Praėjusią savaitę į klinikas sulėkę Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai ir ministrė ramino, kad „gaisras nugesintas“. Pats ligoninės generalinis direktorius Tomas Jovaiša pripažino, kad jau dvi savaites tenka mokyti gyventi „naujoje realybėje“.
„Visos operacijos, kurios gali būti saugiai atliekamos Vaikų ligoninėje, kaip ir anksčiau, taip ir dabar ten atliekamos. Ar yra kai kurių įgūdžių spragų, nišinių operacijų? Tikrai taip. Vėlgi, kaip ligoninė, įpareigojame siųsti kolegas stažuotis, tobulintis.
Ir noriu pabrėžti, kad kalba nėra apie kažkokią „gerą situaciją“ ar kad viskas tvarkoje, tai – jau vadovui iššūkis, kaip tokioje situacijoje padaryti taip, kad maksimaliai garantuotume paslaugas ir išlaikytume paslaugos tęstinumą“, – antradienį vykusiame Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ posėdyje kalbėjo jis.
Norėti ir galėti dirbti su vaikais – ne tas pats
Jame dalyvavę ir tėvų atstovai gi nenurimo ir nuogąstavo, kad tinkamos neurochirurginės pagalbos užtikrinti nebus kam.
Viena iš pasisakiusių mamų Lina Antinienė pabrėžė, kad dabartinė situacija kelia didelį nerimą. „Girdžiu vadovą, jį suprantu, jis turi vairuoti labai didžiulį laivą, o dabar vienoje kajutėje kilo netvarka. Girdime apie tą etiškumą, ateinančios naujos komandos paruošimą ir šioje vietoje, su visa pagarba, vadovo sakomus žodžius ne visai matome kaip realybę“, – teigė ji.
Moteris pasakojo, kad su pertraukomis vaikų neurochirurginiame skyriuje teko praleisti 8 metus. „Pirmieji metai buvo labai intensyvūs, po to nuosekliai čia buvome vis rečiau. Ačiū dievui, sakyčiau, esame sėkmės istorija. Per tuos metus mačiau ne vieną rezidentą, kurie padėdavo susitvarkyti, bet visada būdavo daktaras Raugalas, kuris mus operuodavo.
„Galėti ir norėti yra du labai skirtingi dalykai, nes vaiką reikia nuteikti, su juo pasišnekėti, draugauti, kad jis tave prisileistų.“
Ir per tuos metus dirbti liko tik vienintelis rezidentas – tai yra gydytojas Rimkevičius. Ką matome, neužtenka norėti paruošti specialistus, jauni specialistai dar turi norėti dirbti su vaikais. Galėti ir norėti yra du labai skirtingi dalykai, nes vaiką reikia nuteikti, su juo pasišnekėti, draugauti, kad jis tave prisileistų. Tai – ne suaugęs, kuris tyliai kenčia, o vaikas, kuris rėkia kiaurą parą“, – kalbėjo mama.
Baiminasi, kad neužtikrins paslaugų
Jos tvirtinimu, didžioji dalis operacijų tekdavo ant įstaigą jau palikusių gydytojų pečių. „Iš visų neurochirurginiams pacientams padarytų operacijų, mūsų žiniomis, per šiuo metus buvo 120, devynios iš jų buvo padarytos dabar likusių dirbančių visaverčių specialistų Neurochirurgijos centre.
Didžioji jų dalis buvo atlikta dviejų išėjusių neurochirurgų, dar vienas dabar baiginėja darbą. Antra didžioji dalis buvo daryta neurochirurgijos rezidentų. O tai reiškia, kad jie nėra savarankiškai operuojantys specialistai, šalia jų stovi mokytojai ir tikriausiai, nereikia sakyti, kartais padaro didesnį darbą.
Vadinasi, per šiuo metus ruošiami specialistai, su jais dirbama, bet niekas ir nepasilieka dirbti su vaikais. Taigi galima sakyti, kad sujungiame vaikų ir suaugusiųjų paslaugas, sistemiškai kažkaip nesigauna. Suprantame, kad vaikų mažiau, jiems reikia daugiau, bet tada grįžkime į pradžią, ką deklaruojame – vertybės, vaikai, jie mūsų ateitis, tai kur ta ateitis?“ – retoriškai svarstė Lina.
Pasak jos, profesorius Saulius Ročka šiuo metu jau dirbantis Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, tačiau joje nėra visaverčio neurochirurginio centro. „Tad jis tikrai negali visa apimtimi daryti tai, ką galėtų daryti čia. Gydytojas Chomanskis lyg išėjo į greitosios pagalbos ligoninę (Respublikinę Vilniaus universiteto ligoninę, – red. past.).
