Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
Žvarbų rytą susitinkame su Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro darbuotojomis. Jos rūpinasi socialinės rizikos šeimomis. Tą dieną sąraše buvo 208 šeimos. Jose auga 390 vaikų. Vargstančios, skurstančios, mušamos šių šeimų moterys nusiraminimo ieško alkoholyje, kvaišaluose ir vis kito vyro glėbyje.
Už durų – tyla arba šuns lojimas
Sėdame į automobilį su socialinėmis darbuotojomis Vitalija Milašiene, Aušra Marmokiene, Dovile Savickiene ir Violeta Alejūniene. Sužinau, kad socialinės rizikos šeimos dažnai migruoja iš vieno rajono į kitą. Ieško geresnio gyvenimo, o kartais nori pabėgti nuo socialinių darbuotojų kontrolės.
Nuvažiuojame pas vieną šeimą. Nedideliame ūkinį pastatą primenančiame namelyje durų niekas neatidaro, už jų skalija šuo. Nuo priebutyje stovinčio baliono dvokia dujomis. „Nenori įsileisti“, – spėja V. Alejūnienė.
Čia gyvena šeima, auginanti 12 metų berniuką. Kartą vaikas buvo dingęs, tačiau mama jo ieškoti neskubėjo tris paras. „Mes rūpinomės, jaudinomės, o mama aiškina, kad policija vis tiek tik po trijų parų pradeda ieškoti, todėl ir nesikreipė“, – pasakoja socialinė darbuotoja.
Kitas sustojimas – daugiabutis Zokiuose. Čia durų taip pat niekas neatveria. „Mama be motyvacijos, vaikas ligotas, bet jai vis reikia priminti ar net priversti nuvesti jį pas gydytojus“, – trumpai apibūdina už šių durų gyvenančią šeimą D. Savickienė.
Kabinasi į gyvenimą
Pasukame į kitą gatvę. Čia gyvena ne viena socialinės rizikos šeima. Prasti nameliai, mediniai ir aptinkuoti, aptverti seniai dažų nemačiusiomis medinėmis sukrypusiomis tvoromis.
Į vieną namelį apšalusiais langais prisibelsti taip pat nepasiseka. Čia gyvena jauna moteris. Trys jos vaikai auga su tėčiais. Du – pas buvusį vyrą, vienas – pas buvusį sugyventinį. Moteris vėl laukiasi, bet nuolat girtauja.
Netoliese toje pačioje gatvėje gyvena kita jauna mama su trimis vaikais. Kieme – keli vaikiški žaislai, įšalę į ledą. Priebutyje per stogą matosi dangus, pasienyje sukrautos malkos, stovi šaldytuvas. Pasibeldžiame į duris. Už jų girdisi vaiko verksmas. Šįkart durys atsiveria. Jaunutė moteris nuskuba uždaryti kambaryje šuns.
Įžengiame į virtuvėlę. Žali sienų dažai atsilupę, krosnis apgriuvusi. Ant viryklės stovi pajuodę seni puodai. Moteris pasiskundžia, kad nors ir kūrena, bet vamzdžiai seni, šilumos mažai tepatenka į kambarius.
Kambarėlis mažytis. Virš durų prikalta stora užuolaida ar lovatiesė saugo nuo šalčio iš virtuvės. Sofa, vaiko lovytė, spinta, spintelė su televizoriumi, prie sienos ant džiovyklos džiūsta skalbiniai. Kambaryje vos galima apsisukti. Nors ir skurdu, bet gana tvarkinga. Mažylis, sugužėjus „tetoms“ į kambarį, netrukus liaujasi verkti ir smalsiai iš už mamos kojų stebi.
D. Savickienė moteriai paduoda kortelę. Pusė socialinės paramos lėšų pervedama į šią kortelę. Jas gauna dauguma socialinės rizikos šeimų. Jos su kortele gali pirkti „Maxima“ parduotuvėse. Jeigu socialinės darbuotojos mato, kad šeima nesusitvarko su grynaisiais pinigais, tada dar didesnė jų dalis patenka į kortelę.
Socialinė darbuotoja paklausia moters, ar nėra žinių iš vyro, kuris, gimus trečiam vaikui, pabėgo. Dar pataria dėl dokumentų socialiniam būstui gauti.
Vėliau socialinės darbuotojos pasidžiaugs, kad ši jauna moteris labai stengiasi, vykdo visus socialinių darbuotojų nurodymus. Įtraukus ją į socialinės rizikos šeimų sąrašą, moteriai nereikia mokėti už darželį. Tuo ji labai džiaugiasi ir stropiai veda vyresniuosius į darželį.
Vyras dirba, moteris geria
Kaimynystėje gyvena kita šeima. Auga trys vaikai. Šios šeimos butas geresnis, erdvesnis. Virtuvėje, į kurią įžengiame tiesiai iš priebučio, šalta. Ant spintelės stovi du dubenėliai. Vienas su faršu, kitas – su varške. „Pyragėliams“, – vėliau paaiškins keturiasdešimtmetė šeimininkė.
