Buvęs šiaulietis, dabar Vilniuje gyvenantis aštuoniasdešimt aštuonerių Vladas Staponavičius savo archyve aptiko seną Janinos Rimgailaitės kapavietės— mauzoliejaus Kurtuvėnų kapinėse nuotrauką. Antroje pusėje užrašytas jo paties sukurtas eilėraštis. Paskambinęs į „Šiaulių krašto“ redakciją, ponas Vladas priminė, kad šiemet sukanka šimtas metų nuo Rimgailaitės mirties, tiek pat sukanka ir paminklui, kažkada laikytam vienu gražiausiu Europoje, vėliau išniekintam.
Pokalbis telefonu paskatino susitikti su buvusiu šiauliečiu jo namuose Vilniuje.
Eilėraštis Rimgailaitei
„Kai užmerkiu akis,/ Man vaidenasi vis/ Tavo veidas švelnus,/ Tavo mielosios akys.
Užmiršt jų negaliu,/ Negalvot negaliu,/, Jos skrajoja mintyse/ Lyg lakios plaštakės...„
Šį eilėraštį prieš šimtą metų mirusiai šešiolikmetei bajoraitei beveik po trijų dešimtmečių sukūrė tada irgi šešiolikos metų gimnazistas Vladas Staponavičius, sujaudintas liūdnos merginos istorijos ir dar liūdnesnio jos atvaizdo ant vienos gražiausių Europoje kapaviečių.
1976 metais V. Staponavičiaus darytoje nuotraukoje dar matyti merginos skulptūra. Vėliau ji buvo pavogta. „Liūdna pasaka su tragiška pabaiga“, — atsidūsta ponas Vladas ir panyra į jaunystės prisiminimus...
Pasakojimą apie jaunąją bajoraitę gimnazistas Vladas išgirdo iš Rimgailų „kučerio“. Šis paporino, kad Gilvyčių ponas Rimgaila turėjęs žmoną Janiną, sūnų Tadą, kurie abu mirę džiova ir buvo palaidoti Kurtuvėnų piliakalnyje priešais kapines. Kai būdama šešiolikos mirė Rimgailos duktė Janina, nusiminęs tėvas išsikvietė meistrus iš Skandinavijos, kurie iš juodo poliruoto granito pagamino mauzoliejų ir stelą. Buvo pasakojama, kad mergaitę įdėjo į ledaunę, iškvietė iš Flandrijos skulptorių, o šis padaręs jos skulptūrą. Tačiau Rimgailaitė savo mauzoliejuje nebuvo palaidota, mat kunigai atsisakė pašventinti kapą, teigdami, kad “kryžius negali būti prie mergos kojų“, mergaitė buvo palaidota toliau.
Kučeris pasakojęs, kad tėvas Rimgaila buvo įkeitęs dvarą, kad pastatytų dukrai paminklą, bet kai gražiajame kape dukters nepavyko palaidoti, jis iš tos graužaties pasikinkęs bričkutę ir išvažiavęs — taip žemaičių bajorų Rimgailų giminė pasibaigė.
Ši istorija sujaudino jaunąjį Vladą taip, kad šešiolikmečio širdyje gimė eilėraštis mirusiai bendraamžei. Juolab, kad eilėraščius, prisipažino ponas Vladas, jis rašęs nuo 7 metų.
Archyvų dalijimo metas
Šiuo metu V. Staponavičius peržiūri, tvarko gausius savo archyvus ir juos dovanoja.
Prieš porą savaičių ponas Vladas susitiko su Prezidente Dalia Grybauskaite, kuriai perdavė didžiulį Prezidentūros rekonstrukcijos archyvą, statybos darbų sąsiuvinius bei keturių valandų filmuotą medžiagą — nuo griuvėsių iki rakto įteikimo ceremonijos.
Neseniai didžiulį archyvą nuvežęs į Alytų, kur praleido septynerius metus — statė, vėliau vadovavo Alytaus eksperimentinių namų statybos kombinatui, į Tauragę, kur statė, paskui vadovavo keramikos gamyklai, ruošia „Akmenės cemento“, kurio statybai vadovavo, paskui dirbo direktoriaus pavaduotoju, archyvus...
Per daugiau kaip 65-erių metų darbo stažą pakeitęs 36 darbo vietas, dirbęs beveik visuose Lietuvos regionuose, Latvijoje, Maskvoje, savo karjerą V. Staponavičius užbaigė kaip pats sako gulbes giesme — Prezidentūra.