Mūsų žiniomis, jis darė epilepsijos operacijas ir pasakymas, kad vaikų operacijos epilepsijoje bus daromos „jau tuoj“ nėra visiška tiesa, nes net ir su operuojančiu gydytoju, kuris buvo pagrindinis šiose operacijose, tai buvo numatyta kaip sritis, į kurią tik bandoma eiti. Tai nebuvo pilnai įsibėgėjęs procesas. Taigi sakyti, kad ką tik rezidentūrą pabaigęs rezidentas darys epilepsijos operacijas, nėra visiška tiesa“, – konstatavo moteris.
Kėlė saugumo klausimą
Jurgita Rogožienė savo ruožtu kėlė klausimą, ar išties vaikams saugu atlikti operacijas suaugusiųjų neurochirurgijos skyriuje.
„Mano dukrai yra daryta virš 30 smegenų operacijų. Reikia suprasti, kad smegenys nėra tas pats kas širdis ir visi kita organai. Dėl ko man kyla didelis nerimas, su derama pagarba ponui Jovaišai, sakoma, kad niekas nesikeis dėl operacijų, bet taip pat sakoma, kad sudėtingos operacijos bus suaugusiųjų neurochirurgijos centre.
„Ar jūs suprantate, ką reiškia gyventi ligoninėje, išsiųsti mus į užsienį? Tai – stresas ne tik vaikui, bet ir man ir visai šeimai.“
Kartu su dukra Kamile išgyvenus tiek operacijų suvokiu, kas tai yra, man klausimas, ar buvo atliktas tyrimas, kad vaikus ten saugu operuoti ? Yra skirtingi klimatai, saugiausiomis aplinkybėmis operuota dukra jau turėjo 4 meningitus, o mes ją planuojame vežti į suaugusiųjų skyrių ir ten bet ką pasigauti? (...)
Dar ir visas pervežimas yra, ar yra daryti tyrimai, kokios bus pasekmės? Aš įtariu, kokios pasekmės gali būti – tai yra fatalinės pasekmės, net nekalbame apie gyvenimo kokybę. Tai ar buvo įvertintos tos rizikos?“ – teiravosi mama.
Bijo, kad teks važiuoti į užsienį
Ji džiaugėsi, kad, nepaisant gausybės operacijų ir sudėtingų situacijų, gali pasidžiaugti sėkmės istorija, tačiau nuogąstavo, ar ir ateityje tai laukia mažųjų pacientų.
„Daktaras Raugalas ir atostogaudavo, bet atvykdavo pravizituoti ir grįždavo į atostogas. Gydytojai kažkaip sugebėjo išlaviruoti. Ir mes juos turime Lietuvoje. Ar jūs suprantate, ką reiškia gyventi ligoninėje, išsiųsti mus į užsienį?
Tai – stresas ne tik vaikui, bet ir man ir visai šeimai. Norėčiau pagimdyti daugiau vaikų ir planavau, bet kai vaikų ligoninės prasme judame tokiu keliu, nedrįstu. Nežinia, kas gali atsitikti, o aš jau turiu labai sunkią padėtį dabar. Tai tiesiog padėkite mums kažkaip išsaugoti šiuos daktarus. (...)
Be to, Kamilei daryta daug operacijų, kai kuriuos planuotos kaip paprastos operacijos baigdavosi labai sudėtingomis ir didesnės apimties, nei planuota. Tai kaip bus tada, jei darysime vaikų skyriuje tas paprastas operacijas, o jos taps sudėtingomis?“ – nuogąstavimus išsakė Jurgita.
Klinikų direktorius: dalis pacientų turi vykti į Kauną
T. Jovaiša savo ruožtu tik kartojo, kad visos operacijos, kurios gali būti saugiai atliekamos Vaikų ligoninėje esančiame Vaikų neurochirurgijos skyriuje, ir toliau yra atliekamos. „Pačios sistemos nekeičiame. Yra keletas labai specifinių operacijų, kurioms atlikti tiesiog neturime įrangos Vaikų ligoninėje, taip buvo ir anksčiau, galimybės tokių operacijų atlikti neturėjome. Yra tokių mažųjų pacientų, kurie išvyko gydytis į Kauną. Tas irgi yra tiesa“, – kalbėjo jis.
