Lietuva turėtų skatinti pliuralizmą Vilniaus krašte ir paremti tuos lenkus, kurie nusivylė Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), vadovaujama Valdemaro Tomaševskio, – mano istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto istorijos fakulteto lektorius Tomas Baranauskas.
– Ar dabartinius Lenkijos ir Lietuvos valstybių santykius, o taip pat ir ginčus dėl gatvių užrašų arba rašmenų dokumentuose turi lemti istoriniai atsiminimai, ar dabartinis gerų santykių interesas?
– Tomas Baranauskas: Turbūt visi suprantame, kad jeigu per pastaruosius 20 metų Lietuvos lenkai nepasiklydo, skaitydami lietuviškus pavadinimus, tai gal nepasiklystų ir toliau. Tai kokią reikšmę turi lenkiškos lentelės? Simbolinę. Tai – simbolių kalba.
Kai esi Vilniaus krašte, turi kiekviename žingsnyje matyti, kad čia – ne visai Lietuva. Ir nuo istorijos čia niekur nepabėgsi. Jeigu pasižiūrėsime, kokias šventes švenčia Lenkų rinkimų akcija, kokią istorinės atminties politiką vykdo, tai nesunkiai pastebėsime, kad istorinės atminties požiūriu kraštas yra įstrigęs Lenkijos okupacijos dvidešimtmetyje.
Minimi Armijos krajovos „žygdarbiai“, Lenkijos nepriklausomybės diena – kiekvienoje seniūnijoje, įamžinamas Juzefo Pilsudskio ir kitų to meto veikėjų atminimas. Dabartinis Lenkijos užsienio reikalų ministras irgi nevengia priminti, kad Lenkijos okupacijos Vilniaus krašte nebuvo, užtat buvo lietuvių okupacija. Tai yra visų tų simbolinių reikalavimų, kaipo lenkiški gatvių pavadinimai ar lenkiška rašyba pasuose, kontekstas, nuo kurio viso to atskirti negalima. Kaip ir, tarkim, negalima atskirti trispalvių vėliavų simbolikos nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų, nors juose buvo kalbama tik apie paramą M. Gorbačiovo perestroikai. Tačiau simboliai pasako daugiau nei žodžiai. Jie rodo kryptį, kuria bus einama arba norima eiti.
– O kodėl, konstruojant santykius, neimti atskaitos tašku to fakto, kad Varšuva 1988–1991 metais nesutiko su Maskva ir nėjo Vilniaus vaduoti, o rėmėsi Jerzy Giedroico paradigma: nepriklausomai ir demokratinei Lenkiijai reikia nepriklausomų ir demokratinių šalių kaimynystėje – Lietuvos, Gudijos, Ukrainos? Juk Lenkija buvo draugiška.
– Jeigu būtų galima grįžti prie J. Giedroico paradigmos, problemų nebūtų. Tačiau pokyčiai šiuo požiūriu subrendo Lenkijoje. Tais pačiais 1988–1991 m. Lietuvos lenkų tarpe buvo populiarios prosovietinės nuotaikos, kurias su dabartinėmis LLRA nuotaikomis sieja panašus nepasitenkinimas Lietuvos valstybe. Taip, Lenkija tuo metu šių nuotaikų nerėmė, o dabar Tomaševskio pasekėjai vis labiau remiami. Jei ir galima Lietuvos ir Lenkijos santykius pakreipti prie Giedroico paaradigmos, tai vargu, ar tai galima padaryti pataikaujant tokiems veikėjams kaip Tomaševskis ar Sikorskis. Mums reikia stengtis ne įsiteikti Tomaševskio–Sikorskio paradigmai, o stengtis ją pašalinti iš Lietuvos ir Lenkijos santykių. Antraip mūsų laukia tokia pat „sėkmė“, kaip taikos puoselėtojų 1938–ųjų Miunchene.
– Gerai, o kaip tuomet su papratsa tiesa, kad lietuvių ir lenkų nesutarimai visuomet naudingi Kremliui? Net Aleksandro Dugino knygose (vadovėliai rusiškiems universitetams) sakoma, kad reikia vienus su kitais pjudyti. Ar istorija neliudija, kad tai tiesa? Nuo pat viduramžių?