Karjeros pradžia
V. Staponavičius prisimena karjeros pradžią, kai statyti „Akmenės cemento“ gamyklos jį pasikvietė iš Daugėlių statybinių medžiagų kombinato, kuriame jis dirbo buhalteriu.
„Užsidarydavau virtuvėje (dar vaikai buvo maži) ir studijuodavau brėžinius visose projekcijose. Iš proto eidavau. Bėgdavau į statybvietę pas meistrą pasiklausti — ar aš teisingai supratau? Stebėdavosi, iš kur Staponavičius viską žino? O man akyse viskas matosi. Bet per gyvenimą niekas dovanai neduota — duona yra su pluta“, — sako ponas Vladas.
Kai buvo pastatyta gamykla, V. Staponavičius kurį laiką joje dirbo direktoriaus pavaduotoju.
Iš Alkiškių karjero — į KGB
Kai atidarytas Alkiškių karjeras, pro kurį teka Dabikinės upeliūkštis, buvo padarytas apsauginis pylimas.
V. Staponavičiui pranešė, kad pralaužtas pylimas ir vanduo semia karjerą. Nelaukdamas, kol avarijai likviduoti bus atvežti žmonės iš Akmenės, jis pagalbos kreipėsi į „statybos darbų lagerį“ (tais laikais, sako ponas Vladas, už mažiausią nusikaltimą, tarkim, pavogtą maišą javų, grėsė 7 metai lagerio).
Lageryje V. Staponavičius turėjęs labai didelę malonę, mat iš Estijos buvo parvežęs 14 skydinių namukų, kuriuose „lagerio“ gyventojai galėjo priimti savo žmonas.
Lagerio viršininkas sutiko duoti savo žmonių, kurie į vatinukus prikišdavo molio ir kamšė skyles užtvankoje.
Avariją pavyko likviduoti, tačiau vietinis gydytojas V. Stapovaničių perspėjo, kad žmonės šlapi, persišaldys, reikia laukti plaučių uždegimo, o tada jau lėks kaltininko galva.
Išeitis pasiūlyta viena — duoti išgerti. „Paėmėm 200 litrų talpą ir naktį į sekmadienį nuvažiavom į Klykuolių spirito gamyklą prašyti spirito. Direktorius sako, kad reikia ministerijos leidimo, aš sakau: iš kur aš tau gausiu tą leidimą? Tada paėmėm direktorių, paguldėm, pririšom, ir liepėm sakyti, kad jis nekaltas, kad čia buvo prievarta“, — pasakoja V. Staponavičius.
Lageryje tą naktį buvo sukurti laužai ir visi kartu gėrė degtinę. Po „baliaus“ paryčiui V. Staponavičių pažadino beldimas į duris: atvažiavo KGB įgaliotinis. Jį areštavo ir išvežė į Vilnių, tiesiai į CK. “Įpuola Sniečkus (Antanas Sniečkus — LKP pirmasis sekretorius — red.past.), šaukdamas: “Banditas tu, apiplėšei“. O aš įsiaudrinau, dar pogirtis: “Man taip gydytojas sakė, o jei žmonės būtų mirę“. Tas numojo ranka: “Žinokitės“.
Tąkart incidentas baigėsi laimingai, V. Staponavičius buvo parvežtas „viliuku“ namo, kur rado verkiančias žmoną ir uošvienę.
Dėl dušų — pas B. Jelciną
Vienas stambiausių V. Staponavičiaus statytų objektų — didžiausias tuo metu Tarybų Sąjungoje Alytaus eksperimentinis skydinių namų statybos kombinatas. 180 hektarų plote, pasakoja ponas Vladas, reikėję pastatyti 7 gamyklas, kombinatą statė net 8 užsienio firmos. Statybos darbai truko penkerius metus, pastatęs įmonę V. Staponavičius dar keletą metų jai vadovavo.
Ponas Vladas išskleidžia Alytaus kombinato planą — ir dabar atsimena kiekvieną cechą, kiekvieną kampą. Kas rytą ir vakarą pėsčias apeidavo savo valdas, vėliau nupirko dviračius.
O dėl šito (ponas Vladas beda pirštu) administracinio korpuso teko važiuoti pas Borisą Jelciną, kuris tuo metu buvo „Gosstroj“ galva.
Mat V. Staponavičius sumanė, kad kiekviename aukšte būtų įrengti dušai (iš viso 16 dušų), kad žmonės, apėję savo didžiules teritorijas, turėtų kur nusiprausti.