Krosnis stovi kambaryje, jaukiai spragsi ugnelė, greičiausiai neseniai įkurta, nes kambarys dar nespėjęs gerai prišilti. Maždaug 8 metų mergaitė čiumpa į glėbį šuniuką, kad šis neužpultų mūsų. Čia gana jauku ir tvarkinga, ant stalo stovi vaza su sausainiais, o sekcijos lentynoje – praplėštas pakelis šunų ėdalo. Maisto, akivaizdu, šioje šeimoje netrūksta.
V. Milašienė iš karto pastebi, kad moteris išgėrusi. Iš pradžių ši ginasi, vėliau prisipažįsta, kad vakar buvo svečių.
Namuose ne tik dukra, bet ir mažiausias sūnus. Paklausta, kodėl vaikai ne mokykloje ir darželyje, mama aiškina, kad ryte buvę beveik 20 laipsnių šalčio. Kai V. Milašienė pasako, kad buvo 17–18 laipsnių šalčio, moteris suranda kitų argumentų: vesianti dukrą pas dantistę, dar reikia sūnui akinukus paimti iš optikos ir nueiti į Socialinės paramos skyrių.
Kai išeiname iš šių namų. V. Milašienė papasakoja, kad vyras ir vaikų tėvas – tvarkingas, dirba, negirtuokliauja, tačiau lėtas, žmona tuo naudojasi, prisiveda draugų ir geria.
Aistros ženklai
Paliekame trobelių kvartalą. Sustojame prie penkiaaukščio daugiabučio Zokniuose. Paskutiniame aukšte duris atveria aukšta stambi trisdešimties neturinti moteris. Po didžiulį šviesų ir šiltą kambarį bėginėja dvi šviesiaplaukės mergytės, vienai kiek daugiau nei metukai, kitai maždaug treji. Prie sienos stovinčioje lovytėje miega pati mažiausia, kelių mėnesių, mergytė.
Tai ne vieninteliai moters vaikai. Dar yra trys vyresni. Du augina seneliai, vienas įvaikintas.
D. Savickienė moterį ragina susitvarkyti dokumentus dėl alimentų.
„Dabar labai šalta, kai atšils orai, tada eisiu. Neturiu, kam vaikų palikti“, – sako moteris. Besikalbant su daugiavaike mama socialinė darbuotoja pamato aistringo bučinio žymę ant moters kaklo. „Kas čia tave taip paženklino?“ – klausia. „Ai, turiu draugą. Tai čia jis taip, kad buvęs draugas žinotų, kad aš su kitu, ir nelįstų prie manęs“, – kikena moteris.
Vėliau socialinės darbuotojos pasakojo, kad aistra – vienintelė sritis, kurioje šių šeimų moterys nejaučia stokos. Vos šeimą palieka vienas vyras ar sugyventinis, jo vietą nedelsiant užima kitas. „Jos mums kursus galėtų vesti, kaip susirasti antrą pusę“, – juokauja moterys.
„Mums visko užtenka“
Kitas sustojimas vėl Zokniuose. Ankštame dviejų kambarių bendrabučio bute gyvena moteris su sugyventiniu ir trys vaikai. Už vieno kambario durų vis sukosti berniukas. Kitame kambaryje priešais televizorių ant sofos įsitaisęs vyriškis. Prie stalo sėdi gal aštuonerių mergaitė. Ji ne mokykloje. Mama aiškina, kad buvo labai šalta.
Ant balta staltiese užtiesto stalo garuoja puodelis kakavos, stovi lėkštė, pilna sumuštinių su virta dešra.
V. Alejūnienė su namų šeimininke aptaria įvairius klausimus. Galiausiai prieinama prie opiausios šiai šeimai temos – Darbo biržos. Abu sugyventiniai sutartinai šaukia, kad į Darbo biržą neis. „O kam? Kad kaip durnę varinėtų po visą miestą? Nueini dėl darbo, o ten šviesiai tiesiai pasako, kad tavo snukis nepatinka“, – užsiplieskia maždaug keturiasdešimties moteris.
„Užsiregistruotumėte Darbo biržoje, pašalpą gautumėte, kompensaciją už šildymą. Iš ko jūs dabar gyvenat?“ – neatlyžta jau penkerius metus šeimą prižiūrinti V. Alejūnienė.
Ant sofos sėdintis vyras užima gynybinę poziciją – sukryžiuoja rankas bei kojas ir ima atsimušinėti žodžiais: „Vagiu. Nemokykit čia mūsų. Durnas gali palikti.“
Gyvenimo draugui pritaria ir moteris: „Mums visko užtenka: pavalgę, apsirengę, vaikai į visas ekskursijas su klase važiuoja.“
V. Alejūnienė, jau stovėdama ant durų slenksčio, nepraranda vilties įkalbėti moterį, kažkada dirbusią mezgėja, užsiregistruoti Darbo biržoje. Pataria prašyti valytojos darbo: „Tau gi reikia vaikus užauginti.“ „Oho, čia gi prestižinis darbas. O vaikai ir taip auga“, – išlydi mus moteris.