– Bet kokių dviejų valstybių nesutarimai gali būti naudingi trečiai, jeigu ji nori vienaip ar kitaip kištis į tų valstybių reikalus. Tam konstatuoti nereikia ir to Dugino – mistiko ir šiaip labai keistų pažiūrų žmogaus, kuris Lietuvoje kažkodėl per daug sureikšmintas. Bet sutarimas visada turi būti abipusis. Ką daryti, jeigu to nėra?
Tai, kad iki 1939 m. Lenkija buvo okupavusi Vilnių, irgi kėlė labai rimtus nesutarimus tarp dviejų valstybių, kurie, žinoma, buvo naudingi Maskvai, bet jei Lietuva būtų tenkinusi visas Lenkijos užgaidas, o tai reiškia mažiausiai – besąlygiškai atsisakiusi Vilniaus, o daugiausiai – prisijungusi galbūt autonominėmis teisėmis prie Lenkijos, ar nuo to Lietuvai būtų geriau?
Suprantama, dabar problemos, kylančios Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, yra mažesnės, bet vis dėlto viena rimta problema yra. Tai Rytų Lietuvos integracija. Jos nebuvimas, kaip rodo ir 1991 m. įvykiai, gali būti puikiai panaudotas ir Maskvos. Tuo tarpu LLRA reikalavimų visuma (jei neišskirinėsime čia tarsi izoliuotų ir su niekuo nesusijusių pavardžių ir gatvių lentelių problemų) yra Vilniaaus krašto atskirumo, izoliuotumo nuo likusios Lietuvos akcentavimas ir įtvirtinimas visuose lygmenyse – ir simboliniame, ir praktiniame.
– Ar 1920 metais, kai į Vilnių įžygiavo Želigovskio armija, šis miestas buvo lietuviškas ir paskui dirbtinai sulenkėjo? Dauguma istorikų tyčiojasi iš tokio teiginio ir aiiškina, kad tada dabar esame negabūs, jei per 20 metų neišnaikinome lenkybės.
– Vilnius 1920 m. nebuvo lietuviškas, kaip ir Kaunas ar bet kuris kitas Lietuvos miestas. Tuo tarpu Vilniaus apskrityje (be Vilniaus) 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis buvo 35 proc. lietuvių. Etniniu požiūriu tuo metu gana mišrus kraštas, bet net ir nelietuviškai kalbantys šio krašto gyventojai buvo daugiausia lietuvių kilmės (beje, Kauno apskritis irgi buvo gerokai sulenkėjusi).
Lenkijos okupacijos laikotarpis keitė šio krašto raidos vektorių. To meto Rytų Lietuvos gyventojai, bent nemaža jų dalis, dar neturėjo aiškios tapatybės. Kaip ji formuosis priklausė nuo to, kokioje valstybėje jie atsidurs. Todėl net dabar į šiaurę nuo Vilniaus lenkų ir lietuvių vyravimo riba beveik tiksliai sutampa su buvusia demarkacine linija. Per aną dvidešimtmetį iš tikrųjų ir vienoje, ir kitoje demarkacinės linijos pusėje, sprendėsi labai daug. Kur kas daugiau, nei per bet kurį vėlesnį dešimtmetį, įskaitant ir dabartinės Lietuvos nepriklausomybės.
Gal dėl to, kad to meto ir lenkinimas ir lietuvinimas buvo agresyvesni, bet greičiausiai ir dėl to, kad ypač lengva į vieną ar kitą pusę pastūmėti aiškios tapatybės neturinčius žmones. Juk ir Lenkijai nepavyko sulenkinti Varėnos krašto, kur daug neaiškumų dėl tapatybės nebuvo.
– Ar dabar egzistuojančią rytinių Lietuvos regionų problemų lemia būtent Lenkijos ir Lietuvos istorinės sąskaitos, Varšuvos ir Vilniaus kovos, o gal visgi vietinių politikų polinkis į politinę prostituciją? Net Valdemaras Tomaševskis ūmai suskato balotiruotis į prezidentus ir tempti savo rinkėją, kai paaiškėjo, kad D. Grybauskaitei reikės aktyvumo, norint laimėti pirmame ture... Jau nekalbant apie A. Zuoko ir konservatorių kovą už teisę draugauti su V. Tomaševskiu.