Tačiau Kauno „Pramprojektui“ atsisakius tvirtinti (atseit, neatitinka sanitarinių normų), teko važiuoti į Maskvą. Iš pradžių ir ten ponas Vladas nieko nepešė (atseit, viskas jums, “pribaltams“, blogai), kol neprasibrovė iki paties Boriso Jelcino.
„Reikia eiti, nebijoti, ir viską galima pasiekti“, — įsitikinęs V. Staponavičius.
Alytuje būta daug inovacijų. Į pirmojo namelio išsiuntimą V. Staponavičius, pavyzdžiui, pasikvietė kosmonautą Valerijų Kubasovą, dukart Tarybų Sąjungos didvyrį, ir namelį išvežė su lozungu „Sėkmingo skrydžio“.
Kitose nuotraukose — plačios apželdintos gamyklos teritorijos. V. Staponavičius prisimena, kaip visus laukus užsėjo ir tvarkė patys įmonės dirbantieji — penktadienį nuo pietų kontora nebedirbdavo, visi turėjo lopetėlės, chalatus ir eidavo, lygino laukus. Pačių žmonių išklotas kelias, pačių išlieti bortukai, pačių padarytas fontanas vietoj aušintuvo.
Maironis ir Sniečkus
Kitame albume surašyta ir suklijuota Tauragės keramikos gamyklos statybos ir vadovavimo jai istorija. V. Staponavičius didžiuodamasis rodo senas nuotraukas: apželdintas įvažiavimas, modernūs valgomieji kiekviename ceche, karjeruose net vamzdžiai apželdinti... „Moterys ramulėmis, čiobreliais teritoriją apsodino, bitės eina — žinoma, galima to nedaryti...“, — svarsto V. Staponavičius.
Dar vienoje nuotraukoje — prie įėjimo į cechą Maironio atvaizdas ir išrašyta „Lietuva brangi“.
„Jei neparodyčiau — nepatikėtumėt“, — šypsosi ponas Vladas. Toks poelgis giliu sovietmečiu buvęs labai drąsus, tad netrukus V. Staponavičių dėl šių žodžių apskundė pačiam A. Sniečkui.
„Atvažiavo Sniečkus: ar tikrai pas tave Maironis? Ką tai reiškia? Ir man Dievas apšvietė protą. “Klausykit, sakau, jūs Kauno senamiestyje Maironio skulptūrą pastatėte, o man plakato neleisit pasikabinti?“ Jis mane apkabino ir tyliai sako: “Drąsius Dievas myli“, — tokią Sniečkaus ir Maironio akistatą prisimena V. Staponavičius.
Tuo metu, prisimena buvęs įmonės direktorius, tai buvusi viena didžiausių ir gražiausių keramikos gamyklų visoje Tarybų Sąjungoje. „Dabar yra keturi sargai ir generalinis direktorius“, — atsidūsta ponas Vladas.
Koks jausmas, kai iš fabriko didybės likę tik nuotraukos? Juk tokių objektų daugybė?
„Buvo įmonės 40-mečio susitikimas, susirinkome apie 800 žmonių, man patarė neiti žiūrėti gamyklos. O aš vis dėlto nuėjau. Atsisėdau ir verkiu. O ką kita daryti?“, — prisipažįsta buvęs įmonės vadovas.
Gulbės giesmė — Prezidentūra
Tačiau savo gulbės giesme ponas Vladas vadina Vyskupų rūmų pritaikymą Prezidentūros reikmėms. Statyti Prezidentūrą tada jau aštuoniasdešimtmetį V. Staponavičių pakvietė Prezidentas Algirdas Brazauskas, nes reikėjo statyti greitai.
„Mes pastatėme per 14 mėnesių“, — didžiuodamasis sako buvęs Vyriausiasis Prezidentūros referentas ir įjungia filmą su archyvine medžiaga nuo archeologinių kasinėjimų iki iškilmingos Prezidentūros atidarymo ceremonijos.
„Žiūrėkit, kokie langai — puvėkas, sienos pagal svambalą pakrypusios 20 centimetrų... nutrupėjusios kolonos“, — ekrane rodo V. Staponavičius. Sunku patikėti, kad per metus čia buvo įkurtos naujos laiptinės iš graikiško marmuro, baltoji Prezidentūros salė, pakeisti visi komunikacijų, inžineriniai tinklai, stogas, langai.
„Buvo dirbama trim pamainom, be išankstinių darbo brėžinių, viskas buvo eskizuojama čia pat, vietoje, pasitarimo metu. Vienas galvoja, planus daro, gamina darbo brėžinius ir iš karto sąmatas — jei būtume laukę, tai būtume statę, kaip Valdovų rūmus — 14 metų“, — statybos eigos principus atskleidžia V. Staponavičius.
