Viskas prasidėjo pilką ir lietingą pavasario dieną, kaip ir daugelį kitų dienų mano Gimtinėje. Ta diena baigėsi siaubu ir sielvartu.
Žinoma, niekas iš mūsų nežinojo tos tikslios akimirkos, kada įvyko Černobylio katastrofa prieš 25 metus. Tuo metu mes gyvenome sistemoje, kuri visiškai apribojo paprastų žmonių teisę gauti informaciją net apie pagrindinius faktus ir įvykius. Dėl to mes buvome laikomi nežinioje apie radiacijos nuotėkį iš pažeisto Černobylio reaktoriaus.
Tačiau dar keistesnis Černobylio katastrofos faktas, kuris dabar jau yra žinomas, yra tai, kad Michailas Gorbačiovas, būdamas Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, taip pat nieko nežinojo apie katastrofą. Galbūt būtent tas faktas praėjus penkiems metams galiausiai išsiuntė senąją sistemą į istorijos sąvartyną. Joks režimas, sukurtas beribio savęs apgaudinėjimo pagrindu, negali išsaugoti savo teisėtumo, kai savęs apgaudinėjimo mastas tampa akivaizdus.
Tuo metu paprasti ukrainiečiai gaudavo tik informacijos nuotrupų, taip kad ir mano prisiminimai apie Černobylį nevalingai fragmentiški. Dabar aš prisimenu tik pirmuosius, tylius, išsigandusius gandus apie katastrofą, kuriuos išgirdau iš šeimos draugo. Vėliau sekė beveik isteriškų gandų ir siaubingų duomenų apie katastrofą lavina.
Visi šie prisiminimai, žinoma, visada išliks. Tačiau net praėjus 25 metams, aš vis dar patiriu sunkumų, bandydama sujungti tai, ką aš dabar iš tiesų žinau apie šią katastrofą, su tuo, kas man buvo žinoma tada.
Šiandien Černobylio avarija vertinama griežtai, kaip iš moralinės pusės, taip ir iš metafizinės. Ji metė tokį šešėlį ant žmonijos, kokio nebuvo nuo 1945 m. Hirosimos ir Nagasakio atominio bombardavimo laikų.
Tačiau skirtingai nuo branduolinės krizės japonų Fukušimoje, tikroji Černobylio pamoka yra ne apie atominės jėgainės saugumą, o apie valdininkų aroganciją ir abejingumą žmonių kančioms bei slaptumo kultą, leidžiantį informaciją pateikti tik minčių apie stabilumą apimtam elitui. Ukrainiečiams primena apie panašios sistemos pasekmes būtent dabar, ir daro tai vyriausybė, sumažinusi ligos pašalpas vyrams, didvyriškai gelbėjusiems aplinką nuo radiacijos pasklidimo.
Taigi, kas tapo šio aplaidumo priežastimi? Kas sukėlė tokį išdidų abejingumą prie elektrinės gyvenusių žmonių, nelaimės likviduotojų ir milijonų tų, kurie gyveno po radioaktyviais debesimis, sveikatai?
Valstybės abejingumas – tai keista ir nenatūrali proto būsena, kai ištrinamos ribos tarp nusikaltimo ir bausmės, žiaurumo ir užuojautos, gėrio ir blogio. Kadangi aš gimiau Sovietų Sąjungoje, žinau, kad sovietų lyderiai faktiškai sukėlė neapykantą kančioms ir jų pačių filosofijos moralinėms normoms.
Neataskaitinės vyriausybės beveik neišvengiamai tampa nesuinteresuotomis savo piliečių likimu.
Ar gali abejingumas, iš dalies, būti doras? Žinoma, žiauriu metu, pavyzdžiui, per Holokaustą arba ukrainiečių Holodomorą, izoliuoti ir bejėgiški žmonės gali užsidaryti abejingume, kad tiesiog išsaugotų bent šiokį tokį sveiką protą. Tačiau net tokiu atveju negalima pateisinti abejingumo, ir, ankščiau ar vėliau, kyla bevardis kaltės jausmas, kurį ryškiai aprašė Primo Levi.
Tačiau būtent valdininkų abejingumas yra iš tiesų nepateisinamas, galbūt dėl to, kad abejingi valdininkai niekada nejaučia kaltės, apie kurią rašė Levi. Kai kuriuos politinius lyderius abejingumas net gi vilioja. Žymiai lengviau nekreipti dėmesio į savo piliečius, negu stengtis pataisyti jų skurdžią padėtį. Žymiai lengviau (ir net pigiau) nepastebėti tragiškų padarinių žmonių sveikatai, negu derinti savo politiką su jų poreikiais.
Valstybiniam valdininkui, atsukusiam nugarą kančioms, nerūpi jo šalies piliečiai. Jų gyvenimai neturi reikšmės. Jų užslėptos ir net akivaizdžios kančios yra menkos.
Toks abejingumas baisesnis už pyktį ir neapykantą. Pyktis gali būti kūrybiškas ir politiškas. A. Puškinas kelis geriausius savo eilėraščius parašė būdamas piktas; didingos Bethoveno simfonijos gimė iš viską nustelbiančių emocijų polėkio, o Nelsonas Mandela, Vaclavas Gavelis ir Mianmaro opozicijos lyderė Aung San Suu Kyi ištvėrė ilgus kalinimo metus, nes jautė pyktį neteisybės atžvilgiu.
Abejingumas negali būti kūrybiškas, nes jis reikštų, kad nėra nei reakcijos į neteisingumą, nei pagalbos kenčiantiems. Tai vyriausybių, kurios yra savo pačių piliečių priešai, instrumentas, nes abejingumas gali būti naudingas tik pačiam valdovui ir niekada nėra naudingas aukai, kurios kančias sustiprina paniekinimas.
Įsivaizduokite: politiniai kaliniai, badaujantys vaikai, benamiai Černobylio pabėgėliai arba apšvitinti darbuotojai, kuriems reikia medicinos pagalbos visą gyvenimą... Nekreipti dėmesio į jų siaubingą padėtį, nesuteikti jiems jokių vilčių yra tas pats, kas padaryti juos bejėgiais. Valstybės valdininkai, neigiantys solidarumą, neigia ir savo pačių žmogiškumą.
Sėdėdamas kalėjime ir laukdamas mirties bausmės, kurią vykdė A. Hitlerio Gestapas, vokiečių pastorius ir antinacistinio sąmokslo dalyvis Ditrichas Bonhoferis pareiškė, kad visi mes turime „drauge patirti Dievo kančias“. Abejingumas D. Bonhoferiui buvo ne tik nuodėmė, bet ir bausmės forma. Tai ir yra pagrindinė Černobylio pamoka: vyriausybės, sistemiškai užmerkiančios akis ir nematančios savo piliečių likimų, galų gale, pačios sau pasirašo nuosprendį.
Julija Tymošenko – du kartus ėjo Ukrainos premjerės pareigas.