– Tomas Baranauskas: Lietuvos lenkų problema iš tiesų yra ankstesnė, nei problemos, iškilusios Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Juk prisimename sovietinius autonomistus, prieš 20 metų turėjusius tvirtą atramą šiame krašte. Netekę Maskvos paramos šio krašto veikėjai, ne itin palankiai nusiteikę Lietuvos atžvilgiu, ilgai siekė Varšuvos dėmesio, ir pagaliau jį gavo.
Tai ir sukėlė Lietuvos ir Lenkijos santykių krizę. Todėl galima sakyti, kad į šią krizę atvedė ir Lietuvos nesugebėjimas per 20 metų išspręsti šią problemą. O kokia padėtis krašte galima suprasti vien iš to, kad kiekvienus rinkimus čia laimi viena partija – LLRA. Negi Lietuvos lenkai neturi jokių kitų politinių pažiūrų – nei dešiniųjų, nei kairiųjų? Ir per tiek laiko jokių politinių pažiūrų neatsiranda – vien tik mobilizacija apie, simboliškai tariant, „lenko kortą“.
Tai – nuolatinės mobilizacijos būsena, kurią galima palaikyti tik kuriant ir visais įmanomais būdais palaikant savo–priešo perskyrą. Vadinamosios „lietuviškos„ partijos šiame krašte neretai rinkimuose kelia kandidatus lenkus, bet šie lenkai – „neteisingi“, jie turi tiek pat šansų šiame krašte, kaip ir lietuviai. Tai – karo psichologija. Be abejo, ji palaikoma ir keliant tokias „problemas“, kaip pavardžių rašyba ar gatvių pavadinimų lentelės, bet tai – visai nebūtinai būtent šios problemos. Nebūtų jų, būtinai atsirastų kitų, ne mažiau tinkamų karo pojūčiui skatinti.
– Gerai – kas konkrečiai turi pasikeisti, kad įtampų neliktų? Ar bus logiška reikalauti iš asmens, kuris save laiko lenku ir nori ant savo namo kampo užsirašyti gatvės pavadinimą, kad jis prisipažintų ... esąs sulenkėjęs lietuvis? Kokius sprendimo receptus istorija siūlo?
– Manau, Lietuva turėtų skatinti pliuralizmą Vilniaus krašte. Paremti tuos lenkus, kurie nusivylė LLRA. Tokių nuolat daugėja, nes faktiškai susiklosčiusi vienpartinė sistema yra diktatūra, o ji visada turi daug priešų, net jei ją aktyviau ar pasyviau remia dauguma.
Jeigu to krašto lenkai natūraliai susiskirstys pagal politines pažiūras, kaip tai yra bet kuriame normalų gyvenimą gyvenančiame krašte, jie pradės dalyvauti normaliame pilietinės visuomenės gyvenime, o ne vien lenkų–lietuvių kovose. O prisipažinti lenkus esant lietuviais faktiškai niekas ir nereikalauja. Žinoma, būtų malonu, kad jie žinotų platesnio diapazono savo gimtojo krašto istoriją, nei 1920–1939 m. tarpsnį.
Tada gal panorėtų laikyti save lietuvių kilmės lenkais, ir to visai pakaktų. Kartą interneto komentaruose užtikau Lietuvos lenką, kuris nuoširdžiai didžiavosi tuo, kad jie, lenkai, krikštijosi gerokai anksčiau už lietuvius – ne 1387, o 966 metais. Betgi Lietuvos lenkų protėviai, tegu jų ainiai ir nelaiko savęs lietuviais, krikštijosi tais pačiais 1387 m., kaip ir visi lietuviai.
Lietuvos lenkai turėtų suvokti, kad jų ir lietuvių šaknys – tos pačios. Ir mylėti Lietuvą. O tada jau tegu laiko save kuo nori. Teisus Ryšardas Maceikianecas, sakydamas, kad Lietuvos lenkų gimtosios kalbos ir literatūros programoje turi dominuoti ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų autorių kūrybos studijos. Dabar gi Lietuvos lenkų mokyklose ugdomas ne Lietuvos, o Lenkijos lenkas. Suprantama, kad taip išugdytas žmogus čia visada jausis nepatogiai, nes Lietuvoje visada trūks Lenkijos.
