jį pavadinti. Paskelbus konkursą, išrinktas „Tauras“.

REKLAMA
REKLAMA

„Kažkas pasakė: tauras – laukinis, galingas žvėris, gyvenęs senovėje Lietuvos miškuose. Ir mes galime būti tokie galingi. Reikia taurus atgaivinti“, – prisimena buvęs direktorius.

Lietuviški televizoriai buvo sutikti su džiaugsmu. O ar juos įsigyti reikėjo "blato"? „Buvo visko, – šypsosi. – Būdavo ir nekondicinių, pamažinta kaina, televizorių. Prie jų būdavo apgultis.“

Televizoriai buvo skirstomi centralizuotai – per muges Maskvoje. Lietuviškus televizorius išgraibstydavo per vieną dieną.

Kovodavo, kad daugiau televizorių liktų Lietuvoje. „Tauras“ buvo ypač populiarus.

Sublizgėjo Olimpiadoje

Technologijai žengiant į priekį, pasirodė spalvoti televizoriai. Kodėl jų negaminti Šiauliuose? Pirmasis spalvotas televizorius „Tauras 714“ buvo surinktas 1978 metų rugpjūčio mėnesį.

Spalį pirmieji 150 spalvotų televizorių iškeliavo į radijo prekių parduotuves. Jų matmenys: 54x76x55 centimetrų, svoris – 60 kilogramų, ekrano įstrižainė – 61 centimetras.

Pasak P. Morkūno, gamyklą kone visame pasaulyje išgarsino spalvotų signalų formavimo aparatūra, kilnojamos, stacionarios stotys.

Amerikiečiai, atsisakę dalyvauti Maskvos olimpiadoje, atsisakė tiekti ir aparatūrą. Sąjunga sujudo, ką daryti? Žvilgsniai nukrypo į Šiaulius.

REKLAMA

„Maskvos Olimpiadoje visas aptarnavimas buvo mūsų – prie jų operatorių sėdėjo mūsų technikai. Jie buvo dievai!“, – juokiasi P. Morkūnas. Olimpiados transliacija buvo sklandi, be jokių nuotykių.

Trūko patikimumo

Namuose P. Morkūnas turi du televizorius. Vienas iš jų – „Tauras“. Per šešerius metus televizorius negedo.

„Anksčiau kineskopai ne tik nusprogdavo, bet ir susprogdavo. Velniškas garsas! Dar senojoje gamykloje darbininkas sugalvojo pavogti kineskopą. Lipo per tvorą, užkliudė „kakliuką“, kineskopas sprogo. Sužeidė taip, kad į darbą neatėjo. Paskui išsiaiškinome, kad kineskopą vogdamas susižeidė!“ – prisimena P. Morkūnas.

Gamykloje būdavo statomi milžininiški treniravimo konvejeriai. Sukdavosi įjungti šimtai televizorių. Kai kada užsidegdavo.

„Sąjungoje buvo tokia taisyklė: karinei pramonei atrenka visus gerus elementus, o kas lieka – varžos, kondensatoriai – keliaudavo buičiai. Todėl televizoriai buvo nelabai patikimi.“

P. Morkūnas puikiai žino sovietinės technikos „tvarkymo“ būdą – trinktelėti kumščiu.

„Padaužyti reiškia kontaktus sutvarkyti“, – juokiasi buvęs direktorius.

Buvo pavyzdžiu

Augant gamyklai, įsteigtas kultūros klubas, kūrėsi saviveiklininkų kolektyvai. Sporto srityje gamykla pirmavo: krepšinis, tinklinis, futbolas, rankinis, žolės riedulys, šachmatai.

REKLAMA

„Man labai pasisekė, kad teko dirbti su entuziastais. Bet dar buvo ir finansinė pusė. Saviveiklininkai ir sportininkai būdavo įvardijami šaltklaviais, montuotojais. Ateina pasiimti atlyginimų – kitiems nematyti“, – šypsosi P. Morkūnas.

Į televizorių gamyklą būdavo važiuojama mokytis kultūros, tvarkos. Gamykloje darbo vietoje būdavo griežtai draudžiama rūkyti, o rūkaliams įrengti ventiliuojami kambariukai.

Sienos buvo išklijuotos plytelėmis, cechus puošė pano. Netgi pirtelės buvo įrengtos – atsigaivinti po darbo.

Su šypsena P. Morkūnas prisimena, kaip Algirdas Brazauskas paprašė parodyti tualetus. Atsitiktinai svečias pasirinko cechą, kurio tualetai baigti remontuoti prieš tris dienas. „Kaip Ministrų Taryboje!“ – įvertino A. Brazauskas.

Miesto dalis

Kai P. Morkūnas atvažiavo į Šiaulius, mieste buvo 65 tūkstančiai gyventojų. 1986 metais, pradėjęs dirbti Vykdomajame komitete, jau laukė 150 tūkstantojo gyventojo.

Su gamykla susijusi ir universiteto istorija: P. Morkūnas prisimena, kaip kovojo, kad Šiauliuose būtų statomas vakarinis fakultetas, nes reikėjo specialistų.

„Šiauliai augo kaip ant mielių. Malonu, kad miestas pasidarė konkurencingas“, – sako P. Morkūnas.

REKLAMA

***

Televizorius Šiauliuose

Pirmuosius „Temp-6“ modelius ir lietuviškus televizorius „Tauras“ galima pamatyti Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje, Radijo ir televizijos muziejuje.

Muziejininkė Angelė Milienė primena, kad Lietuvos gyventojų namuose pirmieji televizoriai pasirodė 1955 metais, pradėjus veikti Rygos televizijos centrui. 1957 metais transliuoti pradėjo Lietuvos televizija.

Pirmųjų Lietuvoje pagamintų televizorių „Temp-6“ gamyba nutraukta 1968 metais, televizorių gamyklai persikėlus į naujas patalpas pietiniame rajone.

1973 metais Šiauliuose buvo pagamintas milijoninis televizorius „Tauras-204“ su 61 centimetro įstrižainės kineskopu.

Populiariausias tarp pirkėjų buvo televizorius „Tauras-211“, skaičiuotas ir trimilijoninis, keturmilijoninis televizorius.

Šiauliai iki šiol išliko vieninteliu Lietuvos miestu, kuriame veikia televizorių gamykla.

 

Živilė Kavaliauskaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų