„Dienos komentare“ J. Olekas aptarė savo planus naujajam Seimui, santykius su esamais ministrais ir partijos bei prezidentūros ryšį.
Jūs esate be 5 minučių Seimo pirmininkas. Kas keisis Seimo darbe jums juo tapus?
Pirmiausia, pasikeis Seimo dauguma, turbūt matysime naujos Vyriausybės programą, tuos akcentus, kurie, aš manau, kad bus daugeliu atvejų tęstiniai buvusios XIX-osios Vyriausybės. Bet kiekvienas ministras, ministrė pirmininkė turi savo tam tikrus prioritetus, ir, matyt, kad ir rudens sesijoje bus aptariamas ir biudžetas, o po to turbūt sveikatos, švietimo dalykai.
O pačiame Seimo darbe norėčiau tęsti daugiau diskusijų kultūrą tarp įvairių politinių jėgų, frakcijų. Kad mes ne tik tai vartojam tokia aštrią kalbą, kuri kartais įdomi, kartais reikalinga argumentuojant, bet paieškant daugiau bendro sutarimo.
Esame parlamentinė respublika, valstybė, kurioje parlamentas vaidina svarbų vaidmenį. Tai parlamento ir parlamentarų lyderystė man atrodo svarbus dalykas.
Jūsų pirmtakas Saulius Skvernelis yra ne kartą sakęs gana aštrius dalykus apie politinius oponentus: apie „Nemuno aušrą“, apie Gintautą Palucką, apie penktąją koloną Lietuvoje, kuri, pasak jo, egzistuoja. Kaip jūs esate nusiteikęs šitais klausimais? Ar taip pat griežtai ir kovingai?
Aš skirčiau du dalykus – vienas tai yra tvirta tavo pozicija ir kita – tokia aštri, o kartais ne visai teisinga ir pateisinama retorika. Aš norėčiau, kad mes apgintume savo pozicijas, bet aiškiais argumentais, pasiūlymais, o ne kokiu nors kandžiu žodžiu, kuris, oponento atžvilgiu, ne visada tiksliai pamatuotas.
Kartais skiriant ministrus susidaro įspūdis, kad partijos ir prezidentas, kuris dalyvauja tame skyrime, neturi labai aiškių principų, neturi net kandidatų, ir mes gauname tokius ministrus kaip aplinkos ministras Povilas Poderskis, kuris savo patarėju kvietėsi brakonierių. Kaip jūs ketinate keisti šią politinę kultūrą? Ar Seimas turėtų turėti daugiau įtakos?
Be abejo, galiausia Seimas patvirtina. Bet pati procedūra yra tokia, kad valdančioji dauguma deleguoja ministrus, tai, man atrodo, tos atsakomybės ir iš Seimo frakcijų galėtų būti daugiau. Reikia patirties, bet reikia ir naujų iniciatyvų, šviežumo, tai visko gali būti. Bet labai aiški tavo pozicija vienu ar kitu klausimu, už kurį tu esi atsakingas – ji turėtų būti svarbi.
Šviežumas gali būti gerai, bet kartais susidaro įspūdis, kad LSDP tiesiog neturi kandidatų į ministrus, kurie galėtų užimti, tarkime, užsienio politikos, krašto apsaugos vadovo pareigas. Kęstutis Budrys yra ne iš socdemų partijos, jis atėjo iš prezidentūros. Taip pat ir Dovilė Šakalienė visai neseniai atėjo į socialdemokratų partiją. Kaip jūs vertintumėte šį reiškinį – ar tai yra dvi sritys, kurios socialdemokratams yra neįdomios, neieškoma žmonių?
Aš tikrai nesutikčiau su jūsų pozicija. Sakykime, Remigijus Motuzas, dabartinis užsienio reikalų komiteto pirmininkas, puikiausiai galėtų užimti ir ministro pareigas.
Žmogus, kuris sako, kad mes esame tapę anos kadencijos veikėjų įkaitais dėl politikos.
Tam tikra prasme jis vertina taip kritiškai buvusią daugumą. Dovilė Šakalienė, man atrodo, ji kelinta kadencija yra Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė. Vieniems ji ne taip patinka, bet man atrodo, kad Dovilė rodo didelį dėmesį gynybai. Mes turime ir kitus, kurie šiandien ypač turi galimybę pasireikšti.
Tie, kurie dalyvauja Seimo veikloje, dalyvauja tuose komitetuose. Kaip aš minėjau, mes turime vidinę partinę struktūra ir tikrai nesakau, kad čia yra stygius.
Bet kita vertus, mes eidami į rinkimus sakėme, kad mes pakeisim tarpinstitucinį bendravimą ir tas, kas buvo pjautynės tarp konservatorių ir prezidento – mums nepriimtina. Tai mes tikrai galim tartis su Ekscelencija Prezidentu dėl vienos ar kitos pozicijos, jeigu jis tam irgi turi pasiruošusių žmonių pasiūlymų.
Prieš 10 metų jeigu jūsų būtų paklausę, kas yra jūsų idealas į gynybos reikalų ministro ar užsienio reikalų pareigas. Ar sakytumėt, kad be jokios abejonės Kęstutis Budrys ir Dovilė Šakalienė?
Prieš 10 metų būtų buvę kitaip, bet per 10 metų žmonės paauga, žmonės domisi. Man, sakykim, su Dovile – aš jau minėjau – mes dirbom užpraeitoje kadencijoje kartu, kai ji prisijungė prie mūsų frakcijos. Su gerbiamu Budriu man teko dirbti, kai aš dirbau krašto apsaugos ministru, ir jis tikrai rodė galimybę eiti toliau politinės karjeros keliu. Tai aš nesakyčiau, kad žmogus per 10 metų nepasikeitė ar nepriaugo prie tų pareigų, kurias jis užima šiandien.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