Visiems atsakingiems specialistams ponas Vladas buvo nupirkęs sąsiuvinius, į kuriuos kiekvieną dieną, kaip į dienoraštį rašydavo: kas nutarta, kokie sprendimai, kokie dienos uždaviniai ir kas padaryta. Jei kas nepildydavo sąsiuvinių, lėkdavo iš darbo. Visus tuos sąsiuvinius V. Staponavičius irgi perdavė Prezidentei.
Prezidentūros atstatymą per rekordiškai trumpą laiką jis įvardija, kaip proto ir jausmų sintezę. Jau neminint to, kad Prezidentūroje tuos keturiolika mėnesių jis ir gyvenęs — tikrąja žodžio prasme miegodavęs šalia pastatytame melioratorių vagonėlyje. Ponas Vladas prisimena Prezidento Valdo Adamkaus pasakytus žodžius, esą tokios kokybės jis net Baltuosiuose rūmuose nematęs.
Ekrane matyti, kaip 80-metis V. Staponavičius karstosi Prezidentūros stogais ir į kamerą poetiškai kalba apie atsiveriantį Vilniaus grožį. „Aš juk iš dūšios kalbu“, — paaiškina.
Kai ekrane sumirga iškilmingo Prezidentūros atidarymo vaizdai, V. Staponavičius ilgai žiūri į ekraną. „Paprastas kumečio vaikas, basas ir utėlėtas, įteikia Prezidentūros raktus...“, — susigraudina ponas Vladas.
Kumečio vaikas
V. Staponavičiui buvo penkeri, kai mirė jo tėvas, mama liko su septyniais vaikais. Vladas buvo jauniausias brolis. Nors tėvas buvo kilęs iš bajorų giminės, be maitintojo likusi šeima samdydavosi kumečiais Šniūraičiuose, Egėliškyje, Kalniškyje, kėlėsi iš vieno Šiaulių ar Panevėžio apylinkių kaimo į kitą.
„Mes, vaikai, karves ganydavome, vyresni broliai — lauko darbus dirbo, o mamytė melždavo 100 karvių, daržuose atidirbdavo 100 dienų, ir vakare dar ganydavo arklius. Pasakodavo, kaip pavargusi “kapeliuose ant nagrabkos“ padėdavusi galvą ir nusnūsdavusi. Mano mamytė buvo nuostabi“, — sako ponas Vladas ir užsimena, kad labai norėtų dar apvažiuoti tas visas vaikystės ir jaunystės vietas.
Vėliau, kai pradėjo lankyti gimnaziją, su šeima gyveno Šiauliuose, viename pusrūsyje, už kurį turėjo gatvę valyti. Į mokyklą ir Vladas, ir jo broliai eidavę basi. Vis dėlto, baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, dar baigė ekonomikos technikumą bei iš Klaipėdos atkeltą Prekybos institutą.
Paklaustas, kokią profesiją įgijo, V. Staponavičius tik juokiasi: „Viešpatie, aš visą laiką buvau direktoriumi“.
Pono Vlado maldos
Pasakodamas apie kokį jo gyvenime sutiktą žmogų, ponas Vladas dažnai išsitaria: aš meldžiuosi už jį. Paklaustas, ar ilgas jo maldų sąrašas, V. Staponavičius rimtai sako: „Aš keistas, aš meldžiuosi už Marksą, Engelsą, Staliną, Hitlerį, Nefertitę, Kleopatrą, Aleksandrą Makedonietį, Bordžijas, Kolumbą.... Niekas juk už juos nemeldžia — ir man kažkiek lengviau“.
Ponas Vladas ir dabar valandomis mintinai gali skaityti Maironio poemas, „Odisėją“, “Iliadą“, Getę. Jo archyvuose — paties kurtos eilės apie Dzūkiją ir Žemaitiją, apie meilę, statybas ir Dievą, dėl kurio dažnai pasiginčija su kunigais.
„Man Dievas nėra senis su barzda. Tai gyvybė, milžiniškos orbitos, neišmatuojama mintis, polėkiai, jausmai. Mes nežinome, kas yra Dievas. Jei žinotume, į jį nesiveržtume. Amžinas nežinojimas sukuria troškimą pažinti. O sužinoti yra kūryba“, — sako kumečio vaikas, poetas ir Prezidentūros statytojas Vladas Staponavičius.
Nijolė KOSKIENĖ