Jis pridūrė, kad iki 2023 m. rugsėjo Vaikų neurochirurgijos skyrius kaip struktūrinis vienetas apskritai neegzistavo: „Buvo tik kiek daugiau nei dviem etatais dirbantys neurochirurgai, kurie dirbo Vaikų chirurgijos skyriuje ir tai buvo mažas padalinys. Tai buvo viena priežasčių, kodėl ir buvo įkurtas bendras Neurochirurgijos centras.“
Direktorius akcentavo, kad ligoninė darė viską, ką galėjo, kad minėtus specialistus išsaugotų. „Turėjome ir Darbo inspekcijos vertinimą paskutinio vizito metu apie tai, kad ligoninė padarė labai daug, kad konfliktą suvaldytų ir šių išėjimų nebūtų. Reikėtų pabrėžti, kad pagrindinė problema šiuo atveju yra grupės profesionalų, jo vadovų negebėjimas surasti tarpusavio kompromisą“, – teigė jis.
Vadovas pridūrė, kad dar yra „galimybių langas“ bandyti susitarti su prašymus atleisti pateikusiais, bet dar dirbančiais gydytojais: „Ką esu minėjęs ir ankstesniuose pasisakymuose, kad darbo santykiai nenutrūko, kol iki galo nepasibaigė. Ir iki tol, kol turime darbo santykius, yra galimybių langas diskutuoti, kalbėti apie tai, ar tie kolegos vis tik nuspręstų pakeisti nuomonę ir tęsti darbą Santaros klinikose.“
Pasak T. Jovaišos, nors anksčiau laikytasi pozicijos atskirti vaikų ir suaugusiųjų specialybes, tačiau tai pasiteisina ne visada: „Ten, kur yra didesni pacientų srautai, tai labai pasiteisina, nes tie, kas visą laiką operuoja vien vaikus, jų įgūdis yra geresnis, tačiau nišinėse specialybėse, o neurochirurgija yra viena iš jų, vaikų operacijų srautas yra toks nedidelis, kad jeigu specialistai atlieka tik tą darbą, kyla iššūkių išlaikyti jų kompetencijas.“
Ministrė: išėję chirurgai nori grįžti
Savo ruožu sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė po susitikimo su klinikas nusprendusiais palikti gydytojais teigė, kad jie esą norėtų grįžti.
„Vakar SAM turėjome susitikimą su visais išėjusiais gydytojais turėjome gana ilgą pokalbį. Pokalbis buvo geras, (medikai – ELTA) paliko mums nemažą segtuvą dokumentų (…). Mano įspūdis, iš esmės, labai nesikeičia nuo to, kurį aš turėjau po Santaros klinikų susitikimo. (...) Šiaip, turiu pasakyti, gydytojai yra absoliučiai puikūs kaip žmonės ir kaip profesionalai. Ir jie norėtų grįžti. Aš (Santaros klinikų – ELTA) direktoriui minėjau – jie norėtų grįžti“, – kalbėjo ministrė.
Vis dėlto, SAM vadovė akcentuoja, jog tam trukdo tarpusavio nesutarimai dėl pasirenkamų taikyti gydymo metodų.
„Įstaigoje yra įvykęs (…) konfliktas. Komandoje yra žmonės (…), kurie gal skirtingai prioritetizuoja gydymo metodus, kuriuos taiko, ir yra nesutarimai profesinėje plotmėje. Pirmiausia, yra (nesutarimai dėl to, – ELTA) kokį tu gydymo metodą taikai, remdamasis įrodymais, klinikine praktika, savo empirine patirtimi, savo praktine patirtimi“, – kalbėjo ministrė.
Susiklosčius tokiai situacijai, SAM vadovė M. Jakubauskienė ragina spręsti iškilusį konfliktą ir žada, jog prireikus jos vadovaujama ministerija galėtų tarpininkauti tarp Santaros klinikose likusių dirbti ir išeiti nusprendusių medikų.
Konfliktas tęsėsi 2 metus
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad, kaip aiškino ir klinikų vadovas, ir patys pasitraukti nusprendę gydytojai, situacija klinikų Neurochirurgijos centre kaito jau paskutinius dvejus metus, tačiau dėtos pastangos išspręsti situaciją buvo nesėkmingos.
Dėl susidariusios situacijos klinikose praėjusią savaitę lankėsi Seimo Sveikatos reikalų komiteto nariai bei pati ministrė. Vizitu siekta išsiaiškinti detalesnę informaciją apie klinikos personalo išteklius, šiuo metu kylančius iššūkius bei finansinę situaciją.
Dar prieš šį vizitą M. Jakubauskienė buvo sakiusi, jog jos vadovaujama Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) dėl susidariusios situacijos pradėjo vidinį tyrimą.
Vis dėlto, jau po vizito klinikose ministrė situaciją įstaigoje pavadino komunikacine krize ir teigė, jog medikų išėjimas nepadarys jokios įtakos ligoninėje teikiamų paslaugų prieinamumui. Tuomet M. Jakubauskienė taip pat akcentavo, jog planuojama persvarstyti ir planus ligoninėje atlikti vidinį patikrinimą – tam esą gali nebūti pagrindo.